Neseniai Vilniaus muziejuje atidaryta paroda „Apie patogumą ir grožį: vilniečių būstas 1870–1918 metais“ (kuratorės Aelita Ambrulevičiūtė, Eglė Bagušinskaitė ir Dalia Klajumienė) lankytojus kviečia susipažinti su pokyčiais, kuriuos į to meto miestiečių buityje ir kasdienybę atnešė sparti modernizacija.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto vykdomo projekto „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ dalyvė, istorikė Giedrė Polkaitė-Petkevičienė, teigia, kad XIX a. pabaigoje visoje Europoje intensyvi miestų plėtra nulėmė didžiulį žmonių susidomėjimą daugiabriauniu miesto fenomenu.
Pristatydama parodą bei savo tyrimus, pašnekovė remiasi Beno Wilsono knyga „Metropolis“, kuri prasideda sakiniu: „Per šiandien pasaulio miestų gyventojų skaičius išaugo 200 000.“ Pasak knygos autoriaus, iki 1800 metų miestuose gyveno ne daugiau nei 3–5 proc. pasaulio populiacijos, o 2050 m., kaip dabar skaičiuojama, net du trečdaliai žmonijos gyvens miestuose.
Tobulo miesto paieškos
XIX a. pabaigoje Europoje pradėta ieškoti principų, kaip auga ir plečiasi miestai, kodėl vienose vietose būstas brangesnis ir prabangesnis, o kitur formuojasi lūšnynai. Taip pat ieškota būdų, kaip valdyti ir taisyti to meto gyvenimo mieste trūkumus – epidemijas dėl staigaus gyventojų tankumo šuolio, antisanitarines sąlygas, pramoninių zonų atskyrimą, užterštumą, nusikalstamumą, susisiekimo prieinamumą ir daugelį kitų.
Anot G.Polkaitės-Petkevičienės, aptariamu laikotarpiu urbanistai, architektai, sociologai, ekonomistai ėmėsi tobulo miesto paieškų. Vieni jų bandė atrasti universalius modelius, kaip miestai vystysis ateityje.
XIX a. pabaigoje Europoje pradėta ieškoti principų, kaip auga ir plečiasi miestai.
Čia pašnekovė pamini Ernestą Burgessą ir Homerį Hoytą, pagal jų sudarytus miesto modelius, miesto gyventojai pasiskirstys ir pats miestas vystysis tam tikromis zonomis arba sektoriais nuo miesto verslo centro. Kiti kūrė teorijas, ką reikėtų daryti, kad miestas taptų patogesne, šviesesne, erdvesne ir patrauklesne vieta gyventi.
Dvi didžiausios įtakos vėlesniems miesto planavimo metodams turėjusios utopijos buvo miesto-sodo ir spindulinio miesto teorijos.
Miesto-sodo kūrėjas E.Howardas įsivaizdavo, kad miestiečiai turėtų gyventi kompaktiškai užstatytuose, mažo aukštingumo miesteliuose su daug žalumos. Tuo taru architekto Le Corbusier spindulinis miestas, atvirkščiai, veržėsi į aukštį savo dangoraižiais su daug atviros erdvės gyventojams, plačiais greitkeliais ir aiškia struktūra.
Treti ėmėsi realių didmiesčių modernizacijos, būsto atnaujinimo ir lūšnynų valymo darbų.
Treti ėmėsi realių didmiesčių modernizacijos, būsto atnaujinimo ir lūšnynų valymo darbų.
Ryškiausiu tokio sprendimo pavyzdžiu tapo Paryžiaus rekonstruktoriaus Georges'o-Eugène'o Haussmanno sumanymas kardinaliai modernizuoti miestą.
Dėl sunaikintų viduramžiškų miesto gatvelių, nugriautų 12 tūkst. pastatų ir milžiniškos darbų kainos, nemažą dalį paryžiečių papiktino toks radikalus sprendimas. Tačiau Hausmano tikslas buvo platūs bulvarai, šviesa, švara ir sveikesnis miestas.
