„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2021 05 15 /2023 05 16

Fotografijos klasikui Aleksandrui Macijauskui – 85: „Mano instinktas – priešintis“

Penkis dešimtmečius trukusį aktyvų fotografijos klasiko Aleksandro Macijausko (g. 1938) kūrybinį gyvenimą tiesiog persunkia dionisiškas vitališkumas ir gaivalas. Nors savo darbuose, kaip ir daugelis pokarinės kartos fotografų, bandė įminti humanizmo mįsles, A.Macijauskas tai darė savaip – jo humanizmas kontrastingas ir dramatiškas, o fotografijos pribloškia neįprastais rakursais bei temomis, vaizdinių deformacijomis ir netikėčiausiomis formomis.
Aleksandras Macijauskas
Aleksandras Macijauskas / Gedimino Kajėno nuotr.

Nors svarbiausi jo ciklai iš Lietuvos turgaus, demonstracijų, laidotuvių ar pliažo sukurti žmonių minioje, tačiau pats kiekvienu savo darbu tvirtino individualizmą, kaip būtinybę ir esminę bet kokios kūrybos sąlygą. „Man pasaulis – tai kaimas su savo šventuoju, savo kvaileliu ir savo pasileidėle“, – sako visą gyvenimą gimtajame Kaune praleidęs fotografas, kurio darbai dar sovietmečiu buvo pasklidę toli už geležinės uždangos.

Gegužės 16 d. fotografas A.Macijauskas švenčia savo 85-iąjį gimtadienį. Šia proga skelbiame šį pokalbį bei meistro fotografijas.

– Kolegos, fotografijos istorikai bei kritikai Jus vadina amžinu ir nuolat spirgėjusiu maištininku, o jūsų kūrybą – chuliganiška. Tad iš kur tokia jūsų natūra?

– Tokia jau prigimtis, nieko nepadarysi… Būtent iš čia ir mano žaižaruojanti vaizduotė, ir bekompromisiai darbai. Man visuomet rūpėjo maištauti, nesutikti, erzinti, daryti savaip. Tai įvardyčiau kaip instinktą priešintis.

Visa mano karta augo baisiomis sąlygomis, aplinkui tvyrant smurtui, vargui, priešiškumui. Po karo teko badauti, vėliau vos galą su galu sudurdavome, tad anksti išmokau už save pastovėti. Maža to, buvau labai padykęs ir nuolatos ką nors iškrėsdavau. Mama mane du kartus įspėdavo, o trečią kartą „rykšte iš šiknos į galvą protą varydavo“. Mušdavo ir pati verkdavo… Beje, tiek mama, tiek močiutė buvo labai religingos ir nuolatos gąsdino: „Vaikeli, tu taip nedaryk, nes Dievas nubaus, keliausi pragaran…“ Kadangi nuo mažumės buvau lakios vaizduotės, taip ir regėdavau save žemyn galva pakabintą ir ugnimi svilinamą… Tad ilgainiui Dievas man tapo visokių baisybių įsikūnijimu.

Man visuomet rūpėjo maištauti, nesutikti, erzinti, daryti savaip. Tai įvardyčiau kaip instinktą priešintis.

Aplinkoje tvyranti grėsmės ir nuolatinio pavojaus nuojauta, kasdien matomos įvairiausio smurto apraiškos, mano sąmonėje paliko neišdildomą žymę. Ankstyvame amžiuje perskaitęs Alexandre‘o Dumas „Tris muškietininkus“, savo gyvenimo misiją atradau keršte: jei kas primušdavo mano draugus, aš pirmas skubėdavau atkeršyti, jei kas man pasakydavo blogą žodį – iškart kibdavau į atlapus. Todėl milicija mūsų namuose buvo gan dažnas svečias. Tiesa, išimtinai dėl manęs: su vyresniu broliu mama tokių problemų neturėjo. Bet gal tik todėl, kad jis kaip reikiant ant manęs išsiliedavo.

– Esate grynas kaunietis, nors savo kūryboje daugiausia tyrinėjote Lietuvos kaimo gyvenimą.

– Mano vaikystės Kaunas – ne miestas, o visiškas kaimas. Beje, ne toks jau ir lietuviškas, kaip daugelis galvoja. Tautinis klausimas tuomet buvo labai aštrus, jis neaplenkė ir mano šeimos istorijos.

Jankauskai, mano seneliai iš mamos pusės, gyveno Neveronyse, kur turėjo nemažai žemės. Diedukas tarnavo kaimo seniūnu, o viename iš savo pastatų net buvo įkūręs lietuvišką pradinę mokyklą. Šią mūsų šeimos liniją vėliau pakartojau Kaune įkurdamas vaikų fotografijos mokyklą, gyvavusią dvidešimt dvejus metus. Beje, mano vaikystės pievas, kur ganiau karves, sovietmečiu užpylė Kauno marios, o buvusį kiemą perkirto greitkelis Vilnius–Kaunas.

O kitame miesto pakrašty, dabartiniame Dainavos rajone, ūkininkavo ir taip pat seniūnu dirbo senelis iš tėvo pusės – Macijauskas – sulenkėjęs lietuvis. Mano tėvas jaunystėje metėsi į lietuvybę, o kaimo šokiuose susipažinęs su būsima žmona, įsimylėjo ir netrukus vedė. Ir čia – konfliktas, mat tarpukariu Kaune labiau išsilavinę lietuviai savo kilmę laikė negarbinga, mužikiška, todėl lygiavosi į lenkus, perimdami jų kalbą, papročius, tradicijas. Kiek anksčiau panašiu būdu rusai bandė tapti prancūzais. Teko girdėti, kad prie Smetonos, vyžuotiems lietuviams savanoriams žygiuojant Laisvės alėja ir traukiant lietuviškas dainas, vietiniai inteligentai net užsidarydavo langus, kad tik negirdėtų mužikų dainų.

Nors senelis Macijauskas mano tėvui paskyrė žemės plotą ir net namą pastatė, tačiau šulinio iškasti nespėjo. Nežinau, kokia buvo to priežastis – tyčia ar prasidėjęs karas sutrukdė. Kadangi tėvas nuolatos buvo tarnyboje – tai ulonuose, tai policijoje – mama namuose liko su dviem mažais vaikais be vandens. Ir įsivaizduok, tėvo brolis, gyvenęs šalia, užrakindavo savo šulinį, kad mama negalėtų pasisemti. Todėl jai tekdavo daryti didelį lankstą, einant pas kitus kaimynus – lietuvius. Kai grįžusiam iš tarnybos tėvui mama pasiskundė, jis, karštakošis, kardu nukirto šulinio spyną ir iš keršto vidun įmetė brolio šunį… Aišku, po tokių įvykių santykiai šeimoje tapo dar labiau įtempti. O kai 1945 m. tėvas dingo be žinios, mes su mama išsikraustėme iš šių namų ir apsigyvenome netoliese mažyčiame nuomotame kambarėlyje. Nuo to laiko ryšiai su Macijauskų gimine beveik visiškai nutrūko.

