Daugiau nei savaitę trukusios rezidencijos metu, rezidencijos dalyviai ieškojo įkvėpimo Šilavoto kraštovaizdžio apsuptyje. Į veiklas buvo įtraukta ir Šilavoto bendruomenė – dirbtuves surengė keramikė Monika Gedrimaitė, tapytojas Petras Lincevičius, o su bioplastiko panauda kūryboje supažindino ir į veiklas kvietė Ligija Žilinskienė.
Kiek gėdingai nulenkiu galvą ir prisipažįstu – iki pažinties su plenero dalyviais, apie Šilavoto kaimelį nebuvau girdėjusi. Tad tiems, kurie skaitysite šį straipsnį ir pasijusite esą tame pačiame „nežinomybės puode“, trumpai papasakosiu, kad Šilavotas, ypatingą dėmesį skiriant Šilavoto Davatkynui, – tai itin turtinga istorija ir kvapą gniaužiančia gamta apdovanotas žemės plotelis, esantis Prienų rajone.
Kadaise ten buvęs ir nė vieną atvykelio gyvybę ar dvasią gelbėjęs neformalus moterų vienuolynas, pramintas Davatkynu, dabar jau iškovojęs muziejaus statusą, yra Prienų krašto muziejaus globoje. Šilavoto pleneras ten vyksta kasmet, šią idėją vystyti pradėjo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas, į Šilavoto Davatkyną atvykęs 2000 metais, o nuo 2014 metų plenero tradiciją tęsia tapytojas Petras Lincevičius.
Devynioliktojo Šilavoto plenero metu „Mirgėjimai“, – taip, šis žodis atsirado ne atsitiktinai, – ši plenero tema suvienijo skirtingų disciplinų menininkus: tapytojus Aušrą Andziulytę, Petrą Lincevičių, Eimutį Markūną, Akvilę Poškutę, Darių Rakauską, skulptorių Sigitą Straigį, fotografą Remigijų Treigį ir naujai bendram tikslui susikūrusią menininkų grupę „Kažką darom“.
„Kažką darom“ yra Lietuvos menininkų, tapytojų – Lilijos Gotautaitės-Smalinskės, Luko Marciulevičiaus, Eglės Marcinkevičiūtės ir Ligijos Žilinskienės kolektyvinė iniciatyva, kurios tikslas plačiajai visuomenei pristatyti, o gal, viltingai įsiterpsiu – priminti giluminį bei subtilų žmogaus ryšį su peizažu. Nemanau, kad sugebėsiu menininkų grupės tikslų ir veiklų išreikšti geriau, nei jie patys, todėl susisiekiu su „Kažką darom“ nariais ir pradedame savo pokalbį.
– Kaip galėtumėte pristatyti savo veiklas tiems, kurie jūsų veiklų dar nepažįsta? Apie ką sukasi kertinė „Kažką darom“ ašis?
Lilija: „Kažką darom“ šiuolaikiniame mene yra atsakas į besikeičiantį žmogaus ir gamtos santykį. Mes siekiame išreikšti gamtinio pasaulio grožį ir kompleksiškumą, kartu tyrinėdami būdus, kuriais jį veikia žmonijos veikla. Mūsų kūrybiniam procesui būdingas gilus gamtinio pasaulio vertinimas, taip pat jausmas, iškeliantis skubią aplinkosaugos iššūkių sprendimų, su kuriais susiduriame, problemą.
Savo menu siekiame įkvėpti tvirtesnį ryšį su mus supančia gamta ir skatinti veikti dėl tvaresnės ateities. Mūsų kraštovaizdžiai yra ne tik gyvosios gamtos reprezentacijos, bet ir asmeninio santykio su jais išraiška. Mes tikime, kad menas turi galią išjudinti žmones ir kurti pokyčius. Todėl esame įsipareigoję savo kūrybinius procesus panaudoti aplinkosauginiam sąmoningumui ir socialinei pažangai skatinti.
– Ką siekėtė atrasti, patirti, išgyventi Šilavoto rezidencijos metu? Ar turėjote išankstinių lūkesčių, tikslų?
Eglė: Laiką praleistą Šilavote vertinu kaip įtraukiantį, unikalia atmosfera pasižymintį patyrimą, padėjusį atsiplėšti ne tik nuo miesto šurmulio, bet ir žaibiško tempo. Rezidenciją vis pildė labai įdomus profesionalių menininkų kolektyvas, kurio ašimi tapo įvairios edukacinės veiklos, bendros ekskursijos ir grupinės bei solo kelionės po apylinkes.