Urbanistinė Vilniaus fantazija
„Urbanistinių vizijų mada neaplenkė ir Vilniaus, 1931 m. utopinį „Vilniaus miesto vystymosi ir perstatymo projektą“ pristatė grafikas Januszas Tłomakowskis.
Pastarąjį įkvėpė visos minėtos idėjos – Vilnius turėjo tapti toks pats didingas kaip Paryžius ir toks paprastas bei aiškus kaip Kanbera. Šioje urbanistinėje vizijoje Vilnius įsivaizduotas kaip 10 kilometrų skersmens apskritimas su dviem (15 aukštų) dangoraižiais, tramvajaus linija, „daugybe takų automobiliams“, poilsio parkais.
Urbanistinių vizijų mada neaplenkė ir Vilniaus.
Grafikas žavėjosi plačiais Haussmano užmojais Paryžiuje ir pats pateikė drąsių pasiūlymų išgriauti namus susisiekimo pagerinimui ar pastatyti antrus simetriškus Aušros vartus, kad galėtų pravažiuoti tramvajai ir automobiliai.
Tiesa, kaip konstatuoja istorikas K.Kučiauskas, šis planas turėjo mažai įtakos realiam Vilniaus planavimui, o pats J.Tłomakowskis jį vadino urbanistine fantazija“, – to meto situaciją apibūdina VU Istorijos fakulteto atstovė.
Du kambariai į vilniečių gyvenimus
G.Polkaitė-Petkevičienė teigia, jog būtent šios idėjos ir paskatino imtis tęstinio projekto, kuri dalimi ir tapo Vilniaus muziejuje atidaryta paroda. „Su kolegėmis nusprendėme patyrinėti, kaip realiai Vilnius anuomet tvarkėsi su urbanizacijos iššūkiais, kaip mieste modernizavosi gyvenamoji infrastuktūra ir keitėsi buitiniai patogumai.“
Modernios gyvenamosios infrastruktūros pamatai Vilniuje buvo padėti 1870–1914 metais. 1920–1940 m. laikotarpiu atsirado naujų gyvenamosios infrastruktūros formų, gerokai keitėsi ir būsto kokybė.
Modernios gyvenamosios infrastruktūros pamatai Vilniuje buvo padėti 1870–1914 metais.
Anot pašnekovės, XX a. I pusės modernizmo idėjos pakeitė ir požiūrį į tai, kaip turi atrodyti miestiečio būstas. Būtent tai atskleidžiama Vilniaus muziejaus parodoje „Apie patogumą ir grožį: vilniečių būstas 1870–1918 metais“. Parodoje kalbama apie miesto modernėjimą per konkrečius pokyčius vilniečių buityje. Čia įrengti du tipiniai kambariai: vienas XIX a. stiliumi, o kitas – XX a. pirmos pusės stiliumi.
XIX a. grožis ir patogumas buvo neatsiejamas nuo sunkių užuolaidų, draperijų, siuvinėtų staltiesių, pagalvėlių ir kilimų, o modernizmo laikotarpiu pirmenybė teikiama švarioms linijoms, funkcionalumui ir higienai.
Modernus XX a. I pusės būstas privalėjo turėti naujausius to meto išradimus.
Modernus XX a. I pusės būstas privalėjo turėti naujausius to meto išradimus – elektros apšvietimą, vonios ir tualeto kambarį su tekančiu vandeniu ir kanalizacija, vadinamąją švarią virtuvę, t.y. su vandentiekiu ir su virykle, o ne malkomis kūrenama krosnimi, šaldytuvu, centriniu šildymu ir kitais šiandieniniam žmogui įprastais patogumais.
Prabangos reliktai ir kasdieniai patogumai
Paklausus, kaip atrodė miestiečio būstas tarpukariu, pašnekovė teigia, kad požiūris į prabangą ir patogumą keitėsi pamažu, o XX a. 3–4 dešimtmetyje tradicinis XIX amžiui būdingas būstas dar buvo išlikęs daug kur.
