Pagal L.Gutausko piešinį „Trys lašišos“ jo sūnus, skulptorius Tadas Gutauskas sukūrė pastato puošybos elementą „Vilnios žvejai“. Užupyje, kuris istoriškai garsėja kaip menininkų meka, iš plieno pagamintas atminimo ženklas atidengtas praėjus metams po netekties ir skirtas 84-osioms menininko gimimo metinėms paminėti.
Atminimo ženklas įprasmina ir kūrybą, ir atvirą širdį
Kultūros ministras Simonas Kairys pažymi, kad visą savo gyvenimą paskyręs kultūrai ir menui, L.Gutauskas buvo išskirtinis menininkas.
„L.Gutausko kūryba – tai ištisa multikompleksinio talento epocha. Teksto ir vaizdo sinteze kūrėjas įprasmindavo tai, kas tikra ir amžina. Didelis džiaugsmas, kad dabar įprasmintas ir šio iškilaus meno žmogaus atminimas“, – teigia S.Kairys.
Pasak T.Gutausko, šviesaus atminimo tėtis vertintas ne tik už savo indėlį į Lietuvos kultūrą, bet ir už atvirą žmonėms širdį.
„Tėvukas buvo labai dosnus, mylėjo žmones ir visada dalijosi savo kūriniais. Jei tik kas užsukdavo apžiūrėti paveikslų, jis visuomet tam žmogui kažką padovanodavo – knygą, miniatiūrą ar piešinį – net jei svečiai tiesiog atvyko pabendrauti, o ne meno kūrinių įsigyti. Todėl labai simboliška, kad pozityvias emocijas jis ir toliau skleis per tai, ką pats mylėjo labiausiai – meną.
Tėčiui atminti skirtas ženklas įprasmina ne tik visą jo kūrybos kupiną gyvenimą, bet ir dosnumą – atminimo ženklas atviras visuomenei ir bet kuriuo metu pasiekiamas visiems, norintiems jį pamatyti“, – sako T.Gutauskas.
Meno kūrinio vieta parinkta neatsitiktinai
Kaip sako skulptūrinio reljefo „Vilnios žvejai“ autorius T.Gutauskas, šis kūrinys žymi ne tik kelias meno pasaulį garsinusias Gutauskų kartas, bet ir jų šeimai svarbią Užupio g. 28 stūksančio namo istoriją bei čia kurto gyvenimo sąsają su menu.
„Po Antrojo pasaulinio karo čia gyveno mano seneliai Aleksandras ir Ksavera Gutauskai. Tėvukas su jais čia praleido beveik dešimt metų. Senelis buvo vienas pirmųjų Lietuvoje profesionalių dekoratyvinės odos dailininkų. Vėliau šiame name susituokė mano tėvai Leonardas ir Loreta, tuomet abu studijavę meno krypties mokslus: tėtis buvo Valstybinės dailės akademijos, o mama – Konservatorijos studentai“, – pasakoja T.Gutauskas.
Keturių aukštų gyvenamasis pastatas, menantis XVII a., išsiskiria ir unikaliu interjeru – name esantys butai puošti XIX a. pabaigos romantine tapyba. Tai – vienas iš nedaugelio objektų, kuriame yra aiškiai išlikę tokie meniniai elementai.
Pasak T.Gutausko, pastatui puošti pasirinkti tematiniai motyvai – stilizuotos žvejų figūros, nešančios laimikį – taip pat nėra atsitiktiniai.
„Tėtis L.Gutauskas buvo prisiekęs žvejys ir jaunystėje su užupiečiais eidavo žvejoti į Vilnią. O daugelis mūsų šeimos švenčių taip pat būdavo švenčiamos čia pat – ant Vilnios upės skardžio“, – prisimena T.Gutauskas.
Autoriaus teigimu, meno objektas „Vilnios žvejai“ įprasmina menininko L.Gutausko atminimą, Užupio istoriją ir simbolizuoja upės artumą.
L.Gutauskas – kolegų kelrodė žvaigždė
L.Gutausko talentas – daugialypis ir įvairiapusis. Baigęs scenografijos studijas, kūrė tapybos, prozos ir poezijos srityse, buvo Rašytojų sąjungos ir Dalininkų sąjungos narys. Tapė Lietuvos menininkų portretus, religines, mitologines, abstrakčias kompozicijas, kurios išsiskiria iškilmingumu, sakrališkumu ir metaforomis. Jo tapyboje vyrauja senųjų pasaulio kultūrų, Lietuvos tautodailės ir gamtos vaizdiniai, kurie transformuojasi ir taip yra sukuriamas unikalus L.Gutausko braižo pasakojimas.
Šviesaus atminimo menininkas ypatingai vertintas už neprilygstamą pasakojimo meistrystę – jis beveik penkiasdešimties poezijos, prozos ir knygų vaikams autorius. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija menininkas įvertintas už prozos ir poezijos kūrinius, taip pat yra gavęs Aisčio, Žemaitės ir dar keliolika premijų bei apdovanojimų. 2014 metais L.Gutauskas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Gutauskų šeima turi svajonę, kad vienądien Užupyje atsiras vieta, sukviesianti skirtingas kartas prisiminti neeilinį L.Gutausko gyvenimą, pamatyti bei išgirsti jo kūrybą.
„Turiu norą visiems, besidomintiems mano tėvuko kūryba, atverti erdvę, kurioje galėčiau organizuoti paskaitas apie jo kūrybą, rengti poezijos vakarus ir parodas, kuriose lankytojai geriau pažintų šį iškilų žmogų. Šiuo metu renku 1960–1973 m. laikmečio L.Gutausko kūrybos kolekciją, o ateityje taip pat norėčiau jo poeziją ar prozą įgarsinti audioknygų formatu. Taip pat bendrauju ir su Rašytojų ir Dailininkų sąjungų vadovais dėl jo kultūrinio palikimo įamžinimo“, – apie ateities planus pasakoja T.Gutauskas.
