Su Audriumi kalbamės prasidedant Kanų kino festivaliui – čia, kaip ir kasmet, jis fotografuos raudonuoju kilimu žengiančias žvaigždes. Apie didžiausių kino festivalių užkulisius ir reikalavimus, tai, ką fotografas veikia kino aikštelėje ir įsimintiniausias fotosesijas – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Audriau, pradėkime nuo pradžių – kaip ir kada fotografija atsirado jūsų gyvenime?
– Šia sritimi susidomėjau dar dešimtoje klasėje – lankiau video operatorių būrelį, kurio vadovas pasiūlė išbandyti ir fotografiją. Turėjau tiems laikams standartinę „Zenit“ kamerą, o mokytojas papildomai paskolino objektyvą. Draugų ratas, būrelis, tuomet lankyta J. Vienožinskio dailės mokykla lėmė tai, kad natūraliai pradėjau galvoti apie fotografijos studijas.
Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, fotomedijos katedrą. Iki šiol esu gana chaotiška asmenybė, tad ir tuomet nebuvau stropiausias studentas, nors įstojau su aukštais balais. Mane domino taikomoji fotografija, todėl ilgainiui išėjau dirbti į fotostudiją, o po to sekė spaudos fotografija.
– O kaip fotografijoje atsirado kinas? Ką kino aikštelėje veikia fotografai?
– Kartais fotografuojamos filmo scenos ir užkulisiai, kartais – aktorių portretai ar kadrai plakatams.
Pirmasis mano projektas buvo „Netflix“ filmas „Tokyo Trial“ (lietuvių k. „Tokijo teismas“). Atsitiktinai kelioms dienoms filmavimo aikštelėje pakeičiau draugą ir ta patirtis man labai patiko. Prisimenu, kad dalis filmavimo vyko didžiulėje erdvėje – „Audėjo“ fabrike – kur buvo pastatytos dekoracijos ir atkurti istoriniai interjerai. Tuomet į viską žiūrėjau plačiomis akimis, dar gerai nesupratau, kas vyksta.
Kino aikštelė – didžiulis mechanizmas, suteikiantis galimybę labai daug išmokti. Gali pakankamai laisvai judėti po filmavimo aikštelę, fotografuoti aktorius, bendrauti su kūrybine grupe, o tai suteikia inspiracijos. Kinas mane domina iš įvairių pusių – tai ir jo gamyba, ir patys festivaliai, premjeros ir, žinoma, buvimas žiūrovu.
– Įsivaizduoju, kad fotografavimas filmavimo aikštelėje gali turėti savitų niuansų – konfidencialumas, įtampa, bandymas nesutrikdyti proceso?
– Kartais kino aikštelėje fotografai tikrai bando būti „nindzėmis“ – kad niekas nepastebėtų, nebūtų sutrikdytas procesas, išliktum nematomu. Visgi pastaruoju metu bandau būti drąsesnis, einu arčiau aktorių ir pastebiu, kad tai veikia. Turi suprasti, kada tai daryti galima, sukurti abipusio pasitikėjimo ir laisvės jausmą – tuomet aktorius galės atskleisti savo emocijas.
Labai svarbu jausti pagarbą aplink dirbantiems žmonėms. Kartais prodiuseriai perspėja, kad aktorius nenori būti fotografuojamas, galbūt tuo metu jis yra labai susikaupęs, galbūt jo laukia sudėtinga scena, reikalaujanti daug jėgų – supranti, kad tai nėra tinkamas metas prieiti prie žmogaus.
Žinoma, yra ir tam tikros taisyklės – pavyzdžiui, nerekomenduojama ateiti su spalvota ar balta apranga. Mano nuomone, būtina susipažinti su operatoriumi, šalia kurio praleisi daugiausiai laiko, su aktoriais, kuriuos fotografuosi.
Anksčiau iš vienos pamainos atrinkdavau kelis šimtus nuotraukų, o dabar vertinu selekciją, nes tikiu tam tikrais kadrais, norisi atskleisti ir savo požiūrį, kartais ir vienas kadras gali papasakoti labai daug.
– Galbūt kuris nors filmavimas įsiminė labiausiai?
– Pamaina, kurią iki šiol prisimenu kaip sunkiausią – vėlyvą rudenį Šilutėje ir aplinkiniuose miesteliuose filmuotas Igno Jonyno naujausias kino projektas. Filmavimas vyko ant vandens, tad nors turėjau pasiruošęs šiltą aprangą, teko prašyti papildomų drabužių. Vėjas, drėgmė, jaučiama būnant ant vandens, pareikalavo daug jėgų, galbūt ne tiek fizine, kiek emocine prasme, bet pats procesas buvo labai įdomus.
O malonių atradimų, draugysčių, inspiracijų kino aikštelėje labai daug, nemažai išmoksti stebėdamas kitų žmonių darbą. Tai dinamiškas procesas, kuriame svarbiausia pagarba, žmogiškumas ir komunikacija.
