Pranešime pažymima, kad A.Sniečkus dar 1990 m. buvo pakviestas dirbti Juškų muziejaus direktoriumi pateikiant sąlygą, kad apsigyventų muziejaus patalpose.
Tai, pasak pranešimo autorių, patvirtina faktai.
„Įsidarbinus A.Sniečkus iš karto apsigyveno muziejuje, jam buvo leista muziejuje deklaruoti savo gyvenamąją vietą, dalis muziejaus patalpų (kuriose iki šiol gyvena Sniečkų šeima) Kauno rajono savivaldybės Tarybos sprendimu 1996 m. buvo priskirtos tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijai. EKGT įsitikinimu, siekis iškeldinti Sniečkus iš Juškų muziejuje esančių gyvenamųjų patalpų prasilenkia tiek su Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse apibrėžtomis tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatomis, tiek su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri gina asmens teisę gyventi teisėtai užimtame būste, su kuriuo tą asmenį sieja tęstiniai ir glaudūs ryšiai (Sniečkų šeima muziejuje gyvena jau daugiau kaip 30 metų)“, – rašoma pranešime.
EKGT mano, kad Sniečkų iškeldinimas iš muziejaus padarytų didžiulę žalą šiai kultūrinei erdvei, kurios neatsiejama dalimi tapo ją sukūrę savo nuolatiniu buvimu ir dalyvavimu žmonės – būtent jų gyvenimas muziejaus sodyboje užtikrina muziejaus jaukumą, neformalumą ir unikalumą.
EKGT nuomone, A. ir J.Juškų muziejus yra vienas ryškiausių gyvojo muziejaus pavyzdžių Lietuvoje. Remiantis tuo, kad Lietuvoje yra nemažai ir kitų gyvųjų muziejų, kuriuose gyvena jų kūrėjai ir prižiūrėtojai, taip pat užsienio šalių pavyzdžiais (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje muziejuose gyvena apie 350 „National Trust“ darbuotojų), EKGT siūlymu Seime 2020 m. buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo pakeitimo projektas, kurio priėmimas leistų ne tik įteisinti gyvųjų muziejų statusą, bet ir įtvirtintų muziejininkų teisę gyventi jų patalpose.
Bandymai iškeldinti Sniečkų šeimą iš A. ir J.Juškų muziejaus, pasak EKGT, prasilenkia su siekiais užtikrinti gyvųjų muziejų plėtrą Lietuvoje.
EKGT primena, kad 2014 m. muziejus tapo Kauno rajono muziejaus filialu, o 2019 metų pradžioje imta raginti A. ir J.Sniečkus išsikelti iš muziejaus sodybos. Kilus visuomenės nepasitenkinimui ir įsitraukus į šio klausimo svarstymą Seimo nariams, Kultūros ministerijai ir EKGT, su Kauno rajono savivaldybe susitarta leisti muziejaus kūrėjams jame gyventi dar bent dvejus metus, tačiau šiuo metu raginimai išsikelti vėl kartojasi.
Pranešime pastebima, kad dar 1990 m., siekiant išsaugoti Vilkijoje beveik 300 metų senumo pastatą, kuriame ryškiausią pėdsaką paliko žymus XIX a. tautosakos rinkėjas kunigas Antanas Juška, visuomenės iniciatyva Kauno rajono vadovybė nutarė šiame name įkurti Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų.
„Tuomet imta ieškoti žmogaus, kuris galėtų gyventi atkuriamoje muziejaus sodyboje ir taip padaryti ją gyvą. Tuo žmogum tapo Arūnas Sniečkus, kuris buvo priimtas į muziejaus direktoriaus pareigas, sudarant jam sąlygas apsigyventi muziejui priklausančiose patalpose“, – rašo EKGT.
Nuo to laiko Arūnas Sniečkus kartu su savo žmona Vida Sniečkuviene, gyvendami muziejaus sodyboje, muziejų puošė savo rankomis padarytais drožiniais ir šiaudiniais sodais, ieškojo muziejinių eksponatų, iš savo lėšų juos pirko ir suvežė (savivaldybės lėšomis iki šiol įsigyta tik 16 eksponatų).
„Šis muziejus yra išskirtinė vieta Lietuvos etnokultūrininkų bendruomenei. Jame nuolat vyksta A. ir J.Juškų surinktų dainų šventiniai koncertai, rengiami sutartinių vakarai, dūdmaišininkų festivaliai ir t. t. Etnomuzikologus ir folkloristus traukia ne tik muziejaus aplinka, bet ir šio muziejaus šeimininkų A. ir V.Sniečkų nuoširdumas, atvirumas – lankytojai čia pasitinkami neskaičiuojant darbo valandų“, – teigia pranešimo autoriai.
Savivaldybė siūlė butą, tačiau šeima jo atsisakė
Kaip 15min sakė Kauno rajono savivaldybės mero patarėjas komunikacijai Edmundas Mališauskas, ši situacija išties yra išskirtinė ta prasme, kad šeima gyvena muziejuje: „Neteko girdėti, kad muziejaus darbuotojai gyventų Trakų pilyje ar Gedimino pilyje.“
E.Mališauskas minėjo, kad kad šis klausimas iškyla jau ne pirmą kartą, o Kauno rajono savivaldybė dar 2016 metais siūlė A.Sniečkui ir jo žmonai butą Vilkijoje, kur šalia gyvena ir jų tėvai.
„Žinoma, jie tą muziejų puoselėjo, kūrė, bet nėra tokio teisės akto, leidžiančio ten gyventi. Be to, ir patį muziejų reikia tvarkyti, remontuoti. Tačiau siūlomo buto jie atsisakė. Atsisakė raštu, kad nenori. Šia situacija domėjosi ir Lietuvos kultūros tarybos atstovai.
Neteko girdėti, kad muziejaus darbuotojai gyventų Trakų pilyje ar Gedimino pilyje.
Šiandien savivaldybėje vyko susitikimas su kultūros viceministru, taip pat kalbėjome apie kultūros paveldo išsaugojimą Kauno rajone, tame kontekste buvo kalbama apie Juškų muziejų. Pats muziejus labai jaukus, tikrai lankomas. Yra tik teisiniai niuansai.
Niekas tų žmonių nemeta į gatvę, žinoma, jie gali reikalui esant pernakvoti, jie daug metų čia gyveno“, – sakė E.Mališauskas.
Pašnekovas taip pat teigė, kad jei būtų priimta įstatymo pataisa dėl gyvųjų muziejų statuso, ši problema galėtų būti išsprendžiama lengviau.
Pagal susitarimą su Kauno rajono savivaldybe, Sniečkų šeima iš muziejus išsikraustyti turėtų iki šių metų vasaros pradžios: „Tokie buvo terminai, įsipareigojimai ir jie sutiko. Sakė, kad pasiremontuos tėvų namus ir nereikia skiriamo buto.“
E.Mališauskas taip pat teigė, kad klausimas yra tik dėl gyvenimo, o ne dėl darbo muziejuje: „Tai nereiškia, kad jie muziejuje nedirbs.“