 Lietuvos turguose. Mažeikiai, 1974. Aleksandro Macijausko nuotr.
Lietuvos turguose. Mažeikiai, 1974. Aleksandro Macijausko nuotr.

– Papasakokite savo tėvo istoriją.

– Paskutinį kartą jį mačiau būdamas penkerių, o paskui visą gyvenimą pavydėjau tiems, kurie turi tėvus… Jis buvo kariškis: 1941 m. dalyvavo birželio sukilime, vėliau tarnavo vokiečių kariuomenėje. Visi mano atsiminimai apie tėvą – tik detalės, daugiausia – mamos pasakojimai. Juokais sakydavo, kad jis buvo durnius, nes ėjo ir prieš Smetoną, ir prieš rusus, ir prieš vokiečius… Gal maištavimą ir chuliganizmą kaip tik ir paveldėjau iš jo… (Juokiasi)

Kadangi mūsų namas stovėjo Kauno pakraštyje, pas mus neretai užklysdavo visokie perėjūnai. Tarp jų – ir rusų belaisviai, pabėgę iš VI forto: nesiorientuodami jie ieškodavo maisto bei kelio į rytus. Grįžęs atostogų tėvas, pagal visą tvarką, tokį žmogų turėjo suimti. Tačiau ne: bėglys būdavo pasodinamas prie stalo, pavaišinamas, išlydint mama pridėdavo maisto, o tėvas nurodydavo, kokiu keliu saugiausia pabėgti… Dabar tokie tėvų veiksmai pribloškia: juk jie buvo jauni žmonės, tik pradėję kurti savo bendrą gyvenimą, kuris iškart imtas traiškyti skirtingų ideologijų, tačiau nepaisant to, jie sugebėjo išsaugoti žmogiškumą.

Paskutinė tėvo tarnyba buvo Latvijoje. Šeši lietuvių būriai – mano tėvas buvo vieno jų vadas – Pavilostės gyvenvietėje, pusiaukelėje tarp Liepojos ir Ventspilio, saugojo Baltijos jūros pakrantę. Artėjant frontui, jis savavališkai leido civiliams gyventojams valtimis ir laiveliais plaukti į Švediją. Rodos, ir pats ketino pasitraukti, tačiau nespėjo. Už tokią „išdavystę“ 1945 m. sausio 21 d. visas jo būrys – septyni jaunuoliai – viešai sušaudyti miške ant jūros kranto. Tai buvo parodomoji egzekucija, kurią priverstinai stebėjo likę penki lietuvių būriai, beje, prieš tai nacių nuginkluoti.

Apie tėvo likimą mes nieko nežinojome iki pat Nepriklausomybės pradžios. Daugiau nei keturis dešimtmečius tikėjomės, kad jis pabėgo į Vakarus ir gyvena emigracijoje.

Apie tėvo likimą mes nieko nežinojome iki pat Nepriklausomybės pradžios. Daugiau nei keturis dešimtmečius tikėjomės, kad jis pabėgo į Vakarus ir gyvena emigracijoje. Tiesa paaiškėjo man netyčia perskaičius Jono Laucės – visą šią istoriją savo akimis mačiusio, kitame būryje tarnavusio – knygą „Likimo negandos“, kurioje viskas buvo aprašyta. Įdomus dalykas – pamenu, buvau dar vaikas, kartą naktį su broliu pabudome nuo mamos raudos: „Vaikeliai, turbūt mūsų tėčio gyvo nebėra…“ Drebėdama ji papasakojo sapną, jog miške mačiusi skausmingai dejuojantį savo vyrą, kuris maldavo: „Jacyte, dovanok, Jacyte, dovanok…“ Kai mama sapne tėvą apkabino, pirštai sulindo į jo kūną… Kas tai – sutapimas, pranašystė ar vidinė nuojauta? Kaip vėliau paaiškėjo, sap­nas labai tiksliai atspindėjo tikruosius įvykius: ir mišką, ir kančią, ir net žaizdas tėvo kūne…

Sužinojęs apie tėvo likimą, su šeimyna ne kartą lankiausi jo žūties vietoje, kuri iki šiol latvių yra gražiai prižiūrima. Deja, panašias tragedijas patyrė daugelis to meto lietuvių: juk mūsų krašte maždaug kas trečia šeima patyrė represijas, tremtį, lagerius, miško gyvenimą, artimojo žūtį ar priverstinę karo tarnybą, iš kurios šitiek negrįžo.

– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi po karo, likus tik su mama?

– Visko patyrėme, nors daugiausia – vargo ir skurdo. Mes gyvenome miesto pakraštyje, galima sakyti, kaime: aplinkui buvo laukai, miškai, balos ir maži mediniai nameliai. Mama net kiaulę augino. Tad nors save laikau kauniečiu, tačiau mano prigimtis – gryno kaimiečio.

Po karo visas Kaunas badavo, o pagrindinis mūsų vaistas nuo džiovos buvo šunų taukai. Miestiečiai pragyvendavo į kaimą veždami drabužius bei įvairius daiktus ir mainydami juos į maistą, kurį vėliau pardavinėdavo turguje. Vieni mūsų kaimynai kaip tik tokiu bizniu ir užsiėmė, o sandoriui pavykus, keldavo balius. Aš jau tuomet – šešerių–septynerių metų – buvau garsus artistas… (Juokiasi) Mane pastatydavo ant stalo, ir aš linksmindavau kompaniją nešvankiais eilėraštukais, visokiomis balalaikomis, kurias išmokdavau iš vyresnių vaikų. Pavyzdžiui: „Sėdi Hitleris mėšlyne, renka utėles iš klyno, kur riebesnės – į Berlyną, kur kūdesnės – vėl į klyną“ arba „Ateis pavasarėlis, gegutės užkukuos, išeis iš miško Petras ir šikną ištarkuos.“ Tokia buvo mano pirmoji pažintis su menu (juokiasi). Maža to, už šiuos posmus gaudavau net honorarą – maisto, kartais saldumynų, kuriuos nešdavau namo mamai ir broliui.

Tačiau toks gyvenimas truko gal metus, mat mums su broliu netikėtai teko apsigyventi pas diedukus Neveronyse.

– Kodėl?

– 1946 m. tapome našlaičiais. Tiesa, ne visam laikui, o keliems metams. Vieną naktį į namus įsiveržė saugumiečiai: padarę kratą jie išsinešė šeimos fotografijų albumus ir nežinia kur išsivedė mamą. Pasirodo, ji įtarta ryšiais su miškiniais. Tai išties galėjo būti tiesa, nes jos pusbrolis partizanavo Rumšiškių ir Neveronių miškuose, o naktimis pasirodydavo diedukų sodyboje. Gyvenant šiuose namuose, kelis kartus ir man teko juos matyti blausioje virtuvės šviesoje. Žinoma, sovietų saugumiečiams užkliuvo ir mano tėvo istorija – šeimos albume buvo gausu nuotraukų, kuriose jis vilki lietuvišką bei vokišką uniformas. Tad mama buvo nuteista kaip politinė nusikaltėlė ir išvežta į Sevželdorlago lagerį Komijos SSR. Nepamenu, kiek metų jai skyrė, bet pritaikius amnestiją po pusantrų metų sugrįžo. O vėliau vis tiek užsiėmė savo šventais reikalais – subūrė moterų kompaniją, kurios perrašinėjo Naująjį Testamentą bei religines giesmes ir jas slapta platino.