– Prasideda Kanų kino festivalis į kurį vykstate kaip fotografas. Kokia bus jūsų rolė?
– Į Kanų kino festivalį skrisiu jau aštuntą kartą. Renginį galima skirstyti į tris pagrindines zonas – raudonasis kilimas, kino industrijos mugė ir kitos susijusios veiklos – vakarėliai, priėmimai ir pan. Fotografai dalyvauja tame pačiame festivalyje, tačiau gali atlikti labai skirtingas užduotis. Mano rolė – fotografuoti raudonąjį kilimą ir kitus festivalio rėmuose vykstančius renginius, premjeras.
– Fotografuojate pasaulines kino žvaigždes – ar tai kelią tam tikrą jaudulį?
– Niekad negalvojau, kad kino aktorius, pasirodęs prieš premjerą ant raudonojo kilimo, gali sukelti žmonėms tiek daug emocijų. Prisimenu, kaip ant raudonojo kilimo pasirodė aktoriai Ryan Gosling, Russell Crowe, Leonardo DiCaprio ir Brad Pitt – sunku nupasakoti, kas dėjosi fanų zonoje. Visgi reikia suprasti, kad populiarumo viršūnėje esantiems aktoriams tai yra darbas – pasirašyti, padaryti asmenukes su gerbėjais ir jau tuomet pozuoti ant kilimo.
Fotografai, lygiai taip pat kaip ir aktoriai, į raudonojo kilimo ceremoniją ateina atlikti savo darbo. Tiesą sakant, romantikos ten lieka labai mažai. Kilimo koordinatoriai žvaigždėms liepia atsisukti į vieną ar kitą pusę, fotografai šaukia aktoriams, prašo, kad jie žiūrėtų į kamerą. Ritmas, užduotys, atmosfera būna pakankamai įkaitusi.
Atsistojęs ant raudono kilimo, atsiduri tarp daugybės fotografų, dauguma jų – iš įvairių agentūrų, tad turi geresnes pozicijas nei pirmais metais atvykę fotografai. Galbūt todėl fotografuodamas pradėjau ieškoti savo požiūrio kampų – kam kurti tą patį, ką puikiai daro kiti fotografai?
– Kokie reikalavimai keliami šio festivalio fotografams?
– Raudonojo kilimo fotografai turi dėvėti kostiumą, juodą avalynę, marškinius ir varlytę, be kurios į renginį tikrai nepateksi. Tai normalu, nes kitam fotografui tampi nuotraukos fonu. Kanų kino festivalis turi senas tradicijas, yra konservatyvesnis, laikosi prašmatnumo. Kiti kino festivaliai – Venecijos, Berlyno, į reikalavimus žiūri kiek laisviau.
– Kanų kino festivalis, spaudos fotografija, reklama, mados projektai – fotografuojate jau 14 metų. Kokios fotografijų serijos, o gal akimirkos įsiminė labiausiai?
– Galbūt įvardinčiau kelis momentus, kurių vienas susijęs su kinu. Pandemijos metu dirbau „Kino pavasaryje“. Tas laikotarpis palietė emociškai, buvo daug nežinomybės. Per kino peržiūras Vilniaus oro uoste keliems fotografams buvo leista užlipti ant VIP terminalo stogo. Nauju kampu pamačiau visas oro uosto linijas ir pasvajojau, kad norėčiau ten padaryti fotosesiją. Tai išsipildė, o nuotrauka tapo žurnalo viršeliu. Man šis nutikimas yra apie tai, kaip kino pasaulis nuveda į netikėčiausias lokacijas.
Taip pat įstrigo fotosesija su šimto trejų metų amžiaus Elena Ūsiene. Fotografavimui pasibaigus, po medžiu gėrėme kavą ir aštrus moters protas, humoro jausmas palietė ne tiek kūrybine, kiek gyvenimiška prasme. Fotografija tuo ir smagi, kad procese susipažįsti su labai skirtingais žmonėmis, o tai praturtina.
– Kokių planų turite ateityje?
– Kuriu vieną projektą, kurį šiuo metu esu kiek atidėjęs – fotografuoju krepšinio aikšteles Lietuvoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad sykį Radviliškyje, labai darganotą, apsiniaukusią dieną, atsitiktinai pamačiau seną aikštelę daugiabučių apsuptyje – tai buvo labai kinematografiškas vaizdas. Pradėjau važinėti ir po kitus miestus, kaimus, turiu nuotraukas iš 52 skirtingų Lietuvos lokacijų. Tikiuosi, kad artimiausiu metu rasiu laiko tęsti šį asmeninį projektą.
Paskutiniu metu traukia video kūrimo procesai. Dar įdomus dirbtinis intelektas, kuris neišvengiamai keis mūsų visų gyvenimus. Nežiūriu į tai su baime, tiesiog įdomu, kokia bus situacija, kaip vystysis technologijos. Na, o artimiausias tikslas – pagaliau susitvarkyti savo darbų archyvą (juokiasi).
