Kodėl apie pelkes kalbama architektūros festivalyje? G.Urbonas sako, jog atsakymas paprastas – pelkės buvo niekam nereikalingos, pamirštos, o mūsų kalboje net ir negatyvią konotaciją turinčios (ko vertas vien posakis „pinigai kaip į pelkę“), todėl norėjosi jas reabilituoti.
„Menininkui svarbu kiekvieną dieną atsikėlus iš naujo sugalvoti save, iš naujo sugalvoti, kas yra šiandienos nervas. Vienas iš šių dienų nervų yra ekosistemų, aplinkos, ekologijos klausimai. Žmonės stengiasi sukurti platformas, kuriose menininkai kartu su mokslininkais bando atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos aplinkos inžinieriai ar vieni mokslininkai galbūt nebesugeba atsakyti, nes tam paprasčiausiai nebeužtenka įprastinės logikos. Įprasto mąstymo vėžėmis remiantis, į tuos globalinius iššūkius negalime atsakyti, nes jie pasiekė nežmogišką mastelį, pradedant nuo kylančio vandens lygio ir baigiant mikroplastiku, randamu vandenyje, kurį geriame ir vartojame, pvz., valgydami lašišą“, – sakė G.Urbonas.
Pasak jo, Venecijos architektūros bienalėje jiedu su Nomeda įsiveržia į architektūros discipliną, plečia jos ribas ir visų pirma siekia prožektorių šviesą nuo žmogaus nukreipti į kitas gyvybės formas.
„Šiandien, norėdami atsakyti į visus tuos iššūkius, mes turime galvoti ir apie ryšius su kitomis rūšimis. Turime pasižiūrėti ne vien iš žmogaus logikos pusės, o galbūt iš ežiuko logikos pusės, arba iš grybo, arba iš kerpės. Tam, kad išliktume kaip rūšis, turime žiūrėti ekosistemiškai, nes kol kas, visus tuos tūkstančius metų, žvelgėme tik iš žmogaus perspektyvos – betonavome, geležį kaldėme, atomą skaldėme ir jį jungėme, bandėme įsisavinti kosmosą, Žemę išmatavome. Labai svarbu iššokti iš įprastinių savo mąstymo vėžių. Toks ir yra „Pelkių mokyklos“ tikslas – pakeisti mąstymo įpročius, pasiūlant kitokį, pelkišką mąstymo modelį.
Pavyzdžiui, kalbant architektūriniais terminais, žmogaus kūnas yra namas, jis pastatytas iš kažkokių medžiagų, jis turi karkasą, yra kanalizacijos, energijos tiekimo sistemos. Tačiau iš grybų ar mikrobiotikų perspektyvos, kurie gyvena mūsų viduje, mes esame mobilus vaikščiojantis substratas. Tos erdvinės sąvokos ir persivertimai mums yra reikšmingi, nes svarbu artikuliuoti, jog galbūt visai ne žmogus čia yra svarbiausias“, – kalbėjo kuratorius.
G.Urbono teigimu, pelkės ilgą buvo dirbtinai sausinamos, išnaudojamos vandens keliams arba žemės ūkiui, ne tik nesusimąstant apie pasekmes aplinkai, bet ir pasikėsinant į pelkės hibridiškumą, kuris leidžia susimąstyti tiek apie savo, tiek apie planetos kūną ir pasiūlo radikalų ekosisteminį modelį.
O su nauju modeliu reikia susipažinti, jo reikia mokytis, todėl ir pavijonas buvo pavadintas „Pelkių mokykla“, kurią sudaro trys dalys: „Pelkių radijas“ (The Swamp Radio), „Ateities sala“ (Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (Commonism).
„Pradedame nuo „Pelkių radijo“, nuo garso, nes garsas yra labai aktyviai erdves kuriantis elementas. „Pelkių radijas“ mus svarbus, nes gali aktyvuoti sensorinį žmogaus aparatą ir padėti mums išgirsti bei suvokti ekosisteminį požiūrio tašką“, – teigė G.Urbonas, pridūręs, jog „Pelkių mokyklos“ dalyviai, iš skirtingųjų aukštųjų mokyklų atvykę studentai, aktyviai naudojasi ir pačios Venecijos resursais – vyksta į išvykas po pelkes, o garsus, įrašytus jose, galima girdėti Lietuvos paviljone.
Pelkių čia galima ne tik klausytis (tiek „Pelkių radijuje“, tiek paviljone esančiame garso kambaryje), bet ir jas užuosti: „Kvapas greta garso yra kita efemeriška erdvės kūrimo medžiaga. Norime pasakyti, kad ne vien betonas, stiklas ir metalas kuria erdvę, yra ir kitos medžiagos, ir informacija kuria erdvę. Per kvapą bandome aktyvuoti ir sinestetinius ryšius tarp vizualumo, tarp erdvės suvokimo“, – kalbėjo kuratorius.
Paviljone taip pat galima išvysti instaliaciją, vizualizuojančią, kaip dumble gyvenančios bakterijos perneša elektronus, bei du lietuviškos pelkės fragmentus – jos drėkinimui net įrengtas chloro valymo aparatas. Nors kol kas nežinoma, kur lietuviškosios pelkės gabalas keliaus pasibaigus bienalei, G.Urbonas teigė jau sulaukęs venecijiečių siūlymo durpes panaudoti miesto sodui tręšti.
Visoje paviljono erdvėje matyti vamzdžių elementai: „Naudojame vamzdžius kaip metaforą ir kaip infrastruktūrą – kiekviena infrastruktūra gali būti panaudojama ir geriems, ir blogiems dalykams. Vamzdžiai gali būti panaudoti pelkėms nusausinti, o taip pat ir pelkėms atstatyti“, – kalbėjo G.Urbonas.
Kuratorius taip pat išdavė, jog tyrimas, įgyvendintas ruošiantis šių metų Venecijos architektūros bienalei, netrukus virs ir knyga.
Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje veiks iki lapkričio 25 d.
