Spalio 2–4 d. vyksiančioje meno mugėje „ArtVilnius“ gyvoji skulptūra „Tristanas ir Izolda“ per tris mugės dienas bus parodytas penkis kartus. Vienas naujausių Dr. GoraParasit kūrinių, kurio premjera ką tik įvyko Berlyno tarpdalykinio muzikos, teatro ir performanso festivalyje „Berlin is not Bregenz“, Lietuvoje bus rodomas pirmą kartą.
Šia proga menininkę Gintarę Minelgaitę, pasivadinusią Dr.GoraParasit, kalbina projekto kuratorės Ugnė Bužinskaitė ir Giedrė Marčiulaitė („Lewben Art Foundation“).
– Pastaruoju metu tave dažnai išvystame Lietuvos scenoje. 2018 m. komplimentų sulaukė opera „Alfa“, už kurią buvai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, neseniai apdovanotas tavo kurtas vaizdo klipas „Solo ansambliui“, Vilniuje vėl parodytas performansas „Pipe Dreaming“, ką tik įvyko „TikTok Shakespeare“ premjera ir dar viena premjera Lietuvoje laukia meno mugėje „ArtVilnius’20“. Iš kur semiesi įkvėpimo, minčių ir jėgų tiek daug kurti?
– Žmonės dažnai manęs to klausia. Vienintelis atsakymas – tai man labai natūralu. Esu veikiama aplinkos, kaitos, sėkmių ir nesėkmių, atradimų, praradimų ir visam tam kaip atsakas viduje natūraliai sprogsta vaizdiniai. Kartais atsikeliu ryte ir galvoju, kad mano kūną naudoja kažkokia jėga, kalbanti tam tikra estetika. Dažnai jaučiu, kad tai tarsi keista pareiga. Pacituosiu savo mylimą kino režisierių Wernerį Herzogą: „It is my duty to direct because the films might be the inner chronicle of what we are, and we have to articulate ourselves. Otherwise we would be cows in the field.“
– Ar tiesa, kad esi savo projektų idėjos autorė, režisierė, kostiumų dizainerė? Kas dar dirba tavo komandoje?
– Tiesa, viską darau pati: nuo prodiusavimo, kostiumų, scenografijos, scenarijaus, aktorių apmokymo iki logistikos, techninių detalių, tokių kaip scenografijos statymas. Drauge nuolat dirba aktoriai, su kuriais susipažinau 2015 m. dėstydama universitete.
Mes užaugome kartu, jie papildo mane, o aš juos, jie man suteikia sąlygas išsibandyti metodologijas, aš jiems – mainais kažką kita.
Tie žmonės – Marijus Mažūnas, Milda Jonaitytė, Ričardas Myka, Susana Abdulmajid, Milda Vyšniauskaitė, Ieva Brikė, mano sesutė Patricija Minelgaitė. Dabar prie komandos prisijungė dramaturgas iš Vokietijos Erikas Zielke, kurio man taip reikėjo. Taip pat šiais sunkiais mėnesiais man padėjo nuostabūs Vilniaus dailės akademijos studentai: mano dešinioji ranka Emilija Paciūnaitė, kairioji ranka Marija Koržonovaitė, Lukas Navika, Diana Barkovskaya. Man labai svarbu pasitikėti savo komanda, nes dirbdama esu be galo pažeidžiama, o susirasti tinkamus partnerius labai sunku. Esu nuolatinėse geros vadybos paieškose. Norėčiau tik kurti ir visą logistiką palikti asmeniui, kuriuo galėčiau visiškai pasitikėti.
– Tiek „TikTok Shakespeare“, tiek kai kurie ankstesni tavo darbai itin kinematografiški, pilni amerikietiškos kultūros. Gal kada planuoji sukurti ir ilgametražį videofilmą?
– Turiu labai daug dievų. Vienas jų, kurį pažįstu asmeniškai – Robertas Wilsonas. O dėl pilnametražio filmo – taip, jau antrus metus rašau scenarijų.
– Tavo kūrybą visada „ženklina“ lateksas. Kodėl? Kaip jį atradai: iš kino, reklamos industrijų, asmeninių simpatijų šiam medžiagiškumui?
– Pirmiausia tai buvo asmeninė patirtis, kuria nusprendžiau dalintis... Man tai tarsi antra oda, pajautrinanti potyrius, kurie dažnai būna atbukę. Dabar po truputį, ypač per „TikTok Shakespeare“, atrandu stiprų latekso skulptūriškumą.
– Viename interviu esi sakiusi, kad tavo kuriamas menas yra „ne iššaukiantis ar šokiruojantis, o žadinantis ir jaudinantis“. Kaip manai, kas tavo kūryboje labiausiai žadina ir jaudina žiūrovą?
– Aš žinau, kas jaudina mane. Kas jaudina žiūrovą, reikia klausti jo.
– Kas slypi po slapyvardžiu Dr.GoraParasit?
– Toli toli, tolimiausiuose Rusijos rytuose (išties taip toli, kad netgi vokiečių geidžiama vietovė Sibiras pasilieka už tūkstančių kilometrų), yra Gora Parasit – kalnas, vadinamas Parazitu. Saloje tarp užgesusių ir dar aktyvių vulkanų. Daugybę mūšių menančiame pasienio regione, šiandien priklausančiame Rusijai, tačiau prie pat vartų į Japoniją. Pietiniame Kamčiatkos pusiasalio smaigalyje, esančiame šalia buvusios kalinių salos Sachalino, kuriame lankėsi ir Antonas Čechovas, savo apsilankymą aprašęs kelionių žurnale.
Šis kalnas davė vardą pseudonimui Dr.GoraParasit, už kurio slepiuosi aš, Gintarė Minelgaitė, ir taip pat pateikiu keletą užuominų į Dr.GoraParasit darbus: pirmenybės teikimas sienų ir ribų zondavimui tampa akivaizdus; taip pat pirmenybė kraštutinumams. Tas, kuris myli kalnus, nebijo ir bedugnės. Kai nukreipiu žvilgsnį į rytinį Eurazijos žemyno pakraštį, žiūriu neįprasta, priešinga kryptimi.
Esu kilusi iš Kauno, buvusios laikinosios Lietuvos sostinės, kur šiandien orientuojamasi į Vakarus, į Europos Sąjungą. Lietuva, kuri, žvelgiant iš sovietinės perspektyvos, buvo kaip išsvajotieji Vakarai, ir Kamčiatka – pasaulio pakraštys.
– Su „Lewben Art Foundation“ bendradarbiauji ne pirmą kartą – 2018 m. meno mugėje „ArtVilnius“ kartu pristatėte performansą – gyvąją skulptūrą „Pipe Dreaming“. Šį kartą drauge rodysite performansą „Tristanas ir Izolda“, kurį neseniai Berlyne pamatė festivalio „Berlin is not Bregenz“ publika. Kokia pagrindinė „Tristano ir Izoldos“ tema ir ko šį kartą gali tikėtis žiūrovai?
– Gal tai šiek tiek ironiškas eskizas. Darbas dedikuotas finaliniam monumentalios Richardo Wagnerio operos veiksmui. Tai gyva instaliacija, svyruojanti tarp spektaklio ir vizualaus meno. Per šypsnį kvestionuoju mirtį dėl meilės ir pabrėžiu inscenizuotą mirties prigimtį, leisdama Tristanui pačiam tapti savo gyvenimo ir mirties kalviu, pačiam tapti finalinio savo gyvenimo veiksmo režisieriumi.