Mama buvo nuteista kaip politinė nusikaltėlė ir išvežta į Sevželdorlago lagerį Komijos SSR.

Iki šiol nežinau, kaip tą naktį diedukai sužinojo, kas mums nutiko, tačiau jau ryte jie atvyko mūsų išsivežti į savo sodybą, kur mes ir apsistojome, kol sugrįžo mama. Didžiuliame name gyveno ne tik diedukai, bet ir dėdės Broniaus šeima su dviem mano pusbroliais ir trimis pusseserėmis. Tad galite įsivaizduoti, kiek per tuos metus išdaigų spėjome prikrėsti… (Juokiasi)

Tačiau tai tikrai nebuvo vien pramogų laikas. Diedukai turėjo didžiulį ūkį, todėl ir mums čia darbai buvo paskirstomi pagal gebėjimus. Mano pareiga buvo ganyti šešias karves ir milžinišką vienaragį bulių. Beje, diedukas užsiėmė ir veislininkyste, tad pas tą jautį gretimų kaimų ūkininkai atvesdavo savo karves. Pasitaikydavo, kad kokia telyčaitė ir pati atlekia… Nors močiutė mums ir drausdavo tas scenas stebėti, tačiau argi nuo jauno ir smalsaus žmogaus kažką nuslėpsi…

Įsiminė ir kitokios scenos. Pavyzdžiui, dėdė Bronius ruošiasi pjauti paties užaugintą veršį, o gyvulys supranta, žino, kas netrukus nutiks. Viską pasako jo akys – gilios, žmogiškos, kad net dėdei sunku pakelti tą žvilgsnį. Ir tada matau: iš veršio akių byra ašaros – tikros ašaros… Ir dėdė ima verkti. Galiausiai ir aš, dėl kompanijos, apsižliumbiu.

 Lietuvos turguose. Mažeikiai, 1973. Aleksandro Macijausko nuotr.
Lietuvos turguose. Mažeikiai, 1973. Aleksandro Macijausko nuotr.

– Ar galima sakyti, kad ryškiausių jūsų kūrybos temų – „Lietuvos kaimo turguose“ bei „Veterinarijos klinikose“ – šaknys glūdi būtent čia?

– Be jokios abejonės. Kaimas yra mūsų kartos fotografų genuose. Pradėjęs fotografuoti, laksčiau po Lietuvą ieškodamas įdomių tipažų, išskirtinių asmenybių, tikrų, nesuvaidintų santykių. Ir kai vienos tokios kelionės metu 1968 m. su bičiuliu užsukome į Utenos turgų, staiga suvokiau – štai viskas, ko ieškojau, vienoje vietoje. Visi spalvingiausi personažai su savo gyvuliais, vaikais, daiktais, ydomis ir dorybėmis. Maža to, čia ir darbas, ir šventė, džiaugsmas ir vargas, linksmumas ir rūpestis… Aš atradau tuos pačius veidus iš savo vaikystės – dieduko, dėdės Broniaus, kaimynų. Visi jie buvo čia – kaimo turguje.

„Veterinarijos“ ciklas yra „Turgaus“ tęsinys. Juk čia tie patys kaimo žmonės su savo gyvuliais, tik jau ne turgaus, bet ligoninės aplinkoje. Kai kas sako, kad šios serijos centre – ne žmogus, bet gyvulys. Taip, bet aš stengiausi per žmogaus santykį su gyvuliu atskleisti jo žmogiškumą, kuriame telpa ir dangus, ir žemė, ir pragaras. Kita vertus, žmogus irgi yra gyvulys, tik išmokęs tą gyvuliškumą slėpti arba sutramdyti, tačiau tai jokiu būdu jo nepateisina.

Sovietinėje Lietuvoje man vis prikaišiodavo, kad fotografuoju negražius žmones arba ne taip juos rodau. O užsienyje už tuos pačius darbus sulaukdavau įvertinimų. Vadinasi, problema buvo ne pats žmogus ir net ne mano fotografavimas, bet sovietinė ideologija, vertinanti žmogų tik pagal vieną modelį. Tad estetika – sutarimo reikalas: viename laikotarpyje, kultūroje, visuomenėje tai gražu, kitame – jau bjauru. Galiausiai, ir bet kurio mąstančio žmogaus gyvenime tokios kategorijos niekados nėra vienalytės – jos keičiasi, priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, bendravimo rato, patirties ir t. t. Tačiau aš tokiomis kategorijomis niekados nemąsčiau: bet kurioje temoje man rūpėjo surasti savo matymo kampą, naują požiūrį, padaryti įdomiai, savaip.

Sovietinėje Lietuvoje man vis prikaišiodavo, kad fotografuoju negražius žmones arba ne taip juos rodau. O užsienyje už tuos pačius darbus sulaukdavau įvertinimų.

– Sugrįžkime į jūsų jaunystės metus ir gyvenimą mamai sugrįžus iš tremties.

– Tuomet apsigyvenome Žaliakalnyje. Mokiausi Salomėjos Nėries mokykloje, o mokytojai man prognozavo rašytojo kelią, mat gerai rašiau rašinius laisvomis temomis ne tik sau, bet ir klasiokams. Lietuvių kalbos mokytojos Bronės Dobinienės paragintas dalyvaudavau skaitovų konkursuose, kelis kartus net tapau laureatu. Tačiau tai – gražioji pusė. O buvo ir kita – gatvės gyvenimas.

Tuo metu kiekvienas rajonas turėjo savo gaują. Jos nei plėšdavo, nei vogdavo, tik su kitomis gaujomis kovojo dėl sunkiai nusakomų priežasčių. Būdavo, pavyzdžiui, po šokių palydi merginą namo į kitą rajoną ir, žiūrėk, turi skubiai nešti kailį, nes tave jau medžioja vietiniai… Tad teko anksti susidomėti boksu. Ir nors dėl per trumpų rankų karjeros nepadariau, tačiau jos ne kartą mane gelbėjo gatvės muštynėse.

Mano rajono gauja vadinosi golubiatnikai: žiaurūs ir agresyvūs, vėliau nužudė kelis mano grupuotės narius. Tad, norėdamas išgyventi, buvai priverstas šlietis prie kažkokios gaujos. Man nepasisekė, nes per durnumą prilupau vieną golubiatniką, todėl gelbėdamasis pasiprašiau priimamas į Laisvės alėjos chebrą. Tuo metu buvau jauniausias šioje kompanijoje – maždaug šešiolikos. Įsivaizduokite: eina penkiasdešimt bernų per miestą ir traukia: „Pionieriai atžygiuoja, komjaunimo pamaina.“ O jų kišenėse peiliukai, kelnių klešnėse – armatūra… Milicija net bijodavo kištis į mūsų reikalus. Tik paskui, esant reikalui, po vieną išgaudydavo.

