Šį klausimą uždaviau ir menotyrininkui Ernestui Parulskiui, besidominčiam ir sekančiam meno rinkos reikalus, madas, svyravimus ir tendencijas. Maniau – o kas gi čia tokio – jis nė nemirktelėjęs man susakys perkamiausių lietuvių menininkų dešimtuką ir brangiausiai įvertintus jų kūrinius.
Antraštę jau turėjau sugalvojęs: „Garsiausi Lietuvos menininkai, už kurių darbus užsieniečiai negaili pakloti ir milijonus“. Na gerai, gal užtektų ir šimtų tūkstančių, bet tai nė kiek nesumažina intrigos. Tokį tekstą ir pats būtinai atsiversčiau, peržvelgčiau pavardes, pažiūrėčiau, kaip jie atrodo – tie garsūs mūsų menininkai ir jų darbai. Gal net sužinočiau ką nors naujo, pamatyčiau ko nematęs... Labai smalsu.
-
Menininkai gyvena beveik skurdo sąlygomis, bet ar mokėtumėte už knygą 80 eurų?
-
Vilniuje viešėjusi Airijos meno tarybos direktorė M.Kennelly: „Lietuva turi didinti investicijas į meną“
-
Ar leidėjai patiria krizę? R.Elijošaitytė-Kaikarė: lyginant su praėjusiais metais, šiuo metu jie gyvena prastesnėmis nuotaikomis
Tačiau atsakymai į profanui atrodytų labai paprastus klausimus ne visada lengvi ir gali būti patiekti ant lėkštutės „geriausiųjų dešimtukų“ forma.
Kantriai ir nuosekliai E.Parulskiui vedžiojant po pasaulinės ir vietinės meno rinkų virtuves, galiausiai teko pripažinti, kad pirminis klausimas apie „brangiausius“, „geriausius“ ir „žinomiausius“ yra tuštybė ir efemerija, mažai ką bendro turinčios su kūryba.
Nepaisant to, menas ir pinigai liko šio mūsų pokalbio leitmotyvu, o nuo pasaulinės meno rinkos, brangiausiai nupirktų lietuvių autorių darbų, aukščiausius reitingus pasaulyje turinčių Lietuvos kūrėjų vardų pamažu perėjome prie vietinės meno rinkos ir paprasto, bet esminio klausimo – „O kada tu paskutinį kartą pirkai meno kūrinį?“ ir „Kiek lietuvių autorių darbų kabo ant tavo namų sienos?“
– Jei paklausčiau, koks lietuvių meno kūrinys šiandien yra žinomiausias ir tuo pačiu brangiausias užsienyje – ką į tai atsakytumėte?
– Pats brangiausias vizualaus meno kūrinys dabar, be jokios abejonės, yra performansas „Saulė ir jūra“. Tai nulėmė keli aspektai: bent kartą per mėnesį kūrinys yra nuolatos tiražuojamas ir rodomas įvairiose pasaulio šalyse, vadinasi, dabar tai vienas paklausiausių Lietuvos kultūros produktų. Galiu tik įsivaizduoti, kokie ten yra honorarai, kokio dydžio komanda bei sudėtingumo logistika – visa tai, be jokios abejonės, kelia šio kūrinio kainą ir leidžia jį priskirti prie brangiausių lietuvių darbų.
Tiesa, čia svarbu padaryti šiokią tokią, tačiau itin svarbią korekciją: nors „Saulė ir jūra“ gavo „Auksinio liūto“ apdovanojimą Venecijos meno bienalėje, tačiau tai joks ne performansas, bet opera, kuri funkcionuoja ir jos vertė skaičiuojama kitaip nei įprastų dailės, ar plačiau kalbant, vizualaus meno kūrinių.
Atmetus šį atsakymą į jūsų pateiktą klausimą, kiti galimi atsakymai yra gerokai keblesni. Tai, be abejo, susiję su meno rinkos, o tiksliau, meno rinkų įvairove.
– Ar yra tokių įrankių, viešai prieinamų šaltinių, kurie leistų Lietuvos menininkus pamatyti pasauliniame kontekste?
