– Kurdama filmus renkatės dokumentikos žanrą. Kodėl? Kiek jums svarbus dokumentinis tikslumas perteikiant faktus ar idėjas?
– Nuo pirmojo trumpo metro surežisuotos dokumentikos, „Kelio filmo“ (2015 m.) sukūrimo, kuriame vaizduojamas JAV hiphopo grupės Onyx apsilankymas Vilniuje, man buvo įdomu kaip tam tikri istoriniai ir populiariosios kultūros reiškiniai bei personažai veikia realiu laiku ir realioje erdvėje, koks tų reiškinių bei personažų santykis su socialine tikrove. Ir tuo pačiu, kaip kultūros istorijoje neišvengiamai veikia klišės ir prieštaros, atverdamos galimybę skirtingų požiūrių ir daugialypių tapatybių atsiradimui.
Kalbant apie dokumentinį tikslumą – dokumentiniame kine stebimą situaciją neišvengiamai koreguoja filmavimo kameros atsiradimas. Dokumentinio tikslumo neįmanomybė – vienas iš pagrindinių, kelių dešimtmečių senumo dokumentinio kino rebusų bei etinių iššūkių. Savo filmuose tyrinėjamas idėjas, faktus ar situacijas (ir savo dalyvavimą jose), suvokiu kaip naujas erdves tiek fikcijai, tiek naujoms realumo formoms rastis. Tuo pačiu man atrodo įdomi kino teoretikės Erikos Balsom įžvalga, kad šiandienos post-tiesos ir alternatyvų faktų pasaulyje, kuriame eseistiniai ir dokufikcijos filmai nepraranda savo populiarumo, o požiūris, kad realybę yra geriausia pasiekti fikcijos pagalba yra tapęs visuotinai priimtina tiesa, stebinti dokumentika („osbervational documentary“) įgauna naują prasmę, o jos kritika – išsikvėpė. Balsom teigimu, tie šiuolaikiniai stebinčiosios dokumentikos filmai, kuriuose nesiekiama dominuoti fiksuojamo pasaulio, šiandien gali būti suvokiami kaip itin aktuali prieiga prie patyriminės realybės bei būdas pažvelgti į tokios realybės kompleksiškumą ir ribas.
– Savo filme „Nevermore“ (2020) apie amerikiečių rašytojo Edgaro Alano Poe legendą Baltimorėje subtiliai pristatote mieste iškylančias pasipriešinimo formas. Šis miestas yra žinomas dėl įsišaknijusių konfliktų, susijusių su neteisingais politiniais pertvarkymais, rasinės atskirties problemomis ir ekologiniu žlugdymu. Filme dokumentika persipina su fikcija. Kokios pozicijos laikėtės kurdama filmą? Su kuo teko susidurti tyrinėjant šį miestą ir kokiu būdu tai atlikote?
– „Nevermore” filmo centre – Edgaro Allano Poe namų ir muziejaus siena su Poe namais – seniausiu socialinio būsto projektu Baltimorėje. Dokumentuojant muziejaus darbuotojų ir gretimais esančio socialinio būsto gyventojų kasdienybę, svarbiausia buvo susitelkti ne tik į susvetimėjimo bei rasinės atskirties problemas, bet į Baltimorės miesto gyventojų vaizduotę, troškimus, veikiančius jų gyvenimuose ir viso to mitologiją, kurioje atsiranda ir Poe. Fikcijos elementų filme nėra daug, tačiau vaizduojamieji – tokie kaip, pavyzdžiui, Dimitri Reeves, žymaus vietinio Michaelo Jacksono impersonuotojo, šokis tarp Poe socialinio būsto ir naujai statomo kvartalo – buvo svarbūs tiek, kad atskleistų filmo kritinę dimensiją ir santykį į jame fiksuojamą įtemptą politinę ir socialinę Baltimorės tikrovę.
– Ką jums, kaip videomenininkei, reiškia virtualybė, kuri karantino metu visiems tapo dar svarbesne erdve nei anksčiau? Esate ir pirmos virtualios rezidencijos Somerset Londone dalyvė – kokios šios naujos patirtys?
– Man, kaip videomenininkei, virtualybė svarbi tiek, kiek ji dalyvauja kasdienybėje ir gali būti įdomi. Kuo daugiau virtualybės atsiranda fizinėje realybėje ne dėl asmeninio pasirinkimo, o dėl dabartinės pandemijos diktuojamų sąlygų, tuo jos norisi mažiau.
Virtuali Somerset rezidencija tapo paskata ir savidisciplinos priemone vystant naujo filmo projektą „Ankstyva žiema“. Ar mes tikrai dar matome ribas tarp virtualybės ir realumo? Be to, tai buvo įdomi galimybė susipažinti su menininku, kino kūrėju Lawrence Lek – mano mentoriumi šioje rezidencijoje, daugiausia dirbančiu su kompiuterine grafika, skirtingomis dirbtinio intelekto ir paralelinių, virtualių pasaulių formomis ir idėjomis. Pokalbiai su Lawrence, menininku, kurio kūrybos principai iš esmės neturi nieko bendro su dokumentika, apie alternatyvių realybių koegzistavimą šalia esamų biurokratinių, institucinių struktūrų leidžia naujai pažvelgti į savo praktiką.
