Šiuos pokyčius atspindi Panevėžyje paskelbtas konkursas Stasio Eidrigevičiaus menų centrui suprojektuoti. Projekto užduotyje kalbama apie „šiuolaikišką daugiafunkcį menų, kultūrinio dialogo, kūrybinių industrijų ir edukacijos centrą, sujungsiantį profesionalaus meno ir vietos kūrybinį potencialą“. Ši ilga formuluotė keičia paprastą žodį „muziejus“ ir atskleidžia viską, kuo šiuo metu tampa muziejai – universaliomis laisvalaikio ir darbo erdvėmis, skirtomis kultūros eksponavimui ir kūrybai. Į kvietimą dalyvauti konkurse atsiliepė 19 architektų komandų, pasiūliusių skirtingas vizijas, kaip naujas centras galėtų atrodyti vietoje miesto centre stovinčio „Garso“ kino teatro.
Prieš pradedant analizuoti pateiktus darbus svarbu suprasti, kad naujasis menų centras ne tik taikliai atspindi pasaulines tendencijas bandydamas atnaujinti apkerpėjusią muziejų paskirtį. Pasaulinio garso menininko menų centro įkūrimas Panevėžyje yra svarbus žingsnis stiprinant visą regioną. Tokie patys procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje ir Danijoje jau daugelį metų valstybė investuoja į kultūrinius traukos taškus regionuose.
Pasaulyje gerai žinomi menų centrai, tokie kaip Luvras ir Pompidou, plečia savo veiklą ne tik milijoninėse turtingų šalių sostinėse. Luvras praėjusių metų pabaigoje atidarė naują padalinį Abudabyje, tačiau dar anksčiau garsaus japonų architektų dueto SANAA projektuotas padalinys duris atvėrė nedideliame Lens mieste Prancūzijoje. Pompidou be garsiojo centro Paryžiuje turi padalinį kitame Prancūzijos mieste Metze, kuris yra vos didesnis už Panevėžį. Dideli kultūros centrai yra svarbus įrankis transformuojant regioninių miestų identitetą.
Panevėžyje nesiruošiama kurti Luvro ar Pompidou padalinio, bet naujas ambicingas projektas gali pakeisti miesto įvaizdį. Pati projekto užduotis taip pat yra susijusi su įvaizdžio keitimu – naujasis centras, kuriamas kino teatro „Garsas“ vietoje. Nors pastatas nėra architektūros vertybė, jis turi ryškų laikmečio charakterį, todėl architektams teko nelengva užduotis – ne tik suprojektuoti naują menų centrą, bet ir išspręsti senojo pastato vertės ir panaudojimo klausimą.
Konkurse tai buvo bandoma atsakyti trimis būdais. Stengiantis išlaikyti senąjį pastatą jį minimaliai transformuojant ir statant šalia, smarkiai keičiant esamą statinį, paliekant tik jo užuominas, bei nugriaunant kino teatrą ir statant naują objektą.
Kaip matyti iš pateiktų projektų, visos trys galimybės gali būti puikiai realizuotos. Tačiau iš atliktos esamo statinio būklės analizės panašu, kad reikėtų nemažų pastangų, norint esamas pastato konstrukcijas prikelti naujam gyvenimui. Projektui įgyvendinti planuojama skirti 10 milijonų eurų. Tai neatrodo kaip itin maža suma turint omenyje pastato dydį – apie 4000 kvadratinių metrų. Tačiau muziejai turi ypatingus reikalavimus apšvietimui ir klimato kontrolei, todėl kartais net ir labai paprastai atrodančios erdvės kainuoja milžiniškus pinigus.
Sunkinant užduotį, architektams taip pat teko galvoti apie viešąsias erdves aplink pastatą ir pasiūlyti, kaip projektas galėtų būti vystomas dviem etapais. Todėl ne visiems pavyko sėkmingai atsakyti į tiek daug skirtingų klausimų.
