„Geltona gulbė neatplauks“ R.Pačėsa užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės.
Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai“. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“ ir pilkuma sprogsta dygiu spalvos juoku.
Po fotografo mirties 2015 metais jo mama sūnaus darbus perdavė jo bičiuliui Gintarui Zinkevičiui, o jis kartu su bendraminčiais ėmėsi įprasminti fotomenininko kūrybą.
„Pirmoji paroda buvo Šiauliuose, pavasarį bus Vilniuje, vėliau numatyta išleisti ir knygą, kurioje bus ne tik fotografijos, tačiau ir įvairūs tekstai“, – sakė G.Zinkevičius.
Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik „grynoji“ fotografija, bet ir montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai.
„R.Pačėsos gyvenime buvo trys kūrybos periodai. Pirmasis – juodai balta fotografija, kuris prasidėjo 1979 metais. Jos buvo labai skirtingos nuo to, kas tuo metu vyko apskritai Lietuvos fotografijoje, R.Pačėsa buvo avangardistas.
Antras periodas – eksperimentinis. Eksperimentuoti jis ėmėsi visokiausiais sluoksniais. Pavyzdžiui, ant nuotraukų buvo priklijuoti net geležiukai. Tam pačiam periodui galima priskirti monotipijas.
Trečiasis susijęs su jo asmeniniu gyvenimu, kai jis grįžo į Marijampolę, į savo gimtą miestą. Tada, pamatęs, kad fotografija pasikeitus, nusipirko skaitmeninį fotoaparatą, kad su juo galėtų mokytis matyti. Tai periodas, iš kurio galima eksponuoti bet kurią nutrauką ir sakyti, kad tai yra meistras“, – 15min sakė G.Zinkevičius.
Parodos kuratorė menotyrininkė, dailės ir fotografijos kritikė Agnė Narušytė sako, kad R.Pačėsos kūryba susidomėjo jau senokai.
„Man, kaip fotografijos tyrinėtojai, istorikei ir kritikei, visada norėjosi daryti R.Pačėsos parodą. Kai ėmiau domėtis fotografija, jis man buvo didžiausias Lietuvoje. Draugai jį vadino matytoju. Man atrodo, kad tai labai taiklu. Eidamas pro šalį, pro kitų nepastebimus dalykus, jis juos pamatydavo. R.Pačėsa turėjo absoliučią klausą šviesai“, – sakė A.Narušytė.
Marijampolėje gimęs Pačėsa 1979 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą ir dešimt metų fotografavo pastatus tuometiniam Miestų statybos projektavimo institutui.
Įkvėptas Josefo Sudeko, Algimanto Švėgždos ir Jono Kalvelio stebėjo, kas yra šalia: daiktų ir augalų „viešą gyvenimą“, asfalto plynes, tamsos ir šviesos kompozicijas, absurdiškas sandūras. Kartu su kitais to meto fotografais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – R.Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesiu šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo.
Maždaug 1991 metais, susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas, kuriomis visą gyvenimą rašė jausmų kaligrafiją. Paskui vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną.
Retrospektyvinė R.Pačėsos darbų paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki kovo 4 dienos.
