Lietuvos nacionalinis muziejus savo kolekciją papildė kone 250 000 negatyvų. Tai didžioji menininko palikimo dalis – šeima pasiliko tik ciklą „Žiedai tarp žiedų“.
Daugelis fotografą Rimantą Dichavičių žino tik kaip aktų ciklo „Žiedai tarp žiedų“ autorių, tačiau menininkas nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios ėmėsi fotografuoti įvairiausius Lietuvos regionus. Fotografuoti etnografinį palikimą dar trečio kurso studentą Dichavičių paskatino pirmoji jo etnografinė ekspedicija į Dieveniškes 1961 metais. Anot menininko, ekspedicija, kuriai vadovavo profesorė Pranė Dundulienė, buvo tarsi pirmas krikštas.
Po metų, padrąsintas savo bičiulio tapytojo ir skulptoriaus Aloyzo Smilingio, nusipirko motociklą „Java“ ir aplankė tokias vietas, kuriose ekspedicijos nelabai lankydavosi. Keliaudamas po kaimus, fiksuodavo kapines, piliakalnius, vienišas sodybas, paminklus, kryžius, akmenis, apgriuvusias, apsamanojusias koplytėles. Fotografavo ir Baltarusijos lietuviškas salas: Gervėčius, Rimdžiūnus, Pelesą ir, pasak menininko, tose salose pajuto tikrą lietuvišką archajišką kaimą.
Fotografuojančiam menininkui įspūdį darė kaimo trobesiai, langų puošyba, žirgeliai ant namų kraigo. Pasak jo, per dainas, medinę liaudies skulptūrą, įvairius drožinius, koplytėles, papročius, apeigas liaudies menas saugo tautos dvasią. Vėlyvąją vaikystę ir paauglystę Rimantas Dichavičius praleido tremtyje – taigoje prie Uralo, pakeliui mirus motinai, vėliau seneliui, o tėvą ištrėmus į kitą lagerį, jaunuolis atsidūrė vaikų namuose Rusijos gilumoje, tad nenuostabu, kad fiksuoti Lietuvos kaimą, tautos etnografiją pastūmėjo ir asmeninė tragedija.
Priimdama Rimanto Dichavičiaus kolekciją, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė dėkojo ir sakė, kad menininkus paprastai vertina meno tarybos, žiūrovai, gerbėjai, kolekcininkai, tačiau nutinka ir taip, kad menininkų darbai, šiuo atveju Rimanto Dichavičiaus fotografija, pasitarnauja ir tautos istorijos tyrimams.
„Tokios kolekcijos tampa ypač svarbios ne tik kaip meno objektai, bet ir kaip istorijos liudytojai, nes fotografo Rimanto Dichavičiaus perduoti negatyvai – ne tik meno kūriniai, bet ir istorinio laikotarpio, žmonių kasdienybės, etnografinės aplinkos fiksacija. Tai vaizdinė istorija, padėsianti ir antropologiniams tyrimams. Svarbu priminti, kad muziejai ne tik kaupia gautą medžiagą, tačiau ją tyrinėja, vėliau iš jos gimsta parodos, kuriose lankytojui pasiūlomi kuo įvairesni pjūviai“, – pridūrė R. Kačkutė.
Lietuvos nacionalinis muziejus su Rimantu Dichavičiumi bendradarbiauja ne pirmąkart – 2021 m. Kazio Varnelio namuose-muziejuje buvo surengta paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“, o rugpjūčio 23 dieną rekonstrukcijai uždaromame Naujajame Arsenale lankytojai galės aplankyti parodą „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.
Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