Svarbiausi mūsų gyvenimų įvykiai vyko šokiuose. Buvau dėl jų tiesiog pamišęs ir per savaitę aplėkdavau bent tris vakarus, kurie tuomet vykdavo didesnėse įmonėse ar gamyklose. Pavyzdžiui, mūsų chebra rinkdavosi „Spartako“ gamykloje, kitos – savo rajonuose. Čia paprastai ir tekdavo savo garbę kumščiais ginti: žiūrėk, kažkas tyčia pastūmė, demonstratyviai ženkliuką iš atlapo ištraukė arba prie panos įžeidė. Na, tuomet ir prasidėdavo…

Netrukus po šių muštynių mane supakavo milicija ir, kadangi buvau nepilnametis, keturiems mėnesiams uždarė į Kauno kalėjimą

Vienos rimčiausių muštynių vyko Vilijampolės „Inkaro“ gamykloje. Mus, besiveržiančius į patalpas, visų pirma, pasitiko čerpių kruša – tai turėjo priminti viduramžių pilies šturmavimą, tik be šarvų ir žirgų… (Juokiasi) Tačiau pagrindinis mūšis vyko lauke. Atvirai sakant, aš net nežinau, kas ten ką mušė ir kodėl – kas buvo arčiau, tam ir taikeisi užvožt, nesvarbu – savas ar svetimas. Netrukus po šių muštynių mane supakavo milicija ir, kadangi buvau nepilnametis, keturiems mėnesiams uždarė į Kauno kalėjimą, o kai 1955 m. sukako aštuoniolika – į Pravieniškes. Buvau nuteistas metams ir dviem mėnesiams už chuliganizmą bei kūno sužalojimą. Tačiau dėl gero elgesio atsėdėjau nepilnus metus.

– Ką jums davė kalėjimo patirtis?

– Visų pirma, buvau dėkingas milicijai ir sovietinei teismų sistemai, kad mane laiku sustabdė. Juk būdamas gaujoje aš galėjau ir žmogų užmušti, tad džiaugiuosi, kad pavyko tokios nelaimės išvengti. Kalėjimas buvo poilsio namai nuo mano paties durnysčių… (Juokiasi) Per pirmus keturis mėnesius Kauno kalėjime perskaičiau gausybę knygų, ir tai yra vienas šviesiausių tų dienų atsiminimų. Nepaisant to, kad gyvenome penkiolika žmonių vienoje kameroje, gyvenimas čia nebuvo sunkus, nors įsivelti į muštynes ir pasėdėti vienutėje teko ir čia.

Kiek kitokia situacija buvo Pravieniškėse. Kadangi buvau jaunas bernas, pradžioje man pasiūlė karininkų valgykloje nešioti valgį. Nieko nepasakysi, geras darbas, nesunkus, bet principai buvo svarbesni. Tuomet galiojo įstatymas: jei darbo normą viršiji 121 procentu, vieną įkalinimo dieną tau užskaito kaip dvi. Visi troškome kuo greičiau sugrįžti į laisvę, tad daugelis ir arėme, kiek jėgų turėjome. Teko dirbti kalėjime veikusiame baldų kombinate, taip pat durpyne, miške, statybose. Net prie Kauno HES statybos prisidėjau, plytas ir cementą tampydamas. Pradžia buvo sunki – nuo svorio kojos į užpakalį lįsdavo… Bet mąsčiau šitaip: pats prisidirbau, dabar turiu atkentėti. Buvau realistas.

Kalėjime pasitaikydavo ir pramogų: kitiems kaliniams rašiau laiškus jų mylimosioms, o už tai iš jų gaudavau lašinių bei kitų gėrybių. Maža to, dalyvavau saviveikloje – šokau, dainavau. Pravieniškių kalėjimas turėjo savo ansamblį, kuris su koncertine programa važinėjo po kolūkius. Mes vilkėdavome tautinius kostiumus, o jauniems bernams, tarp jų ir man, žinoma, tekdavo moterų vaidmuo. Kolūkiečiams būdavo gardaus juoko, kai per šokius kilnojant sijonus mūsų apžėlusios kojos pasimatydavo (juokiasi). Tačiau būtent knygos ir menas mane pavertė žmogumi ir išgelbėjo nuo tolesnių nusikaltimų.

Kalėjime pasitaikydavo ir pramogų: kitiems kaliniams rašiau laiškus jų mylimosioms, o už tai iš jų gaudavau lašinių bei kitų gėrybių.

– Po kalėjimo į gaują nebegrįžote?

– Ne, jau buvau pasimokęs ir supratęs, kad šitas kelias į gera nenuves, tad a­tė­jęs pas gaujos vadus tiesiai pasakiau, kad atsisveikinu visam laikui. Tuomet mokiausi vakarinėje mokykloje, dirbau „Nemuno“ fabrike šaltkalviu, kur gaminau vinis, taip pat dalyvavau saviveikloje – dramos, šachmatų būreliuose. Aišku, neapleidau ir šokių. Ten netrukus ir su būsima žmona susipažinau, o dvidešimt vienerių – vedžiau. Šiandien, sakytum, labai jaunas, bet aš jau tiek gyvenime buvau patyręs ir matęs, kad ir vedybos nebuvo baisu… (Juokiasi)

Po kelių metų gimė dukra, ir žmona nupirko fotoaparatą „Smena“, ragindama fotografuoti mūsų šeimą. Patys neturėjome net savo vestuvinių fotografijų, tad ji vylėsi, kad aš išmoksiu fotografuoti, ir turėsime bent jau vaikų nuotraukų. Tačiau manęs tai visiškai nesužavėjo. Visą gyvenimą technika man buvo svetimas dalykas, vėliau net ir automobilį nusipirkau tik tam, kad galėčiau po Lietuvos turgus važinėti ir juos fotografuoti. Tad nieko keisto, kad ir fotoaparatas pasirodė tik keista dėžutė, su kuria susidraugauti neturėjau jokio noro. Šitaip spyriojausi porą metų, o po to, žmonos spaudimo neatlaikęs, nuėjau į Kauno fotoklubą.

Demonstracija Kaune, 1968. Aleksandro Macijausko nuotr.
Demonstracija Kaune, 1968. Aleksandro Macijausko nuotr.

– Ir iškart – visa galva?