Bendri užsiėmimai leido geriau susipažinti su vietos istorija ir suvokti šioje teritorijoje dirbusio tapytojo A.Vilpišausko kūrybos kontekstą. Visa tai įkvėpė ieškoti Šilavotą atspindinčios autentiškos kūrybinės išraiškos, kuri plėtojosi tarsi atskirų archeologinių detalių paieška.
Lilija: Rezidencijos tikslas buvo daug apimantis – rinkti medžiagą tolimesniems kūrybos etapams, generuoti idėjas, bet jų negryninti. Kadangi išsikeltas tikslas buvo ganėtinai abstraktus ir daug apimantis, jis nepastebimai prisitaikė prie plenero eigos. Šilavoto Davatkyno muziejuje apsistojome ne tik mes keturiese, bet ir kiti kuratoriaus P.Lincevičiaus kviesti menininkai, todėl natūraliai įsiliejome į bendrą ritmą.
Per keletą dienų mano tikslas įgavo aiškesnę formą – pajausti vietos dvasią. Tam padėjo ne tik individualūs pasivaikščiojimai pievose, renkant augalus kūrybai, ar akimirkos tylos, kuri, atrodė, tave tiesiog pasiglemžia ir apgaubia nuo išorinio pasaulio. Ta tyla buvo be galo jauki, artima. Ji tapo dalimi kasdienybės, tos gražios pasakos. Vykusios dirbtuvės leido įsilieti į vietos bendruomenę ir kurti kartu.
Trumpam buvau ne tik jaunosios kartos profesionaliu menininku (jei taip jau galima save vadinti), bet tiesiog žmogeliu, kuris klausosi, domisi ir atsiduoda dabarties momentui be jokių išlygų. Net ir tos dirbtuvės, kuriose pati nedalyvavau, buvo svarbios, nes galėjau jaukiai stebėti per langą, kaip sekasi kitiems. Matyti šypsenas, nuoširdų darbą bei vaikišką susidomėjimą. Be abejo, vykusios ekskursijos paspartino pačius kūrybinius veiksmus. Kaip gali neniežėti pirštai apvaikščiojus tokias apylinkes, kuriose ne taip jau ir seniai gyveno ir kūrė svarbūs šaliai tapytojai?
– Ir ką visgi pavyko atrasti rezidencijos metu?
Eglė: Plenero metu supratau, kad visai atitolau nuo kasdienio gyvenimo ir įprastų rūpesčių. Šilavotas tapo vieta, kurioje galėjau susikoncentruoti į kūrybą ir atrasti naujus įkvėpimo šaltinius. Pavyzdžiui, grįžau prie aliejinės tapybos bei klasikinio peizažo vaizdavimo. Į vietovei būdingą gamtovaizdį įtraukiau ir Šilavoto Davatkyno muziejuje pastebėtus objektus: įvairius augalinius raštus, audinius, skulptūras. Šilavote praleistas laikas paskatino dar kartą permąstyti ne tik asmeninius, bet ir grupės „Kažką darom“ kūrybos tikslus ir metodus.
Lukas: Šilavoto plenero metu ieškojau temų ir motyvų, kuriuos galėčiau išplėtoti būsimai personalinei parodai, tačiau pati plenero esmė nebuvo sukurti kažką konkretaus jo metu, bet patirti aplinką, vietos istoriją, susipažinti su kitais Šilavoto tapytojais. Didžiausią įspūdį palikusi patirtis buvo kelionė Alfonso Vilpišausko tapybos keliais.
Aplankėme apylinkės sodybas ir vietas, kuriose paskutinius savo gyvenimo metus menininkas gyveno ir kūrė, klausėmės istorijų ir pasakojimų iš jo draugų, kolegų, artimųjų. Tos istorijos atskleidė tapytojo portretą, kurio nesusidarytum iš jokių istorijos vadovėlių. Alfonso kūrybinis kelias, jo tapyba moko nuoširdumo ir paprastumo tiek kasdieniam gyvenime, tiek dirbant prie drobės. Ši pamoka, tikiu, nebus pamiršta ir persiduos į mano paties paveikslus.
