Menininkas prisimena, kad viskas prasidėjo nuo močiutės namo prieangio, puošto medžio drožiniais. Rimvydas juos restauravo. Patiko ir kaimynams: šie prašė papuošti jų verandas, langines. Įsigijo tada dar retą ir brangų įrankį – siaurapjūklį. Pažįstama kartą paprašė išpjauti pagonišką saulę. Rimvydas pabandė iš lentos. Nepavyko.
Taip buvo „prisišauktos“ medžio ripkos (taip jas vadina pats kūrėjas, sakosi neatrandąs kito žodžio).
„Man ši originali medžiaga yra labai graži. Šimtamečių medžių ripkose matosi rievės, įtrūkimai, senos žaizdos. Tai skatina galvoti, ką šis medis išgyveno, kokie tada buvo laikai, kokie šalia jo gyveno žmonės“, – tokios Rimvydo mintys.
Rievės – tarsi pirštų atspaudai, dažnai jos pačios papasakoja kūrinio temą. Rimvydo „ažūruose“ gausu baltiškų, pagoniškų simbolių. Tačiau daugelyje darbų „apsigyvenusios“ moterys: nuogos, geidulingose pozose. Jokio vulgarumo – subtili ir originali medžio erotika. Kas įkvepia ją kurti?
„Pripažinsiu, kad nemoku piešti. Eskizų nedarau. O nuogų moterų temos istorija paprasta: gavau dovanų kalendorių su nuostabiomis žymių fotografų darytomis erotinėmis nuotraukomis. Jose buvo viskas: judesys, šešėliai, poza. Pirmiesiems darbams nuotraukas išsikarpiau, kaip lekalus. Vėliau ranką su siaurapjūkliu vedžiojo jau mano fantazija“, – Rimvydas atviras.
„Man pačiam patinka erotinis motyvas mano darbuose. Ir kitiems patinka. Jei kokį puritoną piktina ar šokiruoja, tai tokiam jau nebepadėsi: jis ir apverstoje taburetėje įžiūrės pornografiją“, – juokauja medžio ažūro meistras.