– Iki šiol negaliu pamiršti pirmo įspūdžio, kai 1963 m. įžengęs į Kauno Profsąjungos rūmų salę, kurioje vyko paskaita, pamačiau pagyvenusį vyrą, labai audringai kalbėjusį apie lenkų fotografą Edwardą Hartwigą. O vieną akimirką jis staiga kad sušuks: „Fotografija – mirtis dailei!“ Tai buvo maestro Povilas Karpavičius – fotomeno ir fototechnikos ekspertas, aistringas fotografijos mylėtojas. Jis turėjo ir puikių aktorinių sugebėjimų, tad pradžioje tai mane labiausiai ir patraukė.

Tuo metu fotoklube buvo remiamasi dailės samprata, todėl mes daugiausia kūrėme vadinamą „fotografiką“ – karpėm, lipdėm, montavom, dažėm. O kartu ir niekinome vilniečius reporterius, fotožurnalistus – Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską, Algimantą Kunčių, Marių Baranauską – kaip užsiimančius niekais. Juokinga ne tik tai, kad netrukus būtent šie vyrai taps mano artimiausiais bendražygiais, tačiau ir tai, kad aš pats tuomet jau fotografavau reportažiniu metodu, tik naudojau jį visiškai kitiems tikslams.

Pamenu, kai į fotoklubą atnešiau pirmąsias savo nuotraukas, niekas nepatikėjo, kad tai mano darbas, manė, kažkur nusipirkau. Tada trenkiau duris ir išėjau, o namuose iš pykčio visas jas sudeginau. Laimė, negatyvai liko, tad paskui vėl atsispausdinau. O po kelių metų Donelaičio gatvės bibliotekoje surengiau pirmąją savo parodėlę. Ją aplankęs maestro P. Karpavičius savo studentams Stepo Žuko technikume liepė nueiti į parodą vien tam, kad žinotų, kaip negalima fotografuoti (juokiasi). Bet manęs tai neišgąsdino, ir 1968 m. Čiurlionio muziejuje įvyko personalinės mano parodos atidarymas, kur rodžiau daugiausia reportažinę fotografiją. Tačiau per penkis kūrybos dešimtmečius visuomet dirbau dviem frontais: reportažo ir montažo. O paskutinį savo darbą, sukurtą 2014 m. ir simboliškai pavadintą „XXI amžius“, padariau būtent montažo technika. Tad nuo ko pradėjau, tuo ir baigiau… Visą gyvenimą mane traukė skirtingos technikos bei žanrai – nuo portreto iki reportažo, nuo dokumentikos iki montažo, nuo aktų iki anekdotų.

– Ar pats sau radote paaiškinimą, kodėl ir kaip jūs – padauža ir chuliganas – save atradote ir išreiškėte būtent per fotografiją?

– Fotografija, kaip ir kiekviena kūryba, leidžia suvokti gyvenimą, savo vietą jame, pažinti žmones ir tai praturtina tavo paties egzistenciją. Mane visuomet traukė rizika, nežinia, grublėtas gyvenimas. Pavyzdžiui, „Turgaus“ serijoje yra nuotrauka, kur žmogus eina link manęs, norėdamas duoti į snukį. Jo kumštis jau iškeltas, o aš vis tiek fotografuoju… Anksti supratau, kad žmogus gali turėti kad ir pačią lakiausią fantaziją, bet didysis fantazuotojas yra pats gyvenimas. Štai, kad ir rašytoja Svetlana Aleksijevič, kuri už savo darbus apdovanota Nobelio literatūros premija. Juk jos literatūra – gryna dokumentika. Galvoju, kaip jai turėjo būti įdomu bendrauti su visais tais žmonėmis, kurių išgyvenimus ir patirtis ji aprašė savo knygose: su kare dalyvavusiomis moterimis, Černobylio katastrofą ar Afganistano karą išgyvenusiais žmonėmis. Tai ir yra pats įdomumas. Tas pats tinka ir fotografijai. Būtent ji mane atvedė pas žmones – išmintingus ir kvailus – ir iš jų visų aš labai daug ko išmokau.

Fotografija, kaip ir kiekviena kūryba, leidžia suvokti gyvenimą, savo vietą jame, pažinti žmones ir tai praturtina tavo paties egzistenciją.

Norint išties kažką vertingo, įdomaus sukurti, būtinas instinktas, intelektas ir intuicija. Išmesk vieną – ir nieko nebus. Instinktas – tai duotybė: negaluodamas šuo ir niekieno nepamokytas žino, kokią žolelę ėsti, pats susiranda, ko jam reikia. Tai yra žinojimas nežinant. Lygiai taip pat ir menininkas žino savo kelią ir eina juo per daug nesiblaškydamas. Intelektas susijęs su teorinėmis, o kartu praktinėmis žiniomis: išmanymu, kaip ir ką daryti, technikos įsisavinimu, jos išnaudojimui maksimaliai kokybiškam rezultatui. O intuicija apjungia šiuos du ir vainikuoja visa tai, ką darai. Fotografiją „Ratas“ – bene labiausiai atpažįstamą savo darbą – sukūriau 1965 m., tik pradėjęs fotografuoti. Tai buvo šimtu procentų intuityvus atlikimas – visas žmogaus gyvenimas vienoje akimirkoje, išreikštas per rato simbolį. 1969 m. Maskvos atidarytoje devynių Lietuvos fotografų parodos plakatui buvo panaudota būtent ši nuotrauka. O kritikas Anri Vartanovas tiksliai apibendrino, jog ji simbolizuoja visą Lietuvos fotografiją, kuriai vienodai svarbus tiek turinys, tiek forma. Tai ir buvo išskirtinis mūsų fotografijos veidas.

– Daugelis jūsų kartos fotografų ragavo reporterio duonos. Jūs ir pats šešerius metus dirbote fotokorespondentu laikraštyje „Vakarinės naujienos“. Ką jums kaip menininkui davė ši patirtis?

– Tuo metu dirbau gamykloje graveriu. Kaip tik pradėjau gauti labai padorų atlyginimą, ir pirmą kartą su žmona pajutome, kad jau išties galime gyventi. O tuomet pasipainiojo R. Rakauskas ir pasiūlė eiti fotokorespondentu į „Vakarines naujienas“. Ir aš nedvejodamas sutikau, nors bandomuoju laikotarpiu mano alga nuo 400 rublių gamykloje nukrito iki 80 rublių redakcijoje.

Žinoma, pradžia buvo sunki, nes ėjau dirbti kaip menininkas, o susidūriau su spaudos banalybe. Pirmas mano užsakymas buvo nufotografuoti vienos Kauno gamyklos šaltkalvių brigadą. Iškart sugalvojau, kaip įdomiau galėčiau tai padaryti: tamsiai apsirengusius vyrus sustačiau prie tamsios sienos ir nufotografavau taip, kad matytųsi tik šviesūs jų veidai ir rankos. Įdomu, nematyta… Atnešiau šefui, o tas už galvos susiėmė… (Juokiasi) Tuomet supratau, kad padariau kvailystę, nes kiekvienoje srityje yra sava specifika. Aišku, kai ką gali tobulinti, apžaisti, sufantazuoti, tačiau pačius principus turi išmanyti ir prie jų prisitaikyti. Reikėjo išmokti gražiai meluoti – iš apšnerkšto, baisaus gamybinio cecho padaryti sovietinio žmogaus vertą aplinką. Čia buvo trošku, todėl lygiagrečiai ėmiau daryti ir savo darbus – „Demonstracijas“, „Lietuvos kaimo turgus“, „Veterinarijos klinikas“, „Atsisveikinimą“ ir kitus. Tačiau neabejoju, kad ir šių dienų reporteriai sprendžia labai panašias problemas, tik susidurdami su kiek kitokio tipo cenzūra.

