Kaip teigė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas, šiais renginiais siekta, kad žmonės pajustų besiformuojančios atviros kultūrinės erdvės skonį: „Nenorėjome sauso, akademiško renginio, kuriame vien tik diskutuojama. Norėjome parodyti, kas būtų, jeigu būtų. Visa tai ir įpiršo tokį formatą, kad šalia diskusijų vyko edukacijos ir ekskursijos.“
Ruošiamasi rūmų atgimimui
A.Gelūnas sako, jog pagrindinė misija yra įvykdyti visapusišką rūmų regeneraciją. Tą norima įgyvendinti per 5–7 metus. Pastatų šeimininkas Lietuvos nacionalinis dailės muziejus planuoja šiuo metu apleistą istorinį kompleksą pritaikyti muziejinei veiklai.
„Praeitą savaitgalį ir buvo daugybė diskusijų, į kurias pakvietėme miesto žmones, kad padėtų mums aiškiau suvokti koks rūmų turinys galėtų būti. Nenorime skubinti procesų, tikimės talentingų architektų pasiūlymų, kaip atstatyti caro ir sovietiniais laikais nugriautas, nebeegzistuojančias rūmų dalis. Galbūt nemėgdžiojant senovės, bet gerbiant tuos tūrius, kurie kažkada ten buvo“, – mintimis dalinasi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas.
Autentiškumo ir šiuolaikiškumo paieškos
Atkurti originalių XVII a. rūmų projekto jau nepavyks – architektūra per daug pakito, atsirado vertingų kitų laikotarpių bruožų, kai kurios dalys yra visiškai sunaikintos. Išlikusių autentiškų detalių nėra daug – centrinio korpuso kairioji dalis, kurioje matomas originalus eksterjero dekoras, ir tam tikri fragmentai sienose, pamatuose, rūsiuose. Taigi, projektas bus sudėtingas: šiuolaikinė architektūra integruos istorinį paveldą.
Praėjusiame renginių cikle buvo išgryninti keli Radvilų rūmų siekiai: europietiškumas, įvairovė, ambicija bei edukacija. Žadama, jog tai bus muziejus, atviras užsienio menui.
„Mes pradžioje bijojome, kad muziejus bus labai įvairus – nuo senų laikų iki šių laikų, nuo aborigenų gentinio meno iki Vakarų Europos tapybos. Visgi tiek rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, tiek ir patys Radvilos sakė, kad ir Jonušas Radvila, ir kiti Radvilos turėjo labai daug smalsumo, gana didelį potraukį egzotiškiems dalykams. Pavyzdžiui, Radvila Našlaitėlis vežėsi net mumijas iš Egipto. Tad mūsų muziejaus panoramiškumas ir įvairovė neturėtų prieštarauti pačių Radvilų giminės estetiniam skoniui“, – tikina A.Gelūnas.
Renginių metu mąstyta ir apie tai, kokių dabartinių rūmų būtų norėjęs pats Jonušas Radvila: „K.Sabaliauskaitės nuomone jis būtų pasistengęs šiuos rūmus paversti į kiek įmanoma įspūdingesnį šiuolaikinį pastatą su visais patogumais. Kaip ant 1653 m. išleisto Jonušo Radvilos rūmus vaizduojančio medalio parašyta: „viešam papuošimui ir savam malonumui“. Tai turi būti įspūdingas, gražus pastatas ir graži, įtrauki Vilniaus miesto erdvė. Patogi muziejaus parodų eksponavimui ir muziejaus lankytojams“, – nurodo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovas.
Artimiausi planai
Radvilų rūmų dailės muziejus jau nuo spalio 9 d. pristatys pirmąją šių metų parodą – „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ iš Vladimiro Tarasovo dovanotos kolekcijos.
„Lankytojus kviesime pasižiūrėti į sovietinių laikų nepaklusniuosius. Tuos, kurie labai sunkiomis priklausomybės sąlygomis tiek Maskvoje, tiek ir Vilniuje priešinosi socialistiniam realizmui, sistemai ir kūrė nepaprastai įdomų meną. Galima sakyti, kad jau visai ant nosies parodos atidarymas“, – pasakojo A.Gelūnas.