Ligija: Šilavoto rezidencijoje ieškojau galimybės pabėgti nuo kasdieninio miesto šurmulio ir įprastos buities, susitelkti į kūrybą bei užmegzti ryšius su kitais menininkais ir vietos bendruomene. Šilavoto Davatkyno gamta buvo įkvepianti, visa mus supanti aplinka suteikė ramybę ir atsitraukimą nuo kasdienybės – lyg pasislėptum mažoje oazėje, kurioje sustoja laikas. Tokia vieta leidžia suvokti kiek mažai žmogui iš tiesų reikia.
Labiausiai įsiminė vietos bendruomenės nuoširdumas, smagūs vakaro pašnekesiai su kolegomis, Šilavoto Davatkyno autentiška aplinka bei jaunimo smalsumas bioplastiko dirbtuvių metu. Šios patirtys įkvėpė mane toliau gilintis į savo kūrybą ir kurti kūrinius, kurie skleistų žinią apie atsakingą vartojimą ir tvarumą. Iš Šilavoto grįžau su naujomis žiniomis, patirtimis ir sustiprėjusia motyvacija kurti ekologiškai sąmoningus meno kūrinius.
Lilija: Buvo pasiimta labai daug – nuo priklydusio šunelio iki didžiulo noro stoti prieš drobę ir su ja padiskutuoti. Pati vieta yra tarsi tylos meka – visiems prieinama oazė, į kurią užklysta nedaugelis. Bendrystė prie pietų, pusryčių, vakarienės, ir naktipiečių stalo buvo svarbi ir įsimintina patirtis. Tas petelnės daužymas kviečiant visus iš skirtingų kampelių bendrystei yra kažkas kito… O net jei ir kažkuris buvo kiek per toli ir tos petelnės negirdėjo, grįžęs rasdavo jam padėtą lėkštutę.
Trumpai tariant, tiek pati aplinka, tie natūralumo prisotinti peizažai, plenero dalyviai buvo tolygiai svarbūs pirminio tikslo įgyvendinimui. Be naujai užmegztų pažinčių kūryba nebūtų taip laisvai liejusis, o be vietos istorijos, nebūtume ir atvykę tai kūrybai. Visi šilti atsisveikinimo žodžiai ir tvirti apkabinimai iš žmonių yra ženklas, kad „Kažką darom“ yra puiki pradžia augti mums patiems.
– Ar greitu metu galime tikėtis išvysti daugiau „Kažką darom“ veiklų, projektų?
Lilija: Dabar prasidės intensyvus kūrybinis periodas. Išsigryninsim savo mintis, duosim laiko joms nuslūgti ir grįšim arba – kaip tik negrįšim į tą savo realybę ir sėsim prie vizualizacijos. Peržvelgsime savo eskizus, esamą kūrybą ir visa tai pristatysime parodų formatu. Mūsų tema išlieka tokia, kokia buvo anksčiau – laiko ekologinis ir sintetinis peizažai, tačiau Šilavoto patirtys bus neatsiejama viso to dalis. Visi ten kūrėme kitaip, nei mums įprasta.
Žinoma, tai buvo dėl kitokių aplinkybių. Pavyzdžiui, norėdama taupyti laiką, pirmą kartą apjungiau organinį su sintetiniu dažymu ir šį naujos technikos išradimą planuoju tyrinėti toliau. Vėliau planuojame per savo kūrybą, panašiu būdu pažvelgti ir į kitus Lietuvos ar pasaulio kampelius, tačiau Šilavoto patirtys visada liks pirmasis visa ko atspirties taškas.
Devynioliktojo Šilavoto Davatkyno plenero metu, ten reziduojantys menininkai turėjo puikią galimybę pabėgti nuo kasdienybės, suartėti su vietos bendruomene ir patirti tyrą Šilavoto gamtos grožį. Akivaizdu, kad iššūkiai, kuriuos padiktavo rezidencijos aplinkos sąlygos, skatino kūrėjus permąstyti savo kūrybą ir įnešti į ją naujų vėjų.
Kiek žaismingas ir saviironiškas „Kažką darom“ kolektyvo pavadinimas įgauna aiškesnį apibrėžimą – menininkai savo ateities planus sieja su atsakingu vartojimu, tvarumu, išreiškiant gamtinio pasaulio grožį ir kompleksiškumą. Taigi, mes esame apdovanoti galimybe ne tik nekantriai laukti naujų „Kažką darom“ iniciatyvų bei projektų, bet ir stebėti, kaip auga, keičiasi ir įsitvirtina šių jaunųjų menininkų idėjos mūsų šalyje, o gal, viltingai tikiuosi, ir pasaulyje.