– Dirbate ir kaip kuratorė, buvote įdomios eksperimentinės erdvės „The Gardens“ Vilniaus planetariume bendraįkūrėja, o šiuo metu labiau reiškiatės kaip menininkė. Ką jums reiškia tokia dviguba kuratorės-menininkės tapatybė? Kaip šios skirtingos patirtys padeda ar trukdo viena kitai?
– „The Gardens“ parodų erdvę, skirtą šiuolaikinio meno sklaidai, įkūrėme ir kuravome kartu su Inesa Pavlovskaite 2012–2015 m. Įkūrėme ją dar baiginėdamos dailėtyros bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, taigi šie metai buvo itin svarbūs siekiant suprasti ir surasti savo santykį su šiuolaikiniu menu, skirtingomis meninėmis praktikomis ir institucinėmis pozicijomis. Šiandien kuratorinė mano pačios veikla ir toliau padeda palaikyti kontaktą ir pokalbį su kitais kūrėjais, išlaikyti atvirą kritinį mąstymą į meno istorijos, meno kūrinių vertės kūrimosi procesus. O tuo pačiu – lavinti suvokimą apie erdvę ir santykius tarp daiktų. Visa tai svarbu ir mano pačios meninėje praktikoje.
– Kuruojate paslaptingą projektų erdvę „Montos tattoo“. Kodėl tokios erdvės reikalingos? Ką reiškia kurti ir dirbti bendradarbiaujant su kitais menininkais?
– Nepavadinčiau „Montos tattoo“ paslaptinga erdve. Įvedus internete jos pavadinimą rastumėte nemažai informacijos apie „Montos tattoo“ veiklą, esamus ir būsimus projektus. Šiuo metu dirbam ties šių metų programa, kuri bus gan įvairi. Tad, kaip ir visada naujos patirtys ar pažintys ne tik su menininkais bet ir meno kūriniais, įkvepia ir iškelia dar daugiau klausimų.
– Norėčiau geriau suprasti jus supantį kontekstą. Gal galite pasidalinti kokie kūriniai ar procesai formuoja jūsų pasaulėvoką ir kūrybą šiuo metu?
– Pasibaigus „Nevermore“ filmo kūrimo procesui ir toliau tyrinėju įvairias gotikos, kaip estetinės strategijos, apraiškas šiuolaikinėje vizualiojoje kultūroje, gotikos elementų turėtų atsirasti ir naujame filme „Ankstyva žiema“. Spalį turėtų pasirodyti mano fotografijų leidinys, kurio pagrindas – pastaruosius kelis metus vystoma nuotraukų serija „Ceciliui“, skirta Ceciliui Robertui, to paties pavadinimo „Youtube“ kanalo įkūrėjui ir administratoriui. Dalis šios nuotraukų serijos bus pristatyta kartu su rašytoja Monika Kalinauskaite „Rupert“ rezidencijų centre šį ketvirtadienį. Kartu su menininkais Gediminu G. Akstinu, Liudviku Bukliu ir Maya Tounta dirbame su „Montos tattoo” programa, neseniai uždarėme čia eksponuotą filosofo Alfonso Lingio fotografijų parodą. Be kūrybinių procesų ir ieškojimų, atvirų pokalbių, mano pasaulėvoką įtakoja kritinė, ir nebūtinai meninė, veikla, reaguojanti į besikeičiančią dabartį. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – draugės menininkės Ulijonos Odišarijos iniciatyva sudarytas ir išleistas „Trumpas rasizmo sąvokų paaiškinimas“, atsiradęs šių metų „Black Lives Matter“ protestų kontekste ir skirtas rasizmą apibrėžiančių sąvokų vertimui į lietuvių kalbą.
– Iš kur pasisemiate idėjų ir kaip pasirenkate jas plėtoti? Kiek laiko užtrunka kol idėja tampa kūriniu? Ar tai visuomet paklūsta iš anksto numatytai schemai, ar jūsų kūrybiniame procese yra ir improvizacijos?
– Kiekvienas kūrinys – atskira situacija, neturiu iš anksto numatytų schemų.
– Kokią įtaką kūrybai aplinka ir kontekstas daro jums, rezidavusiai tarp Vilniaus ir Amsterdamo?
– Aplinka ir kontekstas kūrybai veikia neišvengiamai, į ta susideda viskas – nuo metų laikų kaitos, iki mėgstamiausios vietos mieste rytais gerti kavą.
– Kas jums daro įspūdį, įkvepia, kai galvojate apie Lietuvos menininkus? Ar iš viso mąstote tokiais skirsniais kaip Lietuva – pasaulis, mes – jie?
– Ne, tokiais skirsniais nemąstau, daugiau mąstau jungtimis. Mane įkvepia, kai haute couture nosinaitė taikliai dera su džinsais iš „Humanos“.
Šis pokalbis – renginių ciklo „Meno pievos“ dalis. Menininkės Gerdos Paliušytės kūrybos pristatymas vyks rugsėjo 17 d., 19 val., Pakrantėje (Vaidilutės g. 79).