Konkursui pateikti projektai
Darbas devizu 000007
Darbas siūlo vieną ryškiausių urbanistinių pareiškimų – užstatyti viską. Pirmojo etapo metu siūloma iš esmės perstatyti senąjį pastatą, antruoju – jį aprėminti galerija, kuriančia uždarą kiemą. Konkurse yra projektų, siūlančių panašiai formuoti vidinius kiemus, tačiau šis projektas tikrai drąsiausias. Nors juodų pastatų yra daugybė ir jie pradeda atsibosti, šis savo belangiu keistų formų fasadu sugeba suintriguoti.
Išraiškos trūkumas – stiklinė kiemą juosianti galerija su raudonu, įėjimą žyminčiu įkirtimu. Pateiktoje medžiagoje ši dalis labiau primena biurų pastatą su įmantriu įėjimu, negu menų centrą. Plane formuojamos įnoringos erdvės, tinkamos labiau memorialinei architektūrai, nei universaliam menų centrui. Itin išraiškingas interjeras turbūt yra didžiausias šio projekto trūkumas.
Darbas devizu 101091
Pernelyg didelis atsargumas architektūroje nėra gerai, ypač kuriant muziejų. Truputis betono, ažūro, vienas tūris pasuktas, kitas ne, kažkokia konsolė, lauko terasa – visiems po truputį. Savo išraiška projektas labiau tiktų universiteto padaliniui – būtent aukštosios mokyklos mėgsta mažai ką sakančias erdves apie nieką. Iš planų ir aiškinamojo rašto matyti, kad darbo tikrai įdėta nemažai, viskas lyg ir veikia, tačiau išraiška tiesiog „nekabina“.
Darbas devizu 111111
Blogiausias dalykas, projektuojant pastatą konkrečiam menininkui, yra kurti architektūrą tiesiogiai kopijuojant jo kūrybos motyvus. Tokių projektų buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio koncertų centro konkurse Kaune ir jie liko nepastebėti. Vargu, ar laimės šis projektas, siūlantis pastatyti apžvalgos bokštą pagal vieną Stasio Eidrigevičiaus darbų.
Atmetus dar ir tai, kad apžvalgos bokštai sulig dvylikos aukštų pastatais miesto centre atrodo keistai, noras kurti ryškų ženkliškumą yra sveikintinas. Kaip ir pirmasis darbas, šis siūlo formuoti vidinio kiemo erdvę šalia rekonstruojamo kino teatro pastato. Tik čia viskas daroma minkščiau ir atviriau. Projektas siūlo atsargiai rekonstruoti esamą pastatą ir net toje pačioje vietoje palikti įėjimą. Toks konservatyvumas nekuria įdomaus urbanistinio scenarijaus ir iki galo neaktyvuoja aplinkinių erdvių.
Darbas devizu 111312
Jeigu buvusį darbą teko peikti dėl neracionalaus apžvalgos bokšto, šį tenka girti dėl nelogiško priestato. Atrodytų, kad nerūpestingai, neapgalvotai padėtas, su kontekstu nederintas rožinis priestatas neturi jokio pagrindimo, tačiau jį matai ir jis įtikina. Nežinia kuo.
Senąjį pastato tūrį siūloma padalinti įstrižai ir įspausti Stasio Eidrigevičiaus pirštus į fasadą – tai paprasti, bet labai efektyvūs veiksmai, kuriais kuriamas ryškus ženkliškumas ir atveriami nauji urbanistiniai srautai. Po visų drąsių veiksmų belieka tik racionaliai ir paprastai sudėlioti funkcijas plane – tai ir padaroma.
Darbas devizu 161803
Yra projektų, kurie intriguoja, yra tokių, kurie atrodo paprasti ir aiškūs, viską tiesiai šviesiai pateikiantys. Tačiau yra ir darbų, į kuriuos akivaizdžiai neverta gilintis. Dabar priėjome būtent tokį darbą.
