5-ojoje NDG salėje veikiančią ekspoziciją tikslingiausia laikyti paroda apie parodą. 1968 metų rugpjūtį Lietuva, kaip viena iš sovietinių respublikų, dalyvavo Sovietų Sąjungos prekybos ir pramonės parodoje Londone. Earls Court parodų centre buvo demonstruojama apie 8000 eksponatų, pristatančių visų 15-os sąjungos respublikų kultūros, meno, mokslo ir pramonės pasiekimus. Tuometinė Lietuva čia prisistatė atskirame paviljone, kurio koncepciją ir dizainą kūrė jaunas architektas Tadas Baginskas, pavertęs erdvę ne ką mažiau estetiška nei tais pačiais metais Stanley Kubricko sukurtos juostos „2001: Kosminė odisėja“ interjerai.
Iš tiesų, lietuviams tai buvo pirmoji tokio lygio tarptautinė paroda, kurioje šalis sovietiniais metais Vakarams prisistatė kone moderniausiai ir konceptualiausiai. Ne veltui parodos kuratoriai Julijus Balčikonis ir Karolina Jakaitė į pavadinimą įterpė žodį „odisėja“. Proga prisistatyti Bitlų dvasioje gyvenančiame Londone, o vien jau jame pabuvoti, reiškė milžinišką proveržį, kai kuriems menininkams prilygusį Jurijaus Gagarino skrydžiui į kosmosą. Bene labiausiai šioje parodoje žavintis dalykas ir yra juntama kuratorių pastanga ne rekonstruoti menkai išlikusio paviljono vaizdą ar specialiai jam kurtus darbus, bet atkurti to meto atmosferą, galbūt net labai asmeninius dalyvavusių menininkų įspūdžius, istorinius užkulisius.
Štai kodėl paroda pasitinka ant juodų užuolaidų projektuojama stilizuotos rūtos simbolika. Tai Vaidilutės Grušeckaitės specialiai Lietuvos paviljonui kurtas logotipas-emblema, puošusi kiekvieną parodai sukurtą leidinį ar reklaminį katalogą. Propagandines SSRS manifestacijas turėję nukenksminti modernūs nacionalumo ženklai po 50-ies metų atrodo tokie įprasti ir šiuolaikiški, kad per šiuos proginius metus prie jų pripratinę akis, nebekeliame klausimų apie atsakomybes juos štampuoti ant visų įmanomų produktų ir pakuočių. Netikėtus sutapimus užčiuopianti paroda leidžia svasrtyti ne tik apie daiktų ar atminties nusidėvėjimą, bet ir dūlančius tautinius simbolius, pakeitusius paskirtį ar net pagaminimo vietą – juk dalis iš pažiūros lietuviškų suvenyrų šiandien pagaminami Kinijoje.
Dangstymąsi nuo tuometės santvarkos taikliai atspindi tolėliau tomis pat juodomis užuolaidomis pridengtas salės kampas. Tai subtili replika į 68-ųjų paviljone įrengtą pusiau slaptą susitikimų ir pokalbių kabinetą, kuriame įvyko daug įdomių pažinčių, o taip pat lietuviškų maisto produktų ir gėrimų degustacijos. Erdvę atskiriančios draperijos tarnauja ir kaip maža fototeka. Čia keičiasi 140 architekto Tado Baginsko kelionėje užfiksuotų skaidrių, kuriose spalvotas ir laisvas Londono gyvenimas. Fone skambanti avangardinė elektroakustinė Felikso Bajoro muzika dar labiau sustiprina vaizduotę – ne tik kaip galėjo atrodyti paviljonas, bet ir kokio nepažinaus pasaulio įspūdį turėjo patirti anglų kalbos nemokantys du tuo metu į Londoną važiavę menininkai – Tadas Baginskas ir Algimantas Stoškus.
Būtina pastebėti, kad šios parodos vertę kuria net ne patys eksponatai, bet kruopšti dokumentų atranka, pagavūs tekstai ir archyvinė medžiaga. Ekspoziciją lydi ištraukos iš tuometės spaudos puslapių, kuriuose gali pajusti naiviai nuoširdų Lietuvos paviljono vertinimą. Štai „The Daily Telegraph“ klausiama, kodėl naujausias pristatomas mados kolekcijas atvyko demonstruoti tiek daug merginų iš Baltijos šalių? „Viena priežastis, aš manau, yra ta, jog daugelis fasonų buvo sukurta tose respublikose, kita, sakoma, kad jos turi geresnes figūras negu rusės“, – rašoma 1968 m. rugpjūčio 8 dienos numeryje. Tokie ir panašūs dokumentai leidžia palyginti to meto ir šiandienos politinį klimatą. Kita vertus, karštai 7-ojo dešimtmečio politinei situacijai nupasakoti čia nepalikta daug vietos. Net jei įvykiai Prahoje tapo ir šios, Londone vykusios parodos atomazga (siūlyta parodą uždaryti), jiems čia skirta vos kelios minutės iš BBC archyvo.
Tenka pripažinti, kad paroda „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“ nesuveiktų taip efektingai, jei didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje neveiktų kita dizainą pristatanti paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918 – 2018“. Enciklopedinis jos pobūdis savotiškai paruošia šiai, trečiame galerijos aukšte įkurtai atvejo analizei. Bet kuriuo atveju abi ekspozicijos formuoja konceptualų požiūrį į dizainą, perkeldamos jį iš utilitaraus lygmens į meninį. Būtent tokio žiūros taško kalbant apie lietuvišką dizainą dažniausiai ir pritrūksta.
Į paviršių iškeldami istorijas ne tik apie pačius dizaino kūrinius, bet ir jų eksponavimo aplinkybes, kuratoriai užčiuopia prisistatymo užsieniui problematiką, kuri aktuali ir šiandien. Dažnas eksportui skirtas projektas taip ir lieka vienkartinis ir nepažinus vietinei auditorijai, sugrįžtantis nebent minimaliausia dokumentacijos forma. Taip pat nutiko ir su Lietuvos prisistatymu Earls Court parodų centre. Specialiai šiai progai sukurti ambicingi meno ir dizaino kūriniai bei leidiniai liko beveik nežinomi, nors savo drąsa ir idėjomis gerokai pralenkė tuo metu kuriamus įprastai. Parodoje jautriai užfiksuojama pastanga padaryti įspūdį ir drąsiau kurti užsieniui, nei vietinei rinkai smarkiai rezonuoja ir su šiandiena.
Mezgant paraleles su 2018-ųjų procesais, parodos negali apžiūrėti neprisiminęs, kad šiemet visos trys Baltijos šalys ir vėl prisistatinėjo Londone. Tiesa, ne su dizaino pasiekimais, bet Londono knygų mugėje, kuri, jei vis dar vyktų, deja, jau nugriautame Earls Court parodų centro komplekse, galėtų būti simboliška istorijos kilpa. Parodos negali apžiūrėti ir be minties apie tai, kas ateities archeologams liudys apie mūsų laikus, daiktus ir dizainą. Kaip atrodys parodos apie dabar vykstančias parodas?