1979 m. išeidamas iš redakcijos, į ruloną suvyniojau visus per tuos metus spaudai padarytus negatyvus ir palikau šefui ant stalo – darykite ką norite, man jie nereikalingi. Ten liko gausybė ano meto fotografijų iš miestų, gamyklų, kolūkių gyvenimo – labai plati kasdienio sovietmečio gyvenimo paletė. Neturiu supratimo, kas su ta medžiaga nutiko – gal sudegino, gal išmetė, gal į archyvą atidavė. Bet man mažai terūpi, nes čia dirbdamas nesijaučiau laisvas. Kita vertus, būtent laikraštyje suvokiau, kad iš prigimties esu fotožurnalistas. Ir ši praktika buvo labai naudinga vėlesniais kūrybos metais: išmokau greitai orientuotis, sparčiai suktis, ieškoti įdomių ir netikėtų rakursų bei nestandartinių siužetų. Todėl net ir vėlesniais metais vis pasvajodavau sugrįžti į spaudą.

– Kaip nutiko, kad viena pirmųjų išsamiai plėtojamų temų pasirinkote to meto demonstracijas?

– Tai buvo mūsų dienų karnavalas, kuriame – daug žavių ir netikėtų sluoksnių: žmonių susitikimai ir santykiai, transparantai ir vėliavos, vadų portretų procesija ir orkestro muzika – tikrai gražu ir linksma pažiūrėti. Aš sąmoningai fotografavau ne iškilmingas žmonių rikiuotes ir žygiavimą pro vadų tribūnas, bet visa tai, kas vyko iki arba po to – išvirkščiąją šio maskarado pusę, akimirką iki prasidedant šou programai. Visi kolektyvai turėjo jiems paskirtą laiką ir į rikiuotę rinkdavosi pagal griežtą tvarką, o ji priklausė nuo darbo rodiklių – pirmi eidavo labiausiai pasižymėję, geriausius rezultatus pasiekę. Žodžiu, socializmo pirmūnai, tikrieji komunizmo šaukliai. Tačiau iki iškilmingos rikiuotės galėjai pamatyti tikrąsias šių paradų, o gal net apskritai visos tuometinės santvarkos, grimasas – jaunuolius, išvirtusius ant žemės su vėliavomis pašonėje, vyriškius, degtinę gurkšnojančius, išdykaujančius vaikus, anekdotus skaldančius milicininkus…

Svarbiausios eisenos vykdavo gegužės 1-ąją, Darbo žmonių dieną, bei lapkričio 7-ąją – Spalio revoliucijos metinių proga. Tomis dienomis aš stengdavausi atsiprašyti iš darbo laikraštyje ir koncentruodavausi į demonstracijų atmosferą. Tai buvo mano asmeninė sovietinės šventės interpretacija. Maža to, negalėjo būti nė kalbos, kad tokie vaizdai būtų publikuojami tuometinėje spaudoje. Dabar, žvelgiant į šias fotografijas, matyti to laiko ženklai, žmonių veidai ir jausena, galiausiai, visos tos regimybės absurdas.

Beje, anuomet nauju požiūriu bandžiau praturtinti net ir tokį stagnacinį žanrą kaip garbės lentos. Paprastai čia būdavo kabinami trafaretiniai, lyg pasui nufotografuoti nusipelniusių darbuotojų portretai. Tokios lentos buvo viešose miesto erdvėse, taip pat gamyklose, įmonėse, fabrikuose. Vienos gamyklos direktoriui pasiūliau fotografuoti darbuotojus naujai – su jų vaikais ar mylimais gyvūnais, namų aplinkoje arba gamtoje – kaip pats herojus norėtų. Tai turbūt buvo pirma tokia garbės lenta visoje Sovietų sąjungoje. Apie ją laikraščiai rašė, o gamyklos vadovas sulaukė gausių pagyrimų (juokiasi).

Mūsų kartai dabar prikaišiojama buvus komunistinės ideologijos įrankiais, tačiau aš net nebuvau komunistas. Man patiko naujos idėjos ir aš įvairiais būdais bandžiau išsiveržti iš nustatytų žanro, temos, estetikos ar ideologijos rėmų. Pagrindinis kūrybos kriterijus – įdomu arba neįdomu man pačiam. Štai kodėl mane iki šiol žavi Boscho ir Bruegelio tapyba. Abu šie dailininkai kūrė maždaug prieš penkis šimtus metų, tačiau kaip įdomiai jie žiūrėjo į savo laiką ir gyvenimą, koks simbolizmas, kokia vaizduotė, kokie fantastiškai modernūs siužetai. Tai grynas to meto avangardas.

Lietuvos turguose. Luokė, 1969. Aleksandro Macijausko nuotr.
Lietuvos turguose. Luokė, 1969. Aleksandro Macijausko nuotr.

– Norite pasakyti, kad nuo 1973 m., kai užėmėte atsakingas pareigas Lietuvos fotomenininkų draugijoje, vėliau vadovavote Kauno fotografijos skyriui, rengėte savo bei kitų parodas galerijoje, priimdavote įvairias delegacijas, gaudavote apdovanojimus užsienyje – niekam neužkliuvo tai, kad nesate partijos narys?

– Užkliuvo… Bet kaip man stoti, jei tėvas buvo fašistas, o mama – sovietinė nusikaltėlė? Nešvari biografija visą komunistų partiją galėjo sutepti… (Juokiasi) Kai tai pasiekė vietinės valdžios ausis, mane išgelbėjo mūsų draugijos partinės organizacijos sekretorius Eduardas Bardauskas, pasiūlęs puikią išeitį – stoti į Kauno universitetą studijuoti mokslinio komunizmo. Jis sakė: penkerius metus turėsi ramybę, o per tą laiką daug kas gali pasikeisti. Ir jis tikrai buvo teisus – kai baigiau, niekam tai jau neberūpėjo… (Juokiasi)

Tačiau mokslai buvo labai įdomūs, nes po kelių metų turėjau galimybę pasirinkti Vakarų filosofijos kryptį, kuri, žinoma, buvo dėstoma iš socialistinio realizmo pozicijų, trumpai tariant, Vakarų filosofijos kritika. O žinote, kur slypėjo visas žavesys? Daugelis tų Vakarų filosofų tekstų, taip pat meno, religijos, literatūros kūrinių, paprastam žmogui nebuvo prieinami, o mes juos gaudavome iš specialių fondų. Štai toks paradoksas – turi pažinti priešą tam, kad sužinotum silpnąsias jo vietas ir galėtum jį kritikuoti. Bet vietoj to, mėgaujiesi jį tyrinėdamas ir atrasdamas įdomiausius dalykus sau pačiam. Taip pat iš Maskvos sulaukdavome pažangių dėstytojų, kurie kritikuodavo šiuolaikinę Vakarų dailę, o kartu mums rodydavo žymiausių dailininkų darbus. Taip aš pirmą kartą pamačiau Salvadoro Dali ir kitų modernistų kūrinius. Šitaip anuomet vyko kova už žmogaus pažangą…

Į savicenzūrą žiūriu kaip į žmogaus baimę. O menas – tai laisvo žmogaus užsiėmimas, kuomet individualybė atskleidžia savo autentišką mąstymą ir matymą.

