– Ar jūs, Elze, save laikote menininke?
– Prieš tai, kai ėmiausi fotografijos, nemažai laiko dirbau verslo centruose ir niekuomet netapatinau to, ką dirbu, su tuo, kas esu. Dabar jau šiek tiek lengviau – pasakau, kad esu fotografė, fotomenininkė, ir jaučiu, jog pati tikiu tuo, ką pasakiau.
Žvelgiant per mažą fotoaparato langelį, man pasaulis tampa ne toks chaotiškas, tą sekundę aš jį geriau suprantu. Tam tikra prasme tai ir saviterapija, ir saviraiška, ir kvėpavimas – fotografuodama jaučiuosi savimi, jaučiuosi gyva.
– Jūs, kaip jauna kūrėja, bendraujate, bendradarbiaujate su kitais jaunais menininkais? Ar yra tam erdvių?
– Nestudijavau akademijose ir neturiu daug kontaktų, o būtent tai yra labai svarbu meno pasaulyje. Todėl ir gimė galerijos idėja. Paprasčiausiai supratau, kad nėra tokios vietos, kur pradėjęs kurti žmogus galėtų ateiti, neturėdamas jokių pažįstamų, ir parodyti savo darbą, galbūt net patį pirmąjį, ir sakyti: žiūrėkite, atkreipkite į mane dėmesį.
Gal visai natūralu, kad taip yra, nes Lietuva tokia maža ir visi visus pažįsta, bet dėl to baisoka bandyti skverbtis į uždarus jaunų kūrėjų ratus. Todėl ir sumąstėme kurti dar vieną ratą, tik visai kitokį – didelį ir atvirą. Svajoju, kad galerija taptų galimybe kurti jaunų menininkų bendruomenę, kad joje galėtume vieni kitus sutikti, bendrauti ir kartu kurti.
– Tokia idėja Lietuvos kontekste skamba naujai. Ar jauni kūrėjai, kai jiems pasiūlote prisijungti prie idėjos įgyvendinimo, nustemba?
– Aš ir mano vyras Adrianas kartu pradėjome šį projektą, kai niekur kitur Lietuvoje tokios idėjos neradome. Jauni menininkai, kai į juos kreipiamės, maloniai nustemba. Daugelis jų dar viešai jokioje galerijoje savo kūrinių nerodę. Kai kuriems jų menas dar nėra ir pragyvenimo šaltinis.
Galerija „Nyčės ūsai“ ir sugalvota tam, kad taptų jauniems kūrėjams startu, kad juos pamatytų žmonės. Juk paprastai būna atvirkščiai – į galeriją menininkas priimamas tik išgarsėjęs, pripažintas kaip geriausias savo srityje. To dažniausiai reikia, kad kūrėjas apskritai būtų galerijai įdomus, o mums įdomūs ir pradedantieji.
Apskritai kalbant, Lietuvoje yra galerijų, kurias galima lankyti nemokamai, bet nemažai žmonių tiesiog bijo į jas užeiti – gal reikės daug mokėti, o gal žiūrės į žmogų iš aukšto, lyg jis nebūtų pajėgus suprasti. Dar yra ir kitokių galerijų, kuriose viskas atrodo panašiai kaip Pilies gatvėje, Vilniuje, parduodamas kičas. Mums norėjosi kažko visai savito ir tolimo šiems dviem ekstremumams.
– Kaip kursite atmosferą, kad ji būtų kitokia nei tose minėtose galerijose? Kodėl pas jus žmonės nebijos užeiti?
– Visų pirma aš pati ten dirbsiu. Noriu galerijoje būti, kad galėčiau apie menininkus ir jų darbus lankytojams pasakoti pati. Užsukusiesiems padėsiu pažinti, kas slepiasi už kiekvieno darbo. Taip pat pirmame aukšte įrengėme mažą kavinukę, tad žmonės galės tiesiog užeiti išgerti kavos, nejausdami jokio spaudimo būtinai ką nors įsigyti. Šiltas puodelis kavos visuomet dovanoja minutę jaukumo ir padeda atsipalaiduoti.
Žvelgiant per mažą fotoaparato langelį, man pasaulis tampa ne toks chaotiškas, tą sekundę aš jį geriau suprantu. Tam tikra prasme tai ir saviterapija, ir saviraiška, ir kvėpavimas – fotografuodama jaučiuosi savimi, jaučiuosi gyva.