Keistas mišrūnas tarp rusų konstruktyvizmo ir japonų metabolizmo architektūros judėjimų siūlo mums įsivaizduoti distopinę ateitį 2200 metais Panevėžio centre. Aplink zuja skraidantys automobiliai, o visų pamirštame ir apleistame Stasio Eidrigevičiaus menų centre karaliauja augmenija. Jos fone sukilėliai, apsirengę kaip 60-ųjų roko grupės muzikantai, organizuoja perversmą prieš dirbtinio intelekto kontroliuojamą vyriausybę.
Tai – vienintelis įmanomas scenarijus, kuriam tiktų toks pastatas.
Darbas devizu 194907
Labai ambicingas projektas, tiesiog ambicija yra ne ten, kur reikia. Šis projektas nesiūlo nieko ypač įdomaus, išskyrus išskirtinį, hidraulika valdomą, dinamišką fasadą. Projekto autoriai šioje situacijoje išlieka sąžiningi – įrengus tokį fasadą, niekam daugiau pinigų neliktų, galbūt net ir įrangai centro viduje, todėl projekte praktiškai niekas daugiau ir neparodoma.
Darbas devizu 200300
Pateikimo kokybė – toks pirmas įspūdis. Viskas tiesu, aišku, klausimų nelabai kyla. Senasis teatro pastatas griaunamas, nes taip racionaliau. Pirmame etape statomas pailgas stačiakampis tūris. Antrame etape jis pratęsiamas.
Planas racionalus, urbanistinis scenarijus ryškus. Jeigu projekte su rožiniu priestatu yra pavojus užsivelti emocijose ir dizaino sprendimuose, tai čia atvirkščiai – koją gali pakišti nebent per didelis racionalumas. Konkurso komisijai belieka vienintelis klausimas – ar šiame pastate gali gyventi Stasys?
Darbas devizu 220430
Šio darbo išrinkimas nugalėtoju būtų katės maiše pirkimas. Koliažo idėja įdomi ir patraukli, tačiau labai sudėtinga. Daugybės erdvių pynimas, skirtingų medžiagų derinimas gali būti tiek pat įdomus, kiek ir nuviliantis.
Būtent dėl tokių darbų reikalingi dviejų etapų konkursai, kurie Lietuvoje, deja, nerengiami. Antrame etape projekto architektai galėtų detalizuoti sprendinius ir galutinai įtikinti, ar yra pajėgūs tokią koncepciją suvaldyti. Šiame vieno etapo konkurse iš pateiktos medžiagos sunku patikėti projekto autoriais. Projektas siūlo gamą skirtingų erdvių ir potyrių, tačiau trūksta aiškios, įtikinančios ir viską apjungiančios struktūros. Teritorijos sudalinimas vienodais moduliais atrodo kaip nepakankamas veiksmas, norint suvaldyti kylantį chaosą.
Darbas devizu 260493
Konkursas labai sudėtingas, todėl dalis dalyvių tiesiog ignoruoja kai kuriuos klausimus. Urbanistika, viešos erdvės, pozicija dėl kino teatro pastato – visa tai atrodo nesvarbu šio darbo autoriams.
Senasis kino teatro pastatas paliekamas ir nežymiai išplečiamas, tačiau šalia siūloma statyti naują priestatą, kuris savo išraiška nori paneigti rekonstruotą dalį. Autoriai, žinoma, norėjo kurti kontrastą tarp dviejų tūrių, tarp seno ir naujo, tačiau kontrastas ir kakofonija yra du skirtingi dalykai. Viešąsias erdves taip pat buvo bandoma dėlioti labai logiškai, tačiau erdvių kompozicija tarp dviejų meno centro tūrių taip nedera miesto plane, kad badytų akis astronautams Tarptautinėje kosminėje stotyje.
Darbas devizu 279936
Kartais architektai, kai nežino ką daryti, pasuka projektuojamą objektą. Tokiu triuku bandoma sukurti išskirtinumą, intrigą ir parodyti drąsą, tačiau šį veiksmą būtina gerai pagrįsti.