– Kaip pavykdavo laviruoti tarp ideologinės fotografijos ir laisvos, drąsios kūrybos, aštrių temų bei siužetų? Ką apskritai reiškė per fotografiją ieškoti tiesos socialistinėje tikrovėje?

– Į savicenzūrą žiūriu kaip į žmogaus baimę. O menas – tai laisvo žmogaus užsiėmimas, kuomet individualybė atskleidžia savo autentišką mąstymą ir matymą. Kai žmogus bando įtikti ideologijai, pataikyti į madą – jis tiesiog iliustratorius, nors nebūtinai blogas.

Aš baimės nejutau, mat pragyvenimui užsidirbdavau fotografuodamas įvairiausius užsakymus. Maža to, turėjau šaltkalvio, graverio, santechniko specialybes, tad išeičių buvo įvairių. Todėl ir fotografavau taip, kaip man buvo reikalinga. Neatsitiktinai sovietmečiu nepasirodė nė vienas mano fotografijų albumas. Cenzoriai prikaišiojo, kad negražiai rodau sovietinį žmogų, kad veterinarijos klinikose daug kraujo ir jokios estetikos… Žinoma, galėjau nusileisti, prisitaikyti ir būčiau turėjęs taip lauktą, išsvajotą knygą. Bet kokia tuomet gyvenimo prasmė? Negi tik tiek?

Man yra įstrigusi režisieriaus I. Bergmano mintis iš vieno jo scenarijaus, kur Riteris ir Mirtis žaidžia šachmatais ir kalbasi. Galiausiai Mirtis sako: „Kada tu baigsi klausinėti?“ O Riteris – „Niekada.“ Šis Riteris, mano supratimu, įkūnija tikrą menininką, kuris turi visuomet klausti, ieškoti, aiškintis, provokuoti. Kol tau įdomu, smalsu, kažkas vis neaišku, tol esi gyvas. Na, o bet kuri ideologija turi jau paruoštus atsakymus, todėl žmogui lieka tik nuolankiai juos priimti. Bet tai – ne mano kelias.

 Veterinarijos klinikose. Kaunas, 1978. Aleksandro Macijausko nuotr.
Veterinarijos klinikose. Kaunas, 1978. Aleksandro Macijausko nuotr.

– Rusų fotografijos kritikas Levas Aninskis, kuris Lietuvos fotografijai skyrė atskirą knygą „Saulės šakose“, rašo: „R. Rakauskas įkvepia, A. Sutkus ir A. Kunčius verčia mąstyti. O sukrečia lietuvių fotografijos mokykloje – A. Macijauskas.“ Neketinu vertinti jo aprašyto poveikio, kurį daro skirtingų fotografų darbai. Man įdomu, kaip jūsų karta anuomet priėmė paties termino „lietuvių fotografijos mokykla“ atsiradimą?

– Visų pirma, būtina pastebėti, kad tai sugalvojome ne mes patys. Po 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ toks įvardijimas prigijo pirmiausia jį pavartojus vietiniams kritikams. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienas mūsų skyrėme daug laiko vienai konkrečiai pasirinktai temai. Pavyzdžiui, Sutkaus ciklas „Lietuvos žmonės“ kurtas maždaug tris dešimtmečius, aš „Demonstracijas“ dariau dvidešimt metų, „Turgaus“ seriją – maždaug dvylika ir t. t. Iki to laiko gyvavo vienos fotografijos samprata, ir šia prasme ji tęsė dailės tradiciją. O mes, turėdami fotožurnalistų patirties, praplėtėme fotografijos suvokimą nuo vieno kadro iki ištisos serijos. Šitaip atradome galimybę giliau pažvelgti į konkrečią istoriją, atskleisti ją įvairiais rakursais, parodyti subtiliausius niuansus. Reportažas – tai vizualinė literatūra, todėl dirbdami su atskiromis temomis, bandėme pasakoti istorijas. Net galima sakyti, kad tai – epinis pasakojimas apie to meto Lietuvą, užrašytas ne žodžiais, bet šviesa.

Reportažas – tai vizualinė literatūra, todėl dirbdami su atskiromis temomis, bandėme pasakoti istorijas.

Tačiau įdomus dalykas yra ir tai, kad mūsų fotografiją Maskvos kritikai pamatė ir todėl į ją atkreipė dėmesį, visų pirma, užsienio žurnalų puslapiuose bei parodų kataloguose. Kaip XIX a. pabaigoje lietuviai užsiėmė knygų kontrabanda į Lietuvą, taip po šimtmečio mes užsiėmėme lietuviškos fotografijos kontrabanda iš Sovietų sąjungos – per geležinę uždangą į Vakarus.

– Papasakokite, kaip tai vyko?

– Pradžioje papasakosiu apie tai, kokia tuomet galiojo tvarka, norint dalyvauti užsienio parodose. Visų pirma, Fotomeno draugija sudarydavo įvairių autorių darbų kolekciją, kurią rekomenduodavo atstovauti mūsų šaliai. Tuomet šią kolekciją peržiūrėdavo fotomeno draugijos meno taryba ir, atvirai sakant, pirmieji save cenzūruodavo, mat žinojo, kad dalis darbų būtinai užklius aukštesnėje instancijoje. Atrinkti darbai keliaudavo į Kultūros ministeriją, o tada – cenzoriui. Praleidžiamų darbų sąrašą tvirtindavo būtent šios dvi instancijos, ir norint oficialiai paštu išsiųsti fotografijas į užsienį, turėjo būti jų abiejų parašai. Tai buvo legalus kelias. Tačiau mūsų fotografų darbai ne visada atitikdavo socialistinio meno sampratos reikalavimus ir dažnai likdavo už borto. Tad teko ieškoti kitų būdų dalyvauti pasauliniuose fotografijos meno įvykiuose.

Fotografas Vitalijus Butyrinas buvo sugalvojęs, kaip apeiti net šią kliūtį. Jo pareiga buvo į paštą nunešti voką su cenzūros patvirtintomis fotografijomis. Bet prieš tai jis ten pridėdavo papildomų fotografijų, kurios cenzūros buvo atmestos. Pašte, paprastai, nuodugniai voko niekas netikrindavo: jei sąrašas ir parašas yra – galima siųsti. Šitaip nemažai mūsų fotografijų pasiekė laisvąjį pasaulį. Tačiau kažkas Butyriną paskundė, ir jis buvo išmestas iš darbo.