Ji pateikia dailininko Samuelio Bako atsiminimuose aprašytus XX a. 4 dešimtmečio senelių namus Vilniuje: svetainėje buvo sunkios, klostėmis krintančios užuolaidos, kurios trukdė į kambarį patekti dienos šviesai ir darė jį klaustrofobišką. Veidrodis su puošniais juodmedžio rėmais ir lentynėlėmis, kuriose daugybė porcelianinių skulptūrėlių.
Svetainėje buvo sunkios, klostėmis krintančios užuolaidos, kurios trukdė į kambarį patekti dienos šviesai ir darė jį klaustrofobišką.
Taip pat namuose buvo sunki sofa su liūto galvos formos ranktūriais, o šalia – didžiulė palmė. Dailininkas atsimena ir namuose senelių turėtą gramofoną su plokštelių kolekcija.
Kitų senelių bute buvo narvelis su kanarėlėmis ir didžiulis akvariumas stovėjęs ant keturių bronzinių liūto letenų, jame plaukiojo egzotinės žuvytės, o viduje galima buvo išvysti dirbtines uolas ir elektra varomą krioklį.
Tuo tarpu amerikietė Lucy Dawidowicz, atvažiavusi į Vilnių studijuoti 1938 m., apsigyveno Aguonų gatvėje, o kambarys, kuriame apsistojo, buvo erdvesnis ir didesnis nei tas, kuriame gyveno Bronkse. Jame laisvai tilpo lova, stalas, spinta ir keturios kėdės.
Amerikietė guodėsi, kad bute nėra centrinio šildymo, butas šildomas krosnimi, ir nėra telefono.
„Ko pasigedo niujorkietė Lucy? Pirmiausia karštos vonios, kuri pagal nuomos sutartį priklausė tik kartą per savaitę, o kitu metu turėjo maudytis po šaltu dušu arba papildomai mokėti už vandens pašildymą.
Taip pat ji guodėsi, kad bute nėra centrinio šildymo, butas šildomas krosnimi, ir nėra telefono. Jos patogumų suvokimas buvo visiškai kitas: savo gyvenimo sąlygas Vilniuje ji vadino spartietiškomis ir ilgėjosi, kaip pati teigė, „amerikietiškų patogumų“, – pasakojo G.Polkaitė-Petkevičienė.
Visgi, tarpukario Vilniuje pokyčiai buvo akivaizdūs. Pirmosios elektros lemputės Vilniuje įsižiebė XIX a. pab. – XX a. pradžioje, o 1936 m., pasak statistikos, jau daugiau kaip pusė gyventojų mieste galėjo naudotis elektra savo namuose.
Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija prasidėjo 1912 m., o po ketvirčio amžiaus tekantis vanduo ir kanalizacija buvo beveik trečdalio gyventojų namuose. Miesto centre ir Senamiestyje šie rodikliai buvę dar aukštesni.
Elektrą 1936 m. čia turėjo daugiau nei du trečdaliai, o vandentiekį ir kanalizaciją – daugiau kaip pusė gyventojų. Tiesa, centrinis šildymas Vilniuje dar buvo brangi ir mažai paplitusi naujovė. Centrinis šildymas dažniau buvo įrengiamas visuomeniniuose pastatuose – bankuose, valstybinėse įstaigose, kino teatruose, viešbučiuose. Gyvenamųjų namų su centriniu šildymu tuomet daugiau būta Naujamiestyje – Mindaugo, Algirdo ir Pamėnkalnio gatvėse.
Vilniaus centralizuoto vandentiekio istorija prasidėjo 1912 m., o po ketvirčio amžiaus tekantis vanduo ir kanalizacija buvo beveik trečdalio gyventojų namuose.
G. Polkaitės-Petkevičienės teigimu, XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje Vilniaus gyventojų būstai pasidarė panašūs į tokius, kokiuose gyvename ir dabar.
Projektas „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ vykdomas pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos remiamą veiklos kryptį „Modernybė Lietuvoje“. Šio projekto partneris Vilniaus muziejus.
