„Įvažiavimai į miestą, oro uostas, stotis sudaro pirmąjį įspūdį apie Vilnių. Tai tarsi fojė, prieškambaris. Tas įspūdis gali padidinti norą pasilikti, o gali ir atbaidyti giliau pažinti miestą“, – „Vilnius Street Art“ pranešime cituojama Rūta Matonienė, Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros planavimo skyriaus vedėja.
Pasak jos, anksčiau į „tikrąjį“ Vilnių atvykėliai patekdavo tik perbėgę stoties rajoną. Dabar šis iš nejaukaus koridoriaus tampa betarpiška miesto dalimi. Rajone numatoma infrastruktūrinių pokyčių – naujas viešbutis ir gyvenamieji namai, kurie turėtų dar paspartinti pokyčius rajono socialiniame peizaže.
„Nuo trinkelių perklojimo ir suoliuko pastatymo rajonas nepasikeičia. Žinoma, tvarka ir švara gerai nuteikia, bet stoties rajonas labiausiai turėtų kisti dėl to, kas juo naudojasi“, – sako R.Matonienė.
Naujieji gyventojai
Pokyčiai stoties apylinkėse prasidėjo pagal tradicinį gentrifikacijos scenarijų. Gentrifikacija paprastai apibrėžiama kaip aukštesnių pajamų žmonių ir juos aptarnaujančio verslo kraustymasis į skurdesnį rajoną.
Kylant nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainoms dalis senųjų gyventojų arba verslų būna išstumiami, todėl šis reiškinys, nors ir turi daugybę teigiamų padarinių, pavyzdžiui, mažėjantį nusikalstamumą, vertinamas prieštaringai.
Vilniaus stoties apylinkėse, kaip ir neretai kitais atvejais pasaulyje, prieš kelerius metus ėmė kurtis ne tiek turtingas, kiek drąsus jaunimas. Tik, jei dažnai procesą pradeda menininkai, kaip Užupio atveju, tai į stoties pokyčius daugiausiai žibalo įpylė barų ir užkandinių, tokių kaip „Dėvėti“ ir „Keulė Rūkė“, savininkai bei lankytojai.
Paskui barus į stotį 2015-aisiais atėjo ir gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“, kuris dvejus ankstesnius metus vyko arčiau miesto centro.
„Menas, kultūra visada suteikia daugiau saugumo pojūčio, atvirumo. Ne vien dėl festivalio darbų jausmas stotyje tapo geresnis, bet ir dėl atsiradusio atvirumo: žiniasklaida buvo nusėta straipsniais apie stoties rajoną ir aš manau, kad tas dėmesys suveikė. Tam jau buvo laikas, rajonas buvo beatsigaunantis, bet festivalis tai dar labiau išjudino. Meninė raiška gal net nublanko ir liko antroje vietoje – po diskusijos apie stoties ateitį“, – sako festivalio, sostinėje subūrusio talentingiausius Lietuvos kūrėjus ir pasaulines gatvės meno žvaigždes, organizatorė Ūla Ambrasaitė.
Populiarumas nugali baimę
Pasak aštuonerius metus šviežiai spaustomis sultimis Halėje prekiaujančios ponios Jelenos, stoties rajonas plėtojasi teigiama linkme. „Į kurią pusę, visiškai aišku – viskas čia gražėja ir gerėja. Žmonės visi džiaugiasi šiomis permainomis“, – sakė moteris, kurios nuomone, tiesiai priešais turgų esantis italų gatvės menininko Millo darbas suteikia jaukumo.
Millo, prie sienos su voleliu ir dažais besidarbavęs 2015-ųjų vasarą, užkąsti ir pailsėti užeidavo į turguje įsikūrusią žydiškų riestainių – beigelių – užkandinę „Halės bistro“. Tai viena iš daugybės per pastaruosius kelerius metus rajone atsiradusių „šiuolaikiškųjų“ vietų. Su menininku bendravusi beigelių šefė Rūta sako, kad šio menininko piešinys labai gerai prigijo ir pagal paminėjimus socialiniuose tinkluose populiarumu lenkia visus aplinkinius objektus. „Jis tapo vietos įžymybe, paminklu“, – mano Rūta.