– Vienas iš labai gerų įrankių – tai per pastaruosius keliasdešimt metų pasaulyje įvykusių aukcionų rezultatų bazė Liveauctioneers.com. Tokių ir panašių puslapių, žinoma, yra ne vienas, bet daugelis jų yra mokami, o prenumeratos kaina siekia šimtus eurų per metus. Tuo tarpu ši svetainė yra laisvai prienama kiekvienam ekspertui ar smalsuoliui.
Į paieškos langelį suvedę „Lithuania“ ir nustatę ne naujausių aukcionų rezultatų parinktį, bet brangiausiai parduotus kūrinius, gauname atitinkamus rezultatu. Pirmoje vietoje matome Lietuvoje įvykusio aukciono rezultatą, tad šis pavyzdys mūsų temai netinkamas.
Prieš metus Berlyno aukcione jis buvo parduotas už 55 tūkst. eurų.
Antroje vietoje turime Jozefo Chelmonskio tapybos darbą. Šis pavyzdys taip pat netinkamas, nes tai susiję su geografiniu neatitikimu – dailininkas yra lenkas, tikėtina, gimęs teritorijoje, kuri jo gyvenamuoju laikotarpiu buvo vadinama Lietuva. Tačiau kadangi šis darbas buvo išstatytas pardavimui Lenkijoje vykusiame aukcione, tikėtina, jį ir nupirko lenkų tautybės asmuo. Vadinasi, kūrinys toli į pasaulį neiškeliavo ir šį atvejį turėtume vertinti kaip puikų vietinės meno rinkos pavyzdį.
Trečioje vietoje esantis autorius jau tinka mūsų temai. Tai XX a. pirmosios pusės dailininko Petro Kalpoko tapybos darbas, kuriame vaizduojamas žiemiškas peizažas. Prieš metus Berlyno aukcione jis buvo parduotas už 55 tūkst. eurų. Vadinasi, lyg jau ir galėtume džiūgauti atradę brangiausią užsienyje parduotą lietuvių menininko darbą... Tačiau ir vėl galiu guldyti galvą, kad jį nupirko ne koks užsienietis, bet Lietuvos pirkėjas. Šitaip iš Berlyno P.Kalpokas ramiai sugrįžo atgal į gimtinę.
Toliau peržvelgę šį sąrašą atrandame 2021 metais „Westport Auction“, Amerikoje, už 13 tūkst. 500 Eur parduotą Kęstučio Zapkaus darbą. Reikia pripažinti, kad šio dailininko kūriniai yra ir efektingi, ir dekoratyvūs, ir nekomplikuotai kolekcionuojami, o ir kaina nemilžiniška, tad šiuo atveju jau galima būtų daryti išvadą, kad jį galėjo įsigyti tiek lietuvis, tiek ir užsienietis.
Tiesa, čia svarbu suprasti, kad aukcionų rinka veikia ne tarp pačių menininkų ir jų kūrinių pirkėjų, bet tarp meno savininkų: vieną kartą nupirktas kūrinys čia yra perparduodamas ir taip, ilgesnį ar trumpesnį laiką, keliauja iš rankų į rankas, iš vienos kolekcijos į kitą.
Ši sritis meno rinkoje užima nemažą dalį, tačiau pirminė rinka, kai kūriniai keliauja iš menininkų rankų į meno dylerių rankas – yra žymiai platesnė. Čia, beje, patenka ir muziejiniai pirkimai.
– Ar yra būdų patyrinėti šią sritį ir pamatyti, kaip šiame kontekste yra vertinami Lietuvos vizualaus meno kūrėjai?
– Taip ir čia mums gali padėti portalas Artfacts.net. Tiesa, jis yra mokamas: pigiausia versija kainuoja apie 300 Eur, o profesionalams siekia 1080 eurų per metus. Čia skirtingų šalių menininkai yra reitinguojami pagal visiškai kitus kriterijus.
Visų pirma, yra skaičiuojama kiekvieno menininko personalinių ir grupinių parodų skaičius, taip pat jo dalyvavimas bienalėse bei meno mugėse. Maža to, kiekviena šių pozicijų turi dar ir savo vidinį reitingą, mat kiekviena pasaulio galerija, meno mugė ar bienalė taip pat yra reitinguojamos. Tad kuo daugiau parodų menininkas yra surengęs aukštoje reitingo pozicijoje esančioje galerijoje, muziejuje ar mugėje, tuo daugiau reitingo taškų jis ir gauna.