 Lietuvos turguose. Tauragė, 1973. Aleksandro Macijausko nuotr.
Lietuvos turguose. Tauragė, 1973. Aleksandro Macijausko nuotr.

Vis dėlto dažniausiai naudodavomės kitu keliu. Gavę kvietimą dalyvauti užsienio parodose, vadinamose salonais, kviesdavome fotografus teikti savo darbus ir, atrinkę įdomiausius, veždavome į Rygą Latvijos fotografijos klasikui Egonui Spuriui, turėjusiam jam vienam žinomų būdų juos pergabenti į Vakarus. Taip darėme dar iki Fotografijos meno draugijos įkūrimo 1969 m. ir ilgus metus po to. Vėliau fotografijas gabenome per Čekoslovakijoje leisto ir mūsų fotografų biblija laikyto žurnalo „Revue fotografie“ redaktorę Danielą Mrázkovą, kuri turėjo diplomatinį pasą, ir jos bagažo Maskvoje niekas netikrindavo. Ji labai simpatizavo mūsų autoriams ir visuomet padėdavo apeiti cenzūrą. Tai Daniela pirmoji mane palygino su garsiuoju prancūzų dokumentalistu Henri Cartier-Bressonu, tačiau aš šokau jai į akis sakydamas, kad nenoriu būti Bresonu, noriu būti Macijausku… (Juokiasi) Taip išreiškiau poziciją, kad mes privalome ne kažkuo sekti, bet parodyti savo, kūryboje eiti dar nepramintu taku.

Tad šitaip mūsų fotografų darbai buvo eksponuojami užsienio šalių parodose, spausdinami kataloguose bei albumuose, galiausiai, daugelis sulaukė garbingų įvertinimų, prizų ir apdovanojimų. Savo pirmąjį „Gran prix“ už keturias aktų fotografijas gavau 1969 m. Čekoslovakijoje. Žinoma, prizo atsiimti niekas manęs neišleido, tačiau džiaugsmo ir be to užteko. Beje, būtent tokiais nelegaliais kanalais pasiekusi Vakarus, mano kūryba 1984 m. buvo pristatyta Niujorke išleistoje knygoje „A World History of Photography“, o 1986 m. – San Franciske išspausdintame leidinyje „Photography a Facet of Modernism“. Tiesa, matant savo darbus išspausdintus užsienio leidiniuose bei kataloguose, apimdavo dviprasmiškas jausmas. Viena vertus – džiaugsmas dėl tavo ar kolegos įvertinimo. Kita vertus – liūdesys, nes čia visuomet buvome pristatomi ne kaip Lietuvos, bet kaip Sovietų sąjungos fotografai. Galvoju, panašiai turėjo jaustis ir mūsų krepšininkai, žaisdavę už SSRS rinktinę.

Po kolektyvizacijos, vienkiemių griovimų, brutalios melioracijos, priverstinio žmonių suvarymo į gyvenvietes mums buvo svarbu ateičiai palikti išeinančios Lietuvos paveikslą.

– Jūsų fotografijose per žmogaus gyvenimą atsispindi ištisa sovietmečio epocha, laikotarpis, kuris dabar dažniausiai pristatomas labai vienpusiškai ir išimtinai neigiamai. Įdomu, ką jums pačiam nuotraukos kalba apie tą laiką?

– Anuomet daug bendravome su fotografais iš Rusijos, kurie labai vertino mūsų darbus, jais žavėjosi ir analizavo. Aš jiems sakydavau: „Jūs turite unikalias etnines kultūras, dar menkai civilizacijos paliestas bendruomenes arba griūvančias cerkves – kiek čia siužetų, įdomiausių pasakojimų, išeinančių tipažų ir istorijų. Tik eikite ir fotografuokite.“ O dažnas jų atsakydavo: „Mums už tai niekas nemoka.“ Tačiau ir mums niekas nemokėjo: visus tuos didžiulius ciklus kūrėme už savo pinigus, iš vidinės būtinybės tai įamžinti. Manau, kad šitaip pasireiškė mažos tautos išlikimo instinktas. Po kolektyvizacijos, vienkiemių griovimų, brutalios melioracijos, priverstinio žmonių suvarymo į gyvenvietes mums buvo svarbu ateičiai palikti išeinančios Lietuvos paveikslą.

Mes fiksavome paskutines praeinančio laikmečio dienas. Visi tie turgūs, pilni žmonių, gyvulių, klegesio, santykių, kas iš jų belikę – kelios bobutės su keliais stiklainiais. Ir tai kalbu ne dėl nostalgijos sovietmečiui. Mano kartos fotografai įamžino lietuvio tipažą tuo laiku, kuris mums buvo skirtas. Dabar jaunesnių kartų užduotis – talentingai pamatyti ir įamžinti savąjį laiką, savąją nūdieną.

Žinoma, daug ko mes nepadarėme, gal ir kvailysčių nemažai iškrėtėme, tačiau fotografinį pasakojimą apie savo laiką palikome. Ar ne panašiai elgėsi ir Lietuvos partizanai – fotografavosi žinodami, kad jų kova pralaimėta, todėl siekė išlikti bent atvaizduose ar pačių užrašytuose atsiminimuose. Tai ir yra išgyvenimo instinktas.

– Ką dabar fotografuotumėte, kokių temų imtumėtės, jei sveikata ir jėgos leistų?

– Fotografuočiau tamsybes – žmones, dirbančius ir gyvenančius po žeme. Juk po mūsų kojomis, ta kasdiene plokštuma, egzistuoja lygiagretus pasaulis, su kuriuo mes beveik nesusitinkame. Žinoma, daugiausia to gali rasti didžiuosiuose pasaulio megapoliuose – žmonės, neprisitaikę prie dabartinės santvarkos, įvairių gyvenimo aplinkybių išstumti arba savo noru pasitraukę į šešėlių pasaulį – tai ištisos gyvenimo dramos ir netikėčiausi siužetai. Arba kanalizacijos sistemos, visokie vamzdynai, kuriuos tvarko ir prižiūri žmonės, – kaip visa tai įdomu. Kodėl mes norime vaizduoti tik visokius gražumėlius? Fotografo užduotis – rodyti gyvenimą, koks jis yra.

Kodėl mes norime vaizduoti tik visokius gražumėlius? Fotografo užduotis – rodyti gyvenimą, koks jis yra.

Dabar žvelgdamas į nugyventą gyvenimą, galvoju – jeigu vėl ateitų kad ir pati baisiausia santvarka, aršiausia diktatūra, nedvejodamas sutikčiau – už dar vieną jaunystę. Kad tik būtų prieš ką kovoti, maištauti ir kam priešintis…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“