Nors šio projekto aiškinamajame rašte du puslapiai skirti urbanistinės situacijos paaiškinimui, nėra jokio rimto argumento, kodėl pasuktas tūris yra geriau už lygiagrečiai miesto audiniui įkomponuotą objektą. Ypač daug abejonių kelia pati pirma diagrama, kuria norima teigti, kad reikia griauti esamą statinį, nes senasis kino teatras „pagal tipologiją nėra būdingas istoriniam centrui“. Tačiau projekto autoriai patys siūlo istoriniam centrui nebūdingą tūrį. Ir dar pasuktą...
Darbas devizu 303135
Šio projekto autoriai pasilengvino sau užduotį išsibraukdami urbanistiką ir projekto skaidymą etapais iš užduočių sąrašo. Pirmuoju etapu jie siūlo pastatyti rimtą, koplyčia primenantį simbolį, o kas bus daroma antruoju etapu – nelabai svarbu, pakaks tiesiog numesti prie pirmojo tūrio niekaip nederančią dėžę, kuri net nedetalizuojama.
Autoriams esama urbanistinė situacija pasirodė nebloga, todėl nieko iš esmės ir nekeitė. Visos muziejuose vykstančios inovacijos autoriams taip pat neįdomios – vidaus erdvė yra kreiva Niujorke stovinčio Guggenheimo muziejaus kopija, kuris buvo pastatytas 1959 metais. Svarbiausia dalyvauti, bet ne laimėti...
Darbas devizu 368837
Dar vienas projektas dėl kurio norėtųsi antro konkurso etapo. Siūloma strategija įdomi, logiška ir turinti nemažai perspektyvų, tačiau kartu sudėtinga, o ir pateikta medžiaga iki galo neįtikina. Galbūt kalta labai kaprizinga fasadų išraiška.
Projektas siūlo kurti erdvių daugiasluoksniškumą pristatant naują struktūrą aplink esamą pastatą. Kai kurios kino teatro dalys būtų išrenkamos, o kino salės erdvė taptų uždaru kiemu po stogu. Tai gudrūs akrobatiniai trukiai – vidus tampa išore, išorė – vidumi, o senas sovietinis pastatas nebeatpažįstamas. Gaila, kad fasado išraiška niekaip neatspindi to, kas vyksta viduje.
Darbas devizu 369978
Labai gražus ir simpatiškas darbas. Projekto pristatymas yra vienas puikiausių konkurse, bet pats darbas, nuvalius visą pateikimo pudrą, nėra labai įdomus. Urbanistine prasme jis nesiūlo nieko ypatingai naujo, tiesiog atkurti Respublikos gatvės liniją.
Tūris taip pat labai paprastas, su vienu dizaino elementu – ryškiu įėjimu. Judėjimas rampa ant stogo yra turbūt vienintelis pastato išskirtinumas. Projekto autoriai turi puikų estetikos pojūtį ir tai leidžia tikėtis, kad šis projektas galėtų visai puikiai atrodyti realybėje, nes dažnai realybėje puikūs projektai būna tiesiog gerai išpildytos vidutiniškos idėjos.
Darbas devizu 500002
„Molio duona“ – tai yra visas tekstas, esantis pastato koncepcijos aprašyme, todėl koncepciją tenka interpretuoti. Tai labai specifinės išraiškos pastatas, šiek tiek primenantis Stasio Eidrigevičiaus darbų motyvus.
Abejones kelia spalva, nes molis atrodo tinkamesnis motyvas kaime ar miške, o ne Panevėžio centre. Kita vertus, tai yra menų centras, tad neįprasti sprendimai šiuo atveju gali būti pateisinami. Erdvės viduje logiškos, racionalios ir tinkamos menui. Tūris atrodo lyg būtų nukritęs iš dangaus, todėl iš tokio objekto tikėtis išskirtinės urbanistikos ar iš koto verčiančių viešųjų erdvių tikrai nereikia.