Kuo daugiau parodų menininkas yra surengęs aukštoje reitingo pozicijoje esančioje galerijoje, muziejuje ar mugėje, tuo daugiau reitingo taškų jis ir gauna.
Taip pat menininko „vertę“ kelia ir pavardės tų autorių, kurių pasaulinis reitingas yra aukštesnis nei jo paties, ir su kuriais bendroje parodoje yra pristatomi ir jo kūriniai. Tai yra pakankamai logiška sistema, nes slenksčiai, kuriuos kiekvienas kūrėjas turi įveikti norėdamas patekti į garsiausias galerijas – tiek vietos, tiek ir globalioje rinkoje – priklauso nuo autoriaus žinomumo ir jo paklausos.
Pažvelgę į didžiausią reitingą šioje platformoje turinčių lietuvių menininkų sąrašą, pirmoje vietoje matome Joną Meką, kuris pasauliniame reitinge yra 1134 vietoje. Beje, maždaug prieš penkiolika metų jis buvo pakilęs net į 600-ąją vietą ir neabejoju, kad po jubiliejinių renginių jo pasaulinis reitingas vėl šoktelės aukščiau.
Žinoma, reikia turėti galvoje, kad menininkų reitingai nėra tas pats, kas tenisininkų. Jei tavo pavardė yra, tarkime, 8000-ojoje vietoje, tenise tavęs kaip ir nėra, bet meno rinkoje tai yra labai aukšta pozicija. Ir net apie 20 000-ojoje vietoje esantį autorių galima pasakyti, kad jis yra matomas ir pakankamai paklausus kūrėjas.
Jei tavo pavardė yra, tarkime, 8000-ojoje vietoje, tenise tavęs kaip ir nėra, bet meno rinkoje tai yra labai aukšta pozicija.
Ar pasaulinio reitingo vieta turi įtakos ir meno kūrinių kainai? – šis klausimas nėra toks paprastas. Kai kūrinių pardavimai vyksta ne aukcionuose tarp kolekcionierių, o paties menininko ir meno pirkėjų, konkrečios sumos paprastai slepiasi po konfidencialia informacija. Tad siekis sudaryti brangiausiai pasaulyje perkamų Lietuvos menininkų dešimtuką bet kuriuos atveju atsiduria aklavietėje.
– Minėjote, kad meno rinkoje svarbiu kriterijumi yra paties menininko paklausa. Nuo ko ji priklauso?
– Vienas iš paklausiausių Lietuvos menininkų – ir čia kalbama toli gražu ne tik apie vietinius pirkėjus – yra fotografas Antanas Sutkus. Tame Liveauctioneers.com puslapyje patvirtintų jo kūrinių įsigijimų esama labai daug. Žinoma, tai lemia pati fotografijos medija – ji nesudėtingai tiražuojama.
Konkrečių darbų kainos taip pat yra labai skirtingos, mat atsižvelgiama į tai, ar atspaudas vintažinis, aš šių dienų, ir priklausomai nuo to kūrinio vertė gali siekti kelis šimtus ar net kelis tūkstančius eurų. Be jokios abejonės, kokybiškas menas, kultinis vardas, stiprus įmuziejinimas, nesudėtingas kolekcionavimas – o visa tai A.Sutkus ir turi – garantuoja ir aukštą paklausą aukcionuose, ir meno mylėtojų ar muziejų pirkimuose.
– Kokie dar kriterijai lemia menininko paklausą pasaulinėje rinkoje?
– Klasikiniuose meno vadovėliuose rašoma, kad reikia „įsibrauti“ į meno rinką, o tada juodai dirbti, turėti aktyvius savo atstovus, kurie garsintų menininko vardą, jį prastūminėtų į parodas, bienales ir visur dalyvauti, kad kūryba būtų matoma – tuomet reitingams augant, augs ir paklausa.
Be abejo, kūrėjams smagu pamatyti savo darbus platesniame kontekste, tačiau svarbiausia yra ne globali, bet lokali rinka. Problema – ir šią situaciją mes kaip tik turime mūsų šalyje – yra vietinė rinka.
Lietuvos lokalumas ir rinkos mažumas lemia tai, kad menininkai žvalgosi į platesnes veiklas ir globalią rinką.
