– Pristatote projektą „Magnetologija“, kuris paremtas magnetizmo idėja. Kaip ir kada ja susižavėjote?
Robertas: – Ta mintis kilo būtent iš šio projekto. Mes daug dirbam su apšvietimu, dekoracijomis, kuriam įvairius objektus, bet, kai radau „MMLAB ervdės“ iniciatyvą, joje labiausiai patraukė bendradarbiavimo principas, kolaboracija su mokslininku. Seniai domiuosi visokiomis optinėmis iliuzijomis, įvairiais fizikos dėsniais, kurie traukia akį, yra išskirtiniai, nematyti, unikalūs, todėl kilo idėja pasiūlyti būtent magnetizmo temą. Magnetai yra aplink mus kasdienybėje, ir turi stiprią galią, energiją, kurią galima panaudoti. Mums įdomiausia dalis – kaip tai paversti dekoracija, vizualiu kūriniu. Tad pasirinkau magnetizmą, nes jis turi tris pagrindines dominančias temas: trauką, atstūmimą ir magnetinį lauką, kuriuo perduodama energija.
Eimantas: – Roberto galvoj seniai buvo tokia idėja, jis vis svarstė panaudoti ją kokiame nors mūsų projekte ir dabar tam atsirado puiki proga. Jis jau seniai buvo ant sienos pasikabinęs nuotrauką šviestuvo, kuris veikia magnetizmo principu.
Robertas: – Mane tiesiog sužavėjo levitavimas. Tai – dar visiškai mistinis dalykas, kuris atrodo labai įspūdingai, nes objektas kybo ore. Dabar žmonės bando išrasti levituojančią riedlentę, filmuose jau seniai yra levituojantys automobiliai, tad tas kybojimas ore jau kurį laiką yra žmonių galvose. Buvau pastebėjęs, kad jau yra mažų tokiu principų išrastų produktų ir galvojau, kaip galima tai padaryti. O, pasirodo, tai yra visiškai suprantamas, net nelabai fiziškai sudėtingas dalykas. O tada atsiranda įdomiausia dalis – ką mes būtent ir darom –visam tam suteikti akį traukiančią formą. Mūsų instaliacija bus objektas, kybantis ore, o magnetizmo temą dar bandysim ištryškinti papildomom priemonėm.
Dabar žmonės bando išrasti levituojančią riedlentę, filmuose jau seniai yra levituojantys automobiliai, tad tas kybojimas ore jau kurį laiką yra žmonių galvose.
– Supažindindami su projektu, jo aprašyme minite „magnetinio lauko magiją“. Kuo ši tema jums yra magiška ir paslaptinga?
Eimantas: – Bet kuriam žmogui – ir mažam vaikui, ir man taip pat – yra visiškai nuostabu, kai matai didelį objektą, tiesiog kybantį ore, kuris nieko neliesdamas levituoja priešais tave. Tai siejasi su magija, su antgamtinėmis jėgomis, nes logika mums sako, kad tai tiesiog negali būti tikra.
Robertas: – Savo instaliacijoje mes paslėpsim dalį mechanizmų, kad galėtumėm išryškinti tiktai tą kybojimą ir magnetizmą. Taip pat stengiamės sukurti dinamikos, pasikeitimo etiudą.
– Kokią žinutę šiuo projektu norite perteikti žiūrovams?
Robertas: – Kaip ir minėjau, žmonės magnetus naudoja kasdien ir tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Taip pat priima ir bevielį internetą, telefono GPS ryšį, kuriuo siekiamės su kosmose kabančiu palydovu. Bet visas šias energijas, ryšius, esančius aplink mus kasdien, ne visada iki galo suprantame, ne kiekvienas žinome, kaip tai iš tikrųjų veikia. Todėl tai mistifikuojame, kartais net bijome, bandome savaip paaiškinti. Šiek tiek tos temos yra ir pas mus: mes bandome parodyti, rodos, paprastą dalyką – magnetinio lauko pagalba kabantį kūną, bet viską paryškinus papildomomis priemonėmis, paslėpus kai kuriuos komponentus, galime sukurti mistinį, ore kybantį, judantį objektą. Ir tik į jį pasižiūrėti atėjęs žmogus galės atsakyti sau į klausimą, kaip visa tai vyksta. Ir aš tikiuosi, kad bus įvairiausių versijų.
Eimantas: – Mes norim skatinti smalsumą ir susidomėjimą tuo reiškiniu. Kad žmogus, priėjęs, pamatęs tą objektą ar visą mūsų sukurtą sceną, pradėtų uždavinėti klausimus, ar tai iš tikrųjų nėra apgaulė, ar tikrai nėra jokių virvelių, kažko, ko jis nemato.
Stengiamės sukurti dinamikos, pasikeitimo etiudą.
– Kaip buvo sugalvotas projekto pavadinimas „Magnetologija“?
Robertas: – Jis atsirado pačioje pradžioje, kai reikėjo apibendrinti, kuo ta tema įdomi. Man čia skamba ta magneto veikimo logika: kodėl jisai traukia, kodėl jisai stumia.
Eimantas: – Turbūt galima ir daugiau visokių prasmių įžvelgti. Pavyzdžiui, galima žiūrėti į žmonių santykius: sakome „žmogus traukia“, „tave atstumia“. Bet mes savo instaliacijoje labiau koncentruojamės į žemiškesnius dalykus ir norim gauti žmonių klausimų apie tai.
