D.Libeskindas teigė, jog labai mėgsta Vilnių – jaunų žmonių pilną miestą, kuriame justi istorijos dvasia, tačiau, patikinęs, jog konkursas buvo išties aukšto lygio, pabrėžė, jog kažkas turi imtis keisti Vilniaus „juodąją skylę“ ir sukurti tai, kas atspindi XXI a. miestą ir taps Vilniaus ateitimi.
„Miestas yra civilizacijos simbolis“, – teigė D.Libeskindas, tikindamas, jog pasaulyje vyksta kūrybinė miestų kova, o tie, kurie iš jos iškrenta – žūna. Architektas paminėjo Veneciją, vieną gražiausių ir įstabiausių pasaulio miestų, kuris šiuo metu išgyvena krizę – venecijiečiai nebeišgali čia gyventi, o tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme skęstanti Venecija tapo tik miesto iliuzija.
Iš pasaulio žemėlapių išnyko daugybė miestų, o ne vienam jų tai gresia neinvestavus į miesto plėtrą.
Miestą D.Libeskindas lygino su banku – neįdėjęs pinigų, bankrutuosi. Iš pasaulio žemėlapių išnyko daugybė miestų, o ne vienam jų tai gresia neinvestavus į miesto plėtrą. Tai taikytina ir Vilniui: pasak D.Libeskindo, būtina kurti naujas traukos vietas, kurios būtų patrauklios investuotojams, turistams. Dėl šios priežasties D.Libeskindas pabrėžė, jog svarbu dirbti ir su užsieniečiais bei jų idėjomis.
D.Libeskindas teigė, jog į šiuolaikinę architektūrą ir jos plėtotę turi įsijungti visuomenė, tačiau architektūros projektų vertinimui to paties modelio netaikė.
Paklaustas, kokie yra jo paties mėgstamiausi miestai, D.Libeskindas teigė, jog tokiuose sąrašuose dažniausiai dominuoja Kopenhaga, Oslas, Ciurichas ir panašūs miestai, tačiau nors šie miestai ir gražūs, jie jam atrodo per daug statiški ir homogeniški.
D.Libeskindas tikino mėgstantis gyvus miestus, o kaip pavyzdį pateikė Varšuvą bei Vilnių. Architektas taip pat teigė niekad nesiimantis dirbti mieste, kuris jam pačiam nepatinka.
Tiesa, nuo kai kurių klausimų apie projektą ir jo įtaką Vilniaus veidui D.Libeskinui pavyko išsisukti. Architektas skyrė nemažai laiko svarstymams apie tai, koks yra ir dar bus šiuolaikinis miestas, kaip jis siejasi su šių dienų žmogaus gyvenimo būdu ir kaip architektūra gali tapti galios įrankiu, tačiau pakomentavo toli gražu ne visus vilniečių nuogąstavimus.
Auditorija pro ausis nepraleido ir architekto prieštaravimo – D.Libeskindas teigė, jog į šiuolaikinę architektūrą ir jos plėtotę turi įsijungti visuomenė, tačiau architektūros projektų vertinimui to paties modelio netaikė ir tikino, jog grožis egzistuoja be viešosios nuomonės, jam negali būti taikomi vien demokratiniai principai. D.Libeskindas teigė sutinkantis, jog prieštarauja pats sau, tačiau to visai nesigėdija – prieštaravimus jis vertina ir mėgsta.
Architektas teigė, jog iš pradžių jo idėjos visuomenei visad rodosi svetimos, tenka susidurti ir su savo srities profesionalų skepsiu, tačiau ilgainiui visuomenės nuomonė ima keistis.
Viename interviu D.Libeskindas teigė, jog kiekvienas pastatas turi pasakoti istoriją. Paklaustas, kokią istoriją pasakos k18B, architektas teigė, jog ši istorija yra apie dinamiką, mat iš skirtingų formų suprojektuotas pastatas yra skulptūriškas, skirtas ne vien panoraminiam vaizdui nuo tilto formuoti (šią taktiką, pasak D.Libeskindo, rinkosi nemaža dalis jo konkurentų), bet keliantis galvą aukštyn – į greta esančių pastatų viršūnes, bažnyčių varpines ir net lėktuvus. Pastatas savyje talpins tikrai ne vieną istoriją, tačiau visos jos, anot autoriaus, atsiskleis tik tuomet, kai jis bus pastatytas.
Multifunkcinis pastatas k18B yra ne pirmas D.Libeskindo projektas Lietuvoje – architektas yra laimėjęs ir Modernaus meno centro (MMC) pastato konkursą, iškilsiantį vietoje buvusio „Lietuvos“ kino teatro, taip pat yra sukūręs Liepkalnio aktyvaus laisvalaikio centro „Vilnius Beacon“ viziją. Paklaustas apie MMC projektavimo procesą, D.Libeskindas teigė, jog džiaugiasi kūrybišku bendradarbiavimu ir sieks sukurti visuomenei patrauklų bei malonų pastatą.
D.Libeskindas yra suprojektavęs daugybę pastatų visame pasaulyje. Žymiausi jų – Žydų muziejaus pastatas Berlyne, „Vitra“ daugiaaukštis San Paule, projektas „Crystals at CityCenter“ Las Vegase. Architektas teigė, jog iš pradžių jo idėjos visuomenei visad rodosi svetimos, tenka susidurti ir su savo srities profesionalų skepsiu, tačiau ilgainiui visuomenės nuomonė ima keistis. Tam reikia laiko – kartais 10-ies, kartais 15-os metų. Architektas juokavo, jog pats polemikos nemėgsta, tačiau, akivaizdu, ji jį nuolat seka.