Lietuvos lokalumas ir rinkos mažumas lemia tai, kad menininkai žvalgosi į platesnes veiklas ir globalią rinką. Beje, mūsiškiai tai daro labai gerai, nes jei palygintume Lietuvos menininkų paklausos reitingą su latviais ar estais, pamatytume, kad lietuviai juos lenkia gan stipriai. Šiuo atveju mūsų kūrėjai yra gerokai energingesni, matomesni, o todėl ir paklausesni pasaulyje.
Tačiau jei palygintume mūsų meno rinką su Lenkijos ar Niujorko, suprastume, kad menininkui visiškai pakanka turėti paklausą aktyvioje vietinėje rinkoje, kurioje jis pilnai gali patenkinti ir savo žinomumo, ir galimybių gyventi iš savo kūrybos poreikį.
Arba štai kitas pavyzdys. Kai apie 2007-uosius, ar 2010-uosius metus Rusija visai neblogai imitavo esanti normali valstybė, šios šalies kūrinių pardavimai – tiek XIX a., tiek ir šiuolaikinių autorių – užsienyje buvo gan aukštame lygyje. Tokie žinomi meno aukcionai kaip „Sotheby‘s“ ar „Christie's“ rengė rusų sezonus ir viskas ar beveik viskas būdavo išperkama. Žiūrint į visa tai nepatyrusiu žvilgsniu, sakytum, kad rusų menas tuomet buvo labai paklausus užsienyje. Tačiau tai nėra tiesa, nes visi pirkimai buvo daromi pačių rusų – ar gyvenančių kituose kraštuose, ar pačioje Rusijoje.
Rusų rinka yra totaliai lokali, lygiai, kaip ir lenkų, britų, prancūzų, kinų ar lietuvių rinkos: kinai perka kinus, lenkai – lenkus, britai – britus, o lietuviai – lietuvius.
Tuo noriu pasakyti, kad rusų rinka yra totaliai lokali, lygiai, kaip ir lenkų, britų, prancūzų, kinų ar lietuvių rinkos: kinai perka kinus, lenkai – lenkus, britai – britus, o lietuviai – lietuvius. Visa meno rinka yra sudaryta iš daugybės lokalių rinkų, kuriose kaip tik ir vyksta nuolatinė apytaka.
– Ar norite pasakyti, kad pasaulinė meno rinka kaip tokia yra pernelyg sureikšminta?
– Pasaulyje yra koks penkiasdešimt menininkų, kurių pavardės žinomos totaliai, o jų vardai nuolatos šmėžuoja viešumoje. Iš tokių galėtų būti Gerhardas Richteris, Davidas Hockney, Yayoi Kusama ar Wolfgangas Tillmansas. Štai tokia yra pasaulinė meno rinka. Šių autorių darbai yra perkami už milžiniškas sumas, o jų pirkėjai tikrai nėra vien tik vietiniai meno mylėtojai.
Pasaulyje yra koks penkiasdešimt menininkų, kurių pavardės žinomos totaliai, o jų vardai nuolatos šmėžuoja viešumoje.
Šios rinkos atsvara tampa muziejai ir smalsūs jų kuratoriai. Žvelgdami plačiau nei žiniasklaida, kolekcionieriai ar didžiosios galerijos, jie siekia sudaryti vertingas savo atstovaujamų meno institucijų kolekcijas, todėl ir jų dėmesys išeina už lokalios rinkos ribų. Tai yra esminis skirtumas tarp profesionalaus ir mėgėjiško, besiremiančio vien asmeniniais interesais, požiūrio į meną.
Tarptautinius pirkimus labiausiai skatina menininkams atstovaujančių galerijų dalyvavimas užsienio meno mugėse. Tai yra vienas svarbesnių būdų išplaukti į plačiuosius meno rinkos vandenis. Bet tai tikrai nėra būtina. Kodėl, jūsų manymu, dalyvavimas pasaulinėje rinkoje yra toks vertingas?
– Menininkui tai suteikia žinomumą, o jo kūriniai yra išgraibstomi už juos sumokant didesnius pinigus.
– Dėl platesnio žinomumo nesiginčysiu, tačiau kad mokama daugiau už darbus – abejočiau. Štai patyrinėjus puslapį Artsper.com, kuriame savo darbus parduoda viso pasaulio menininkai, pamatytume, kad kūrinių kainos yra labai panašios: Lietuvos menininkai savo kūrinius čia pardavinėja už tokias sumas, kurios yra ir pas mus, vietinėje rinkoje, ir kur nors Paryžiuje ar Niujorke.