O ir apskritai tai nebus paprasta galerija – ne veltui ją vadiname kasdienio meno galerija – nes joje eksponuosime meną, kuris galėtų žmogų supti kasdien: nešokiruojantį, neišbalansuojantį, estetišką. Norime, kad tai būtų darbai, kuriuos žmonės galėtų įsigyti ir pasikabinti namie ant sienos ar pasistatyti ant stalo, kurie džiugintų kasdien. Kitaip sakant, ieškome meno, kuris būtų balansuotas ir savo grožiu gebėtų praturtinti mūsų gyvenimą, o tam nebūtinai reikia ko nors didelio ir įmantraus.
Eksponuojamų darbų kainos tikrai bus įkandamos. Stengiamės rasti meną, kuris būtų įperkamas, nes norime, kad išskirtiniai, autoriniai jaunųjų kūrėjų darbai būtų prieinami didesnei auditorijai – kad juos galėtų įsigyti daugiau žmonių, kuriems įdomu ir patinka.
– O kodėl „Nyčės ūsai“?
– Ilgokai nepavyko galerijai išrinkti pavadinimo, kol vieną rytą Adrianas man parodė savo piešinį – Nyčę su didžiuliais ūsais ir prierašu apačioje „Nyčės ūsai“.
Adrianas paaiškino, kad tie dideli ūsai yra kaip tas kasdienis menas, kurį visąlaik su savimi nešiojamės. Patys ūsai juk yra savotiškas meno kūrinys, su kuriuo per dienas žmogus vaikšto. Taigi visa tai ne tiek susiję su pačiu Nyče, kiek su jo ūsais.
Pagalvojome, kad toks pavadinimas ir žmonių neturėtų atbaidyti, kad jį pasirinkę tikrai neatrodysime kaip viena tų prabangių pretenzingų galerijų. Paskui su Adrianu juokėmės, kad reikėtų dar įsigyti Šnaucerį, kurį pavadintume Frydrichu, ir jis vaikščiotų po galeriją su savo dideliais ūsais ir džiugintų žmones.
– Ši galerija – veikiau pomėgis ar verslas?
– Galeriją kuriame kupini gerų norų, yra tikrai daug idealizmo. Svajojame padėti, pavyzdžiui, neturintiesiems ant ko išspausdinti ar kaip įrėminti savo darbų – norime už juos tai padaryti, jei tik prireiktų tokios pagalbos. Juk gera spauda daug kainuoja, ir labai nesinori, kad kūrėjus tai ribotų. Tikimės, kad išlaikyti idealizmą mums padės ir sąlygas pagelbėti kitiems užtikrins kavinukė.
Kartu pardavinėsime ir knygas – kol kas kolekcija nedidelė, bet labai kruopščiai paties Adriano atrinkta lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Taip pat pas mus bus galima skaityti naujausius architektūros ir meno žurnalus, kurių sunku Lietuvoje gauti, jų siųsimės iš užsienio. Galiausiai plėtojame dar vieną idėją, kurios Lietuvoje kol kas niekas nesiėmė – tai meno nuoma privatiems asmenims ar verslui. Užsienyje teko su tuo susidurti, manome, kad čia to trūksta. Be to, jeigu nuomodamas žmogus pamatys, kad darbai jam labai patinka, jis galės juos įsigyti.
– Metus gyvenote Olandijoje, o po to metus keliavote po Italiją. Kodėl grįžote į Lietuvą ir nusprendėte čia pasilikti ilgesniam laikui?
– Į Lietuvą grįžome susituokti. Žadėjome čia pabūti keletą mėnesių, po to vėl iškeliauti, bet viena olandų įmonė Adrianui pasiūlė Kaune atidaryti jos filialą. Vėliau galvojome išvykti vasarai, bet tada jau kilo idėja atidaryti galeriją. Adrianas ir dabar vos turi laiko miegoti, nes jam vis naujų minčių kyla, ką dar galima Kaune nuveikti. Ir nors nesame nusprendę čia pasilikti daug metų, mums penkmečių planai netinka, Adrianas juk olandas, ir vien dėl to jam atvykti į Lietuvą įdomu.
– Ar pritariate minčiai, kuri pastaraisiais metais kirba daugelio lietuvių galvose – kad Kaunas sparčiai atsinaujina ir kad vis geriau jame gyventi?
