Liepos 19 d. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta R. Požerskio paroda „Atlaidai“ veiks iki rugpjūčio 24 dienos.
Atlaidus R.Požerskis fotografavo 1974–2001 metais, ir su fotoaparatu apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietas.
Kaip 15min sakė menininkas, pirmą kartą paroda „Atlaidai“ buvo pristatyta 1989 metais Čikagoje, kiek vėliau – Kauno fotografijos galerijoje.
Šį kartą parodai erdvę kūrėjas pasirinko taip pat neatsitiktinai – V.Požerskienė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriuje dirbo tris dešimtis metų.
Parodoje R.Požerskis pristato apie 60 darbų, kuriuos iš gausybės nuotraukų atrinko pats.
„Buvo idėja, kaip jas sujungti. Ir tai yra vaikai. Prieš kelis metus teko vėl važinėti po atlaidus Žemaitijoje, ir pastebėjau, kad juose labai sumažėjo vaikų“, – sakė R.Požerskis.
Pasak R.Požerskio, pasikeitus laikmečiui Lietuvoje pasikeitė ir atlaidai. Dabar į juos žmonės nevažiuoja arkliais, nerengia ilgų bendrų pasibuvimų po mišių, nebeliko ir kelių kartų susitikimų per atlaidus.
Važinėdamas po Lietuvą ir fiksuodamas žmones, ateinančius į atlaidus, menininkas sako pastebėjęs, kad kartu susitikdavo kelios kartos: vaikai, tėvai ir seneliai, o tokie renginiai būdavo šventė.
„Antras dalykas – jie aplankydavo kapus. Tai buvo susitikimas su mirusiais giminaičiais, pabuvimas su jais mintimis. Buvo ir ritualas, kada tėvas per petį išpildavo pirmą čerkutę“, – pasakojo fotomenininkas.
Vėliau fotografas sako pakliuvęs į atlaidus, kurie ėmė keistis: "Žmonės pradėjo į atlaidus važiuoti nebe arkliais, o automobiliais. Dabar viskas vyksta labai greitai“.
Lietuviškas atlaidų tradicijas kūrėjas sieja ir su laikmečiu, kada ėjimas į bažnyčią buvo nebūtinai pamaldumas, tačiau protestas prieš okupaciją ir sovietmetį.
R.Požerkis ruošiasi išleisti albumą, kuriame susijungs du jo fotografijų ciklai: atlaidai ir lietuviškos kapinės.
Darbai iš fotografijų ciklo „Atlaidai“ yra pristatomi ir užsienyje. Kartu su 26 šalių fotografų darbais R.Požerskio nuotrauka eksponuojama Londone, netoli Kings Cross stoties.
Parodoje, skirtoje kultūros paveldo išsaugojimui, kiekvienos šalies atstovas pristato po vieną savo darbą. Taip pat „Atlaidų“ ciklo dalis pristatoma ir tarptautinėje parodoje Berlyne.
Pačią „Atlaidų“ fotografijos seriją menininkas vadina baigtine, o kartu su fotografijos albumo išleidimu vėliau ketiną ją pristatyti ir Vilniuje.
Atidarydamas parodą Kaune ir prisimindamas savo žmoną Virginiją R.Požerskis sako, kad nė vienas meno kūrinys, nė vienas geriausias pasaulio menininko darbas niekada neatstos žmogaus gyvybės.
V.Požerskienė nuskendo Nidos kaimelyje Latvijoje, kur kartu su dviem anūkėm ir jų drauge išėjo maudytis. Vieta, kurioje nuskendo moteris, Požerskiams buvo pažįstama – sodybą Nidoje jie turėjo kelias dešimtis metų.
„Buvo nurimusi audra, pajūris – visiškai tuščias, nei vėjo, nei bangų. Jos nuėjo kiek į kitą vietą, maždaug 100 metrų nuo įprastos vietos, kur maudydavomės. Aš nuo kranto dar jas fotografavau. Netrukus išgirdau riksmą. Mergaites spėjau išgelbėti, o jos – ne“, – prisiminė žinomas menininkas.
Apie fotografijų ciklą „Atlaidai“
Dokumentiniu požiūriu vertingus laiko ženklus R.Požerskis atrado ne tik sakraliniame, bet ir labiau žemiškame atlaidų vyksme: bendraujant skirtingoms kartoms, pasiruošiant apeigoms ir švenčiant, kai jos baigiasi.
Vis dėlto, atkreipęs dėmesį į archajiškas Lietuvos kaimo tradicijas ir neprarasdamas fotografui tokio svarbaus gebėjimo stebėtis fiksuojamu gyvenimu, R.Požerskis savo darbuose neparodė atlaidų tik kaip keisto maskarado, vykstančio pačiam autoriui nepažįstamoje sociokultūrinėje aplinkoje.
Fotografo vaidmuo šiuo atveju neapsiribojo beaistriu „etnologiniu“ stebėjimu. Jam pavyko atrasti asmeninį emocinį ryšį su savitu lietuviško kaimo pasauliu ir priartinti jį prie plataus žiūrovų rato. Fotografijose įamžintas gyvenimas paradoksaliai virto (įsivaizduojama) kolektyvine patirtimi, įkūnyta ryškiausia – socialinių ritualų ir religinių apeigų – forma.
R.Požerskio darbuose įamžinti žmonės, jų tipažai ir laikysena, tradicijos ir gyvenimo būdas yra daugiau nei tik nepažįstamųjų gyvenimo nuotrupos. „Atlaidų“ cikle jos sudaro vientisą lietuviškumo vaizdinį. Nors žmonės į atlaidus susiburia tik trumpam ir dvasinė bendrystė bei socialiniais ryšiais pagrįstas bendruomeniškumas čia taip pat patiriami tik laikinai, tačiau fotografija išsaugo šios patirties ženklus ir sukuria ilgiau išliekantį bendros tapatybės, su tautine kultūra siejamo lietuviškumo pagrindą.
Autorius, kaip ir ne vienas kitas lietuvių fotografas, savo kūryboje sujungęs humanistinį pasaulėvaizdį su lietuviškų tradicijų motyvais ir visa tai apgaubęs šventiškumo aura, atrodytų, sukūrė fotografijų ciklą, išsiskiriantį ir tarptautiniame fotografijos kontekste. „Atlaidai“ įtikina, kad fotografui pavyko atrasti savitą mažą pasaulį, kurio ribas ženklina konkretus istorinis laikotarpis ir socialinės, kultūrinės bei politinės aplinkybės.