Darbas devizu 500151
Labai mechaniškas darbas, kuriame tūriai ir erdvės dėliojamos kaip detalės įrenginyje. Laisvumo, atsipalaidavimo ar netikėtumo nematyti. Vestibiulyje siūlomas akcentas, išsikišantis pro stogą, nėra labai pastebimas. Pastato išraiška labiau tinkama nuobodžiam universitetui, nei meno centrui.
Darbas devizu 666111
Jeigu vieniems darbams trūksta urbanistinės idėjos ar pagrįstumo, tai šiame projekte visa tai lenda į veidą pačiu tiesmukiškiausiu būdu – įstrižas auksinis tūris sklype formuoja naują urbanistinę jungtį.
Ji taip pat kerta stačiakampį juodą tūrį su vidiniu kiemu. Labai tiesmukas projektas, tiek urbanistine idėja, tiek fasadų išraiška. Visas šis griežtumas kuria aplinkoje dominuojančio ir lankytojus užgožiančio pastato įvaizdį. Prie tokio pastato visada reikia būti pasitempus, susišukavus ir su kostiumu – visa tai neatrodo tinkama XXI amžiaus menų centrui.
Darbas devizu 674230
Projektas painus, o jo painumas net nesukuria jokios intrigos. Autoriai bandė kurti „lengvą, plastišką bei dinamišką kompoziciją“, tačiau nei vieno iš šių trijų epitetų nepavyksta rasti pateiktoje medžiagoje.
Konkurso užduotis nelengva, todėl nėra jokios prasmės ją spręsti kuriant naujas problemas. Architektai šauna sau į koją urbanistine, tūrine ir vidaus struktūros prasme. Projekte įmanoma atrasti neblogų motyvų, tačiau visuma nežada gero rezultato.
Darbas devizu 770000
Smagus pokštas – išlindęs kūgis iš fasado kreivai šauna į dangų. Projekto architektai pasiūlė ryškų ženklą ir nusprendė nieko daugiau nebedaryti. Iš erdvės aplink pastatą, planų ir aiškinamojo rašto matyti, kad šiems dalykams nebuvo skiriama daug dėmesio – tik tiek, kad darbas nebūtų diskvalifikuojamas.
Darbas devizu TINKLAS
Paryžiaus Pompidou? Galbūt kažkam šis pastatas kels tokias asociacijas, bet na ir kas. Meno centro pasiūlymas paremtas Brolių Grimų pasaka – tikrai netikėtas koncepcijos atspirties taškas.
Pastato išraiška turbūt viena ambicingiausių visame konkurse – senasis kino teatro tūris aprengiamas nauja daugiaaukšte struktūra ir atrodo lyg nuolat statomas pastatas. Daugybė erdvių, praėjimų stogelių kuria labai gyvą įspūdį, menui atsiranda daugybė galimybių eksponuotis, tačiau visa tai kainuoja. Ir ne vien šio projekto statyba gali būti brangi, bet ir priežiūra. Tačiau jei nekreipsime dėmesio į finansus ir visą įgyvendinimo riziką, būtų įdomu išvysti tokį pastatą Panevėžyje.
Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkursai neabejotinai yra didžiulis įvykis Panevėžiui ir išskirtinė galimybė architektams. 19 pateiktų projektų, vertinant Lietuvos masteliais, o turint omenyje, kad konkursas buvo lokalus – abejotina, ar dalyvavo daug užsienio architektų – šis skaičius yra net labai neblogas.
Nors nėra aiškaus favorito, keletas darbų traukia dėmesį savo profesionalumu, o dar pora – savo rizikingomis kūrybinėmis ambicijomis. Stasio Eidrigevičiaus menų centro Panevėžyje įkūrimas – prioritetinė Panevėžio miesto savivaldybės veikla 2017–2019 metų plane, todėl reikia tikėtis, kad jis bus realizuotas. Konkurso laimėtojas turėtų būti paskelbtas jau netrukus.