Robertas: – Iš tikrųjų ir atsakyti į tuos klausimus, nes apie tai ir yra visas šis projektas: mes savo instaliacija tarsi užduodam klausimą, o šalia bus ir mokslinis atsakymas, kuris labai aiškiai turėtų suformuluoti, kas vyksta, kokios jėgos veikia ir kaip tai atsitinka.
– Dirbote su mokslininku Vyteniu Pranculiu, konsultavusiu jus „Magnetologijos“ kūrimo proceso metu. Kaip jis prisidėjo prie magnetizmo temos atradimo naujoje šviesoje?
Robertas: – Labai įdomus santykis tarp menininkų ir mokslininkų, nes menininkai dažniausiai turi plačią galimybių ribą: turbūt galima ir taip, ir anaip – mes užduodam klausimus ir jie yra nesibaigiantys, mes nematom galimybių ribos. Mes esame tokie kūrėjai, kurie tiki, kad bet ką galima padaryti, o mokslininkas susitikimų metu buvo labai labai konkretus, kad to padaryti greičiausiai negalima, o šitai veikia visiškai kitaip, nei mes įsivaizduojame.
Eimantas: – Nuleido truputį ant žemės, į šį pasaulį (juokiasi).
Robertas: – Kuriantis žmogus visada pasilieka tokį daugtaškį ir viltį, kad kūrybinis sprendimas gali bet ką išspręsti. O, šiuo atveju, viskas yra labai aišku: kiekiai, formulės, dydžiai ir formos, kas veikia, o kas – ne. Vytenis mums padėjo rasti mokslinį pagrindą.
– Kokiose projekto stadijose mokslininko komentaro reikėjo labiausiai?
Eimantas: – Vystant idėją, kai reikėjo prieiti prie to galutinio rezultato. Mes savo mintimis nuėjom labai toli, daug prisifantazavom, prisisvaičiojom ir reikėjo tiesiog sužinoti, kas yra įmanoma, o kas – ne.
Robertas: – Ir po to procese mokslininkas nukreipė tinkama linkme. Po jo komentarų mes galėjom konkrečiai apsispręsti, ką mes darom. Jis davė realumo ir balanso.
Kuriantis žmogus visada pasilieka tokį daugtaškį ir viltį, kad kūrybinis sprendimas gali bet ką išspręsti.
Eimantas: – Pamenu, jis stovėjo prie tos vietos, kur bus mūsų instaliacija, pasiėmė markerį ir ant lango tiesiog pradėjo braižyti formules ir brėžinius, kaip viskas veikia, kaip turėtų būti.
– Kiek jums iki šiol sekėsi „draugauti“ su formulėmis ir dėsniais?
Robertas: – Mūsų komanda susidaro iš menininko-aktoriaus ir lėktuvų inžinieriaus. Tai Eimantas mūsų komandoje daugiau draugauja su skaičiais ir su svoriais, 3D objektais, brėžiniais.
Eimantas: – Mūsų visa kūryba ir yra tokia: meno ir inžinerinių sprendimų visuma pagimdo bendrą kūrinį. Didžioji dalis mūsų kūrinių yra labai inžineriški, bet ir kūrybiški, vizualūs.
– Kaip jūs, kaip duetas, pradėjote savo veiklą ir susibūrėte po „Glow Factory“ vardu?
Robertas: – „Glow factory“ šiek tiek anksčiau atsirado, aš tai pradėjau, nes labai „susirgau“ apšvietimu, šviesos technologijomis ir šviesos tema. Mane tai užbūrė, visiškai pakeitė mano gyvenimą. Pagal išsilavinimą esu aktorius ir tuo gan aktyviai užsiėmiau, bet kažkaip vis ieškojau savęs, krypties, ką kito norėčiau veikti gyvenime, ir šviesa, šiuolaikinės LED technologijos man buvo didžiulis atsakymas, tuo degiau ilgus metus. Ir, žinoma, ieškojau partnerių, nes turiu daug kūrybinių idėjų, ambicijų, bet man reikia stipraus techninio žmogaus, kuris padėtų tas idėjas įgyvendinti. Taip atsirado Eimantas, kuris yra inžinierius. Jis dirbo lėktuvų mechaniku.
Eimantas: – Dėl „Glow Factory“, dėl mūsų kūrinių, dėl meno palikau aviaciją ir dabar dirbu čia. Šitame darbe labai įdomu, mane visada domino tokie dalykai ir, kad ir kaip tai atrodytų, iš tikrųjų po aštuonerių metų mano sferoje (aviacijoje – aut. past.) tai tampa ganėtinai nuobodu. Iš šalies gal romantiškai skamba, bet realybė šiek tiek kitokia. O čia man pasirodė labai žavinga sritis išreikšti savo žinioms ir panaudoti tai, ką moku.
Robertas: – Iš tikrųjų ta romantika lėktuvams, kurią jis paminėjo, mus ir suvedė. Eimantas dirbo prie lėktuvų, o aš visada jais labai žavėjausi. Kartais jis man atsiųsdavo iš angaro kokią nuotrauką, kurioje dirba