– Anksčiau, kol dar mokiausi gimnazijoje, Kaune gyvenau 4 metus, o dabar, po keleto metų pertraukos, čia gyvename su vyru jau metus. Kaunas iš tikrųjų labai keičiasi, ir ne tik išoriškai. Iki šiol dar nebuvau susidūrusi su miesto administracija – o juk valdininkais labiausiai įprasta skųstis – bet ir jie mane maloniai nustebino savo paslaugumu, noru išklausyti, ką kauniečiai turi pasakyti, ir pastangomis padėti naujoms iniciatyvoms. Apskritai – Kauno proveržis labai pozityvus visokeriopai.
Galeriją kuriame kupini gerų norų, yra tikrai daug idealizmo. Svajojame padėti, pavyzdžiui, neturintiesiems ant ko išspausdinti ar kaip įrėminti savo darbų – norime už juos tai padaryti, jei tik prireiktų tokios pagalbos.
– Man ir ši galerijos idėja atrodo labai susijusi su tuo, kad Kaunas atgimsta, o su juo ir žmonės įgauna daugiau drąsos kurti.
– Kartais gyvenime tiesiog reikiamu metu atsiduri teisingoje vietoje. Taip nutiko ir mums su Adrianu – atrodo, kad mūsų galerija labai gražiai dera su tuo, kaip Kaunas atsinaujina. Dabar labai įdomus laikas čia gyventi – kaip niekad daug galimybių įgyvendinti visai naujas idėjas, laisvai kurti. Nors vis dar įprasta manyti, kad norint ką nors pasiekti būtinai reikia gyventi Vilniuje, tai jau nebėra tiesa. Kaunas tampa naujuoju galimybių miestu, o mes keliamės kartu su juo.
Kaune daug grožio, kuris gal vis dar pasislėpęs už apsilaupiusių dažų ir aptrupėjusių balkonų, bet tai puikus miestas, kurį norisi gaivinti ir puoselėti. Man pačiai buvo labai smagu į Kauną grįžti, tik dar laukiu, kol ir kiti sugrįš. Šis miestas tikrai turi ką pasiūlyti.
– Kalbant apie galeriją, kokių meno kūrinių ekspoziciją galėsime išvysti per atidarymą?
– Ekspoziciją sudarys aštuonių jaunųjų kūrėjų darbai. Rodysime trijų fotografų, tarp jų ir mano, kūrinius. Taip pat turėsime skaitmeninių sprendimų kūrėjo ir iliustratorės darbų. Ir dar bus keramikos, pritaikomos kasdienai, juvelyrės, kuriančios papuošalus iš betono, kūrinių. Pastarosios darbus rodysime kartu su mano nuotraukomis iš Šveicarijos Alpėse esančio neįprasto miesto, kuris visas pastatytas iš betono. Savo norą bendradarbiauti su kitais kūrėjais iškart ir bandau įgyvendinti. Tikiuosi, kad tai pamažu išaugs į dialogo kultūrą. Beje, viską, ką svečiams pristatysime galerijos ekspozicijoje, bus galima įsigyti.
O vėliau darbus galvojame keisti kas du mėnesius. Vadinasi, vis naujiems kūrėjams atversime savo duris. Arba naujiems darbams. Norime, kad „Nyčės ūsai“ taptų traukos vieta kauniečiams, o kartu ir socializacijos erdve meno krypčių studentams, norintiems pažiūrėti, ką kuria jaunieji kolegos. Jaunieji, noriu pabrėžti, nebūtinai reiškia jaunyvą amžių – veikiau buvimą pradedančiuoju pasirinktoje medijoje. Gal niekada anksčiau žmogus neturėjo drąsos ar galimybės, bet dabar pradėjo kurti ir ieško sau erdvės. Tokiam žmogui čia atsiras vietos. Mes suteiksime jam erdvę, ir net jeigu kūrinių nepavyks parduoti – nieko tokio, juk jokios rizikos kūrėjas nepatiria.
Apskritai mums svarbu, kad viskas galerijoje būtų mūsų kūrėjų darbai. Pasirūpinsime, kad būtų galima sužinoti, kur vieną ar kitą daiktą įsigyti. Sakykime, kėdės, kurios stovės šalia mūsų knygų kampelio – jos dizainerio, restauruojančio modernius baldus ir kuriančio savus. Taip pat naudosime vietos keramikų puodelius kavinėje. Norime, kad skirtingus dalykus kuriantys žmonės galėtų vienoje vietoje susitikti ir sukurti jaukią visumą.
