Iki 2022 metų šio fotografo pavardė nebuvo žinoma nei akyliems Lietuvos fotografijos tyrinėtojams, nei tarpukario istorijos specialistams. Daugiau nei 800 jo stiklo negatyvų, kuriuose atskleidžiamas XX a. 3–4 dešimtmečio Kauno gyvenimas, medinė architektūra, peizažai, „Vilkolakio“ teatras bei aktoriai, kultūriniai įvykiai bei kasdienybė, pasižvalgymai po Lietuvą bei žmonių tipažai, buvo saugomi Vilniaus etnografiniame muziejuje, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu muziejumi.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Netikėtu kultūros įvykiu 2022 metais tapo „Istorijų namuose“ surengta personalinė A.Ingelevičiaus retrospektyvos paroda „Kūrėjas ir miestas“. Joje pirmą kartą visuomenei pristatyti šio tarpukario fotografo darbai, subtilus žvilgsnis į savąjį laiką bei jo ženklus, taip pat bandymai rekonstruoti šio archyvų dulkėmis apėjusio kūrėjo, aktoriaus gyvenimo istoriją. Ta proga tuomet buvo išleistas ir nedidelis parodos katalogas.
Šį kartą fotografas grįžta su dar didesniu trenksmu ir įspūdžiu. Beveik 500 puslapių leidinyje „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ skelbiamas visas Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas 836 vnt. fotografo negatyvų archyvas, taip pat išsamios publikacijos apie jo gyvenimą, kūrybą ir laikmetį.
A.Ingelevičius tapęs atradimu
Viena iš šio leidinio sudarytojų, A.Ingelevičiaus atradėja, muziejininkė Vitalija Jočytė pasakojo, kad fotografo negatyvai visą laiką gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus saugykloje – visada po ranka. Tačiau reikėjo jį atrasti ir atrakinti, o visa ši tyrimo istorija primena tikrą detektyvą.
„Pradžioje mes net nežinojome jo vardo. Visi negatyvai buvo pažymėti vien pavarde „Ingelevičius“. Jokių žinių apie tai, kas yra šis žmogus – neturėjome. Pamažu, žingsnis po žingsnio, iš nuotrupų, sąskaitų ir negatyvų ėmė ryškėti vaizdas apie tai, kas buvo šis žmogus“, – pasakojo V.Jočytė.
Jai antrino ir kitas šio leidinio sudarytojas, muziejininkas bei archeologas Gytis Grižas. Tik pamatęs pirmuosius negatyvus ir atspausdintas A.Ingelevičiaus nuotraukas, jose atpažino savo gimtąjį Kauną. Maža to, tokį, kokio iki šiol niekur nebuvo matęs.
Anot jo, pradėjus dirbti su fotografo archyvu viską reikėjo atkurti tuščioje vietoj, tiesiog nuo nulio.
„Supraskite, kad nebuvo nieko – nei gatvių pavadinimų, nei žmonių vardų, nei vietovių, kurios įamžintos negatyvuose. Viską reikėjo atrasti, išnarplioti. Tačiau šis detektyvas nepaprastai įkvėpė ir sužadino intrigą – atrasti, suprasti, užfiksuoti“, – kalbėjo G.Grižas. Jis pabrėžė, kad pamažu narpliojant archyvo paslaptis, skleidėsi ir paties fotografo asmenybė bei gyvenimo istorija.
„Dar prie prieš kelerius metus šio fotografo mūsų kultūros istorijoje nebuvo. Daugiau buvo žinoma apie jo brolį, seserį, bet ne patį A.Ingelevičių. Tačiau dabar šis kūrėjas yra atrandamas, atpažįstamas, o visi, kas vienaip ar kitaip prisiliečia prie jo darbų, asmenybės, tiesiog jį įsimyli“, – teigė fotografas bei ką tik kino ekranus pasiekusio dokumentinio filmo „Archyvų detektyvas“ režisierius Mindaugas Meškauskas, sukūręs juostą apie A.Ingelevičiaus archyvo ir paties kūrėjo atradimą.