Sulčių pardavėja Jelena sako, kad darbas senamiesčio pašonėje esančiame turguje jai suteikia netikėtą malonumą. „Aš kaifuoju nuo savo klientų. Ateina Jaunimo teatro aktoriai ir darbuotojai, taip pat iš filharmonijos, iš bažnyčios – vietinė inteligentija. Aš pati su aukštuoju išsilavinimu ir gyvenimas man čia grąžina tuos įdomius žmones, su kokiais anksčiau bendraudavau, – sako ponia Jelena. – Aš matau ir kaip vaikai gimsta. Ateina sulčių pirkti nėščia moteris, po to su vaiku, o dabar jau žiūrėk tas vaikas vienas pats užeina. Užsieniečių daug apsilanko. Anksčiau bijodavo jie šito krašto, o dabar jau populiaru čia eiti“.
Sulaukė grasinimų
Dviejų pirmųjų „Vilnius Street Art“ festivalių darbai buvo atliekami ant negyvenamųjų administracinės, kultūrinės ar kitos paskirties pastatų, taigi pakakdavo derinimo su savivaldybe ir savininku. Stoties rajone festivalio organizatoriams pirmą kartą teko belstis į butų duris.
Nė vieno namo gyventojai iniciatyvos nevetavo, tačiau skundų sulaukta jau nudžiūvus dažams. „Darbas Šv. Stepono gatvėje kai kam labai nepatiko. Gavome kone grasinančių laiškų iš namo, esančio priešais, gyventojų, kad gąsdinam jų vaikus ir kreipsis į teisėsaugą“, – prisimena Ū. Ambrasaitė.
Tuo metu meno kuratorius Vytautas Michelkevičius mano, kad šis lenkų dueto Sepe ir Chazme kūrinys labiausiai iš visų, atsiradusiųjų stoties apylinkėse, suderintas su aplinka. „Kasdien praeinu pro šį kūrinį ir pradėjau jį laikyti jaukiu rajono įnamiu, susiedamas menininkų kilmės šalį, „sendinančią socialistinio periodo estetiką“ (nuorodos į 1970-1980 metų lenkų iliustracijas) ir namo statymo laikmetį – „lenkmetį“ Vilniuje“, – vertina Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.
Ū.Ambrasaitė priduria, kad vieta darbui parinkta labai sąmoningai: „Šv. Stepono ir V. Šopeno gatvių sankryžos trijuose kampuose namai yra kampinio tipo, o mūsų pasirinkta plokštuma ketvirtajame kampe yra aklina ugniasienė – tokios buvo statomos tolesniam gatvės tęsimui. Piešinys tai lyg akcentuoja. Gali pradėti klausti, kodėl darbas atsirado būtent čia, tada apsidairyti ir pamatyti kontekstą, nes kūrinys tavo žvilgsnį jau sustabdė“.
V.Michelkevičius gerai atsiliepia ir apie ant buvusio taksi parko atsiradusį brito Mobstr kūrinį, kuris tapo įspūdinga Vilniaus „prieškambario“ – kelionės traukiniu iš oro uosto į stotį – detale. „Pravažiavus Naujininkų bendrabučius bei medines lūšnas atsiveria jo didybė. Bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodo šalia manęs sėdinčiam bendrakeleiviui iš Azijos“, – komentuoja jis.
Jau pasibaigus festivaliui užkandinės „Keulė Rūkė“ iniciatyva Pylimo gatvės pabaigoje atsirado Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo bučinys. Šis darbas tapo garsiausiai šiemet pasaulyje nuskambėjusia žinia apie Vilnių.