Žvalgydamasis po kitas lokalias rinkas esu atlikęs tam tikrą tyrimą, kuris parodė, kad tarp visų jų yra vienas svarbus bendras elementas: kokybiško, vietinėje rinkoje žinomo menininko kūrinio kaina – čia labiausiai kalbu apie tapybą – turėtų neviršyti aukštesnės viduriniosios klasės atstovo mėnesio atlyginimo.
Kokybiško, vietinėje rinkoje žinomo menininko kūrinio kaina – čia labiausiai kalbu apie tapybą – turėtų neviršyti aukštesnės viduriniosios klasės atstovo mėnesio atlyginimo.
Pastaroji aplinkybė atskleidžia esminį mūsų temos faktą: šalyse, kuriose yra stipri ši klasė, žmonės perka meną. Ir čia kalbu ne apie kolekcionierius, o tiesiog meno mylėtojus, kurie savo gyvenime viskuo, kas jiems būtina, jau yra apsirūpinę, todėl meno kūrinio įsigijimas nėra kažkoks kritinis sprendimas. Tokiu būdu nusipirkti sau tapybos darbą ar skulptūrą tampa taip natūralu, kaip apsipirkti parduotuvėje.
Ne kartą buvau šitokių situacijų liudininku Londone, „Affordable Art Fair“ meno mugėje, vykstančioje įvairių šalių miestuose. Aš mačiau eiles žmonių, laukiančių, kol bus supakuoti jų ką tik įsigyti tapybos, grafikos darbai, skulptūros ar kiti objektai, o tuomet jie, tartum iš prekybos centro, su pakuotėmis ir pilnais maišais meno, traukdavo į metro ir važiuodavo namo. Štai tokių pirkėjų, tokio meno gyvenimo aš labiausiai ir laukiu Lietuvoje.
Deja, kol kas minių, o net ir vieno kito meno mylėtojo, po Vilniaus meno mugės nešinų ką tik nusipirktais kūriniais ir sėdančių į 16 troleibusą, aš nematau. Gal vienas kitas jų išvažiuoja automobiliais... Beje, neseniai vykęs „Fotografijos savaitgalis“ taip pat yra tas formatas, kuris galėtų suaktyvinti mūsų meno rinką. Bet tai tik įrankiai. Norint, kad tai veiktų, reikia, jog žmonės turėtų daugiau pinigų ir norėtų juos leisti menui.
Lokaliai pripažintas menininkas, kurio darbai yra kokybiški, nesunkiai gali susirasti pirkėjus, kurie už jo darbus mokės normalią kainą. Svarbiausia, kad tų pirkėjų būtų.
Ir kai kalbame apie penkiasdešimt garsiausių pasaulyje menininkų, už kurių darbus mokamos milijoninės sumos, turėtume suprasti, kad kalbame apie elitinę globalios rinkos dalį.
Tačiau kur kas didesnė yra kita, pavadinkime ją „globalaus absoliutumo“ rinka, kurioje gali dalyvauti visi, kas tik atitinka ką tik mano išvardytus kriterijus. Tad lokaliai pripažintas menininkas, kurio darbai yra kokybiški, nesunkiai gali susirasti pirkėjus, kurie už jo darbus mokės normalią kainą. Svarbiausia, kad tų pirkėjų būtų. Štai čia ir yra visa meno rinkos paslaptis.
– Norite pasakyti, kad menininkui visiškai užtenka būti žinomam ir perkamam savame krašte?
– Iš esmės – taip. Ir ta patarlė, kad savame krašte pranašu nebūsi, bent jau vizualiajame mene, yra visiškai neteisinga. Kaip tik čia, visų pirma, didžioji dalis menininkų ir tampa tais pranašais, o kartu tai jiems netrukdo būti tokiais ir kitose rinkose. Viskas priklauso nuo menininko siekio dalyvauti ar nedalyvauti pasaulinėje rinkoje, siekti arba nesiekti platesnio pripažinimo ir vertinimo. Tačiau didesnis ar mažesnis matomumas užsienyje iš esmės įtakos kūrinių kainai neturi.