Nepanašus į nieką – tik į save
Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pasakojo, kad knyga „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ sudaryta taip, kad leistų suprasti, kas yra pats A.Ingelevičius ir kas yra jo kūryba. Būtent todėl tai nėra tiesiog albumas, o labiau šaltinių publikacija, kurioje išsamiai pristatomos visos svarbiausios jo kūrybos temos – šeima, tarpukario Kaunas, Lietuvos vaizdai bei tuometinė kultūra.
Pasak jos, A.Ingelevičius yra fotografas, kuris turėjo didžiulį potencialą tapti menininku, tačiau dėl nežinomų priežasčių savo meninės raiškos nerealizavo.
„Nepaisant to, tai yra fenomenalus atradimas. Nepamenu nė vieno tokio atvejo, kai naujai atrastas menininkas būtų sukėlęs tiek daug jaudulio. Manau, kad tai, visų pirma, susiję su tuo, kad A.Ingelevičius mus sugrąžino į tarpukarį ir leido pažinti šį laiką tokį, kokio iki šiol nežinojome, nebuvome matę“, – pasakojo M.Matulytė.
Ji taip pat pabrėžė, kad šio fotografo matymas yra visiškai nepanašus į jo amžininkų ir tai taip pat daro jo darbus visiškai unikalius.
„Žinomas fotografas Vytautas Augustinas yra tvarkingas ir šiek tiek šaltas. Tuo tarpu A.Ingelevičius yra jo priešingybė – jis šiltas, chaotiškas ir įtraukiantis į socialinį žaidimą. Jo darbuose nėra tokio psichologinio humanizmo, kokį randame vėlesnėje Lietuvos fotografijos mokykloje. Tačiau A.Ingelevičiaus socialumas – traukia ir žavi savo nesušukuota laikysena ir požiūriu į pačią fotografiją“, – teigė M.Matulytė.
Jai antrino ir architektūros istorikas Vaidas Petrulis, kuris į A.Ingelevičiaus darbus visų pirma pažvelgė per urbanistikos prizmę. Ir tai neatsitiktinai – viena didžiausių ir išskirtiniausių fotografo temų – medinis Kaunas, kurio vaizdų mūsų fotografijos istorijoje iki šiol buvo itin mažai.
„Jei norime kurti gyvą miestą, šalia gražių, sterilių, turistinių erdvių būtinai turi būti ir tam priešingos erdvės. Tas nešukuotas, netvarkingas pradas miestui suteikia charakterį, dvasią. Būtent tokia yra bene svarbiausia A.Ingelevičiaus darbų vertė – jis mums suteikia kitokią istorinę miesto pusę – pilnesnę, intymesnę, kur egzistuoja įvairios urbanistinės formos“, – kalbėjo V.Petrulis pabrėždamas, kad niekas tarpukariu tiek nefotografavo medinių „brazilkos“ ar „argentinkos“ lūšnynų, kiek tai darė A.Ingelevičius.
Pasak architektūros istoriko, neretai sakoma, kad norint išties pažinti miestą, reikia jame pasiklysti. „Vedžiodamas po nefasadinį, užkampių ir pakraščių Kauną, savo fotografijomis A.Ingelevičius mus tartum klaidina, o kartu leidžia pažinti ir geriau suprasti tą miesto pusę, iš kurios šiandien nieko nebėra likę“, – pasakojo V.Petrulis
M.Matulytė pabrėžė ir socialinį A.Ingelevičiaus darbų aspektą, kuris prieš šimtmetį buvo visiškai nereikalingas besikuriančiai naujai ir jaunai Lietuvos valstybei.
„Jo socialinio fotografavimo sumanymas gimė ne laiku. Jaunai valstybei reikėjo idealizmo, patriotizmo, tuo tarpu tai, ką kūrė A.Ingelevičius, fotografuodamas Kauno medines lūšneles ir jų gyventojus, galima buvo suprasti kaip nepatogią socialinę kritiką“, – kalbėjo M.Matulytė pabrėždama, kad tai yra tik vienas iš šio fotografo kūrybos sluoksnių.
Visi pašnekovai pripažino, kad A.Ingelevičiaus atradimas kiekvienam jų asmeniškai yra svarbus ir jaudinantis įvykis, kuris tebesitęsia ir šiandien.
