Šis paveikslas, pavadintas „Elimaru“ (1889 m.), turėjo būti sukurtas dailininkui būnant Sen Polio psichiatrijos sanatorijoje Sen Remi de Provanse, Prancūzijoje, kurioje jis gyveno nuo 1889 m. gegužės iki 1890 m. gegužės. Per tą laiką dailininkas nutapė apie 150 drobių, tarp jų ir tokius šedevrus kaip „Migdolų žiedai“ (1890), „Irisai“ (1889) ir „Žvaigždėta naktis“ (1889).
„Elimaras“ vaizduoja žveją su balta barzda ir apvalia skrybėle, burnoje laikantį pypkę ir taisantį tinklą. Apatiniame dešiniajame paveikslo kampe užrašytas žodis „Elimar“, kuris, kaip spėjama, yra vyro vardas.
Paveikslui įvertinti Niujorke įsikūrusi meno tyrimų bendrovė „LMI Group International“, kuri 2019 m. už neskelbiamą sumą įsigijo kūrinį iš anoniminio antikvarinių daiktų kolekcininko, subūrė maždaug 20 įvairių sričių ekspertų, įskaitant chemikus, kuratorius ir patentų teisininkus, komandą.
Išsamioje 458 puslapių ataskaitoje apie kūrinį atskleista keletas įtikinamų detalių. Pavyzdžiui, tyrinėdama „Elimaro“ pigmentus ir pluoštus, „Scientific Analysis of Fine Art“ prezidentė Jennifer Mass nustatė, kad drobės siūlų skaičius atitiko Van Gogho laikais pagamintus audeklus, taip pat ir kūriniui tapyti naudotus pigmentus, išskyrus vieną.
Organiniam junginiui PR-50, susijusiam su populiariu pelargonijų ežero raudonuoju pigmentu, dėl kurio portreto danguje atsirado violetiniai atspalviai, priskiriamas 1905-2006 m. Prancūzijos patentas. Benui Appletonui, Wilsono Gunno patentų teisininkui, pavyko atsekti 1883 m. PR-50 patentą, kurį užregistravo Paryžiaus priemiestyje Sen Denyje įsikūrusi įmonė „Colored Materials and Chemical Products of Saint-Denis“ (dažais jį aprūpindavo Paryžiuje gyvenęs Van Gogho brolis Theo). Būtent todėl dabar ekspertai gali datuoti ir nustatyti šio pigmento kūrinių autentiškumą XIX a. pabaigoje, o ne XX a. pradžioje.
„Atlikta šio išskirtinio paveikslo analizė suteikia naujų žinių apie Van Gogho kūrybą, ypač apie jo praktiką naujai interpretuoti kitų menininkų kūrinius, – pranešime teigė „LMI Group" vadovas ir buvęs Metropoliteno meno muziejaus direktoriusMaxwellas L.Andersonas. – Šis jaudinantis atvaizdas įkūnija nuolat pasikartojančią van Gogo atpirkimo temą, dažnai aptariamą jo laiškuose ir kūryboje. Pasitelkdamas Elimarą, van Gogas sukuria tam tikrą dvasinio autoportreto formą, leidžiančią žiūrovams pamatyti dailininką tokį, kokį jis norėjo, kad jį prisimintų.“
Šio paveikslo autentiškumą dar turės oficialiai priskirti Van Gogho muziejus Amsterdame. Jei tai iš tiesų šio menininko kūrinys, jo vertė galės siekti apie 15 mln. dolerių.