Būtent tai privertė lapkričio pabaigoje parašyti tekstą, kuriame paaiškinau (su Nyderlandų mokslininkų pagalba), kad Vilniaus mero prisiminta „Sudaužytų langų“ teorija, nors ir nėra mokslinė, realybėje veikia puikiai ir grafičiai yra signalas publikai, kad šalia jų galima atleisti civilizacinės savikontrolės vadžias ir pasiduoti antivisuomeninio gyvenimo pagundoms.
Bebaigdamas aną tekstą prisiminiau apie dvi galimybes, kai grafičiai gali būti toleruojami, bet jau netilpau į apimtį, todėl tęsiu pasakojimą dabar.
Pirmoji priimtinų grafičių būsena yra akivaizdi – ji susiformuoja tuomet, kai grafičiai tampa kovos su okupantais įrankiu. Tai labai veiksminga ir, tuo pačiu, nepaprastai pavojinga kova - nesėkmės atveju patrioto laukia ne civilizuotas pabarimas su bauda, o koncentracijos stovykla, fizinis sužalojimas ar mirtis nuo kulkos.
Aš tiesiog girdžiu, kaip keli šiandieniai vandalai atsako, kad jie tą ir daro – dažydami sienas kovoja su saviraišką draudžiančiais vietiniais buržujiškais okupantais. Ir net šiuo atveju, būdamas tų, vandališkos saviraiškos nepriimančių stovykloje, sugebu atrasti šios įsivaizduojamos kovos už įsivaizduojamą laisvę sąžiningą versiją, kurioje grafičių darytojai neina į apsiginti negalinčius ir nusikaltėliams saugius senamiestį ar sovietinių daugiabučių rajonus, o eina į realų frontą, į turtingus, aptvertus, akylai saugomus priemiesčių namų kvartalus, kur „Golden Smaragd“ tujų šešėlyje dažais nešinų atėjūnų nekantriai laukia nuobodžiaujantys ir puikiai dresiruoti kovos šunys, o kiekviename vestibiulyje stovi operatyviai atidaroma metalinė spinta su gynybai paruoštu šautuvų ir pistoletų arsenalu. Grafitininkams jau seniai būtina atsisakyti „saugios drąsos“ (arba tiesiog - bailumo) strategijos ir perkelti savo destrukcinę veiklą ten, kur jos rezultatai nepatenkintai publikai sukeltų bent nuostabą.
Antroji priimtinų grafičių būsena egzistuoja tik teoriniame lygmenyje – jie taps legaliais tuomet, kai pateks į šiuolaikinio lietuvių liaudies meno kategoriją. Yra ne vienas termino „Liaudies menas“ išaiškinimas. Klasikiniame apibrėžime startuojama nuo šios meno šakos ištakų sąsajų su XIX a. pramonine revoliucija, o finišas paskęsta dailiųjų amatų, mėgėjų ir autsaiderių meno klampynėje. Na, klasikinio apibrėžimo alternatyva yra paprasta, bet tiksli definicija, teigianti, kad liaudies menai yra tai, kas patinka visiems, išskyrus vienų ar kitų menų profesionalus. O tai, kas nepatinka niekam, išskyrus profesionalus, nėra liaudies menas.
Taigi, su grafičiais viskas aišku – jie nepatinka niekam, išskyrus pačius vandalus ir kelis apykairius akademikus, todėl jie nėra liaudies menas. Dar blogiau, grafičiai net nėra menas, o tik diletantiška saviraiška, gaminanti visuose pasaulio miestuose vienodus piešinius. Apie tai verta paskaityti Eglės Paulinos Pukytės straipsnyje „Miestas ir menas“.
Liaudies menas (primenu – visiems patinkantis menas) grafičių kontekste virsta matomu, kai vandalais tampa iliustratoriai ir rašytojai. Jie, žinoma, nusikaltėlio kelią pasirenka genami kūrybinių kompleksų – pavyzdžiui, Banksy savo, vaikiškos iliustracijos, žanre, legalioje aplinkoje būtų vienas iš kelių šimtų tūkstančių piešėjų, ir nežinia, kaip jam sektųsi žvėriškai konkurencinėje vaikų iliustracijos rinkoje. Bet pridėjęs prie publikai be pastangų suprantamo piešinio papildomą, kriminalinį autopasakojimo siužetą, dailininkas lengvai gavo populiaraus liaudies menininko statusą ir suformavo kenksmingą visuomenės grupę (gana, deja, gausią), sutinkančią, kad „gražus“ vandalizmas turi teisę egzistuoti. Ta pati grupė taip pat džiaugiasi ir tekstine grafičių atmaina.
Silpnastuburiškumas pagimdė naują liaudies meno reiškinį – nesudėtingų siužetinių sieninių piešinių, projektų paraiškose koketiškai vadinamų neofreskomis, legalų atsiradimą miestuose.
Galiausiai silpnastuburiškumas pagimdė naują liaudies meno reiškinį – nesudėtingų siužetinių sieninių piešinių, projektų paraiškose koketiškai vadinamų neofreskomis, legalų atsiradimą miestuose. Kovą su naujuoju liaudies menu profesionalai jau pralaimėjo ir miestuose didžiulių, naivių vizualinės taršos objektų atsiras vis daugiau.
Nebent pavyktų sėkmingai panaudoti kompromisinio manevro taktiką ir neofreskininkų entuziastingą priklausomybę nuslopinti kokybišku estetiniu metadonu. Vilniuje tokį manevrą pavyko padaryti – ant šoninio, palankiai į Savanorių prospektą atkreipto blokinio, 1964 m. pastatyto daugiabučio sienos (tokios ypač traukia pavojų vengiančius vandalus) buvo nutapyta Kazio Varnelio 1969 metų tapybos kūrinio „Pseudo labirintas 1“ kopija. Puikus vakarietiškas modernizmas atsirado ant skurdaus, bet tebefunkcionuojančio sovietinio modernizmo grynuolio. Tobulas sprendimas. Išdidintas Kazio Varnelio op-artas išgydo vizualią aplinką kelių šimtų metrų spinduliu, neutralizuodamas grafičių ir tagų poveikį.
Bet jei juos uždažys, bus dar geriau.