Patarlė, kad savame krašte pranašu nebūsi, bent jau vizualiajame mene, yra visiškai neteisinga.
Čia pavyzdžiu galėtume paimti tiek pirmoje vietoje pagal užsienio reitingus esantį Joną Meką, tiek antroje vietoje esantį Jurgį Mačiūną – abiejų jų darbų kainos nėra jau tokios didelės palyginus su jų žinomumu. Kūrinio kainą labiau lemia ne žinomumas užsienyje, bet reali paklausa: perkamas jis ar ne.
– Lietuvoje mes labai aukštiname ir M.K.Čiurlionį, bet ar kartais patys jo nepervertiname matydami jo darbus vien tik iš savo pačių perspektyvos?
– Taip jau yra su kiekviena lokalia rinka – jos yra gan konservatyvios. Tačiau išties Čiurlionis yra paklausus menininkas – jis nuolat rodomas įvairių šalių galerijose ir jo stumti per jėgą nereikia. Priminti, kaip ir kiekvieną gyvą ir mirusį genijų, be abejo, būtina, bet mokėti pinigų už tai, kad jį įsileistų į žinomas meno institucijas nereikia. Jis yra įdomus pasauliui, turi natūralią paklausą, todėl, žvelgiant objektyviai, mes jo tikrai nė kiek nepervertiname.
Situaciją turėtume visiškai kitokią, jei, tarkime, 80 proc. Čiurlionio piešinių būtų atsidūrę muziejuje, o 20 proc. būtų likę rinkos apyvartoje – tuomet mes labai gerai žinotume jo kainą.
Tiesa, su jo darbų verte yra šokių tokių niuansų. Kadangi dailininkui mirus žmona visus jo darbus pardavė muziejui, Čiurlionis rinkoje neegzistuoja. Situaciją turėtume visiškai kitokią, jei, tarkime, 80 proc. jo piešinių būtų atsidūrę muziejuje, o 20 proc. būtų likę rinkos apyvartoje – tuomet mes labai gerai žinotume jo kainą. Tai, be abejo, katalizuotų pačią rinką ir mes galėtume sekti istorinius aukcionus, kuriuose, leiskite man fantazuoti, už Čiurlionio darbą būtų sumokėta rekordinė 1 milijono eurų suma. O taip realiai galėtų ir būti – štai lenkai už savo simbolistus dabar moka dešimtis milijonų eurų.
Tokia pati situacija yra ir su Kaziu Varneliu, kuris beveik visas atsidūrė valstybiniame muziejuje. O jei jo darbų būtų rinkoje, neabejoju, kad jis taptų antruoju svarbiu meno rinkos varikliu, nes yra ir dekoratyvus, ir kokybiškas, ir efektingas, ir lengvai kolekcionuojamas: jo darbai tiesiog tobuli ir muziejams, ir rinkai.
– Kaip tuomet vertinate mūsų dabartinę meno rinką? Ji gyva, aktyvi, nuolatos cirkuliuojanti?
– Taip, visi jūsų žodžiai puikiai tinka, tik dar reikia pridėti – „bet labai skurdi“. Esmė yra ta, kad mūsų vidurinė aukštesnioji klasė dar nėra visai „aukštesnioji“.
Esmė yra ta, kad mūsų vidurinė aukštesnioji klasė dar nėra visai „aukštesnioji“.
Tai, be abejo, nulėmė du pasauliniai karai, sovietinė okupacija, pradinis kapitalo kaupimas atkūrus nepriklausomybę ir vėlesnės pastangos tą kapitalą dar kiek papuošti blizgučiais... Tačiau, kaip minėjau, kolekcionavimas yra viena, o meno pirkimas savo malonumui ir džiaugsmui – šiek tiek kas kita.
Skandinavijoje, tarkime, yra visiškai normalu per vieną namų ūkio kartos istoriją, tai yra apytiksliai 25-erių metų laikotarpį, nusipirkti 10–15 meno kūrinių. Tai nėra joks kolekcionavimas, o natūralus noras įsigyti ir turėti meno kūrinį. Kaip tik tokių žmonių mums labiausiai ir trūksta. Tad potencialiems dailės pirkėjams aš linkiu kuo greičiau praturtėti ir išlaidauti perkant meną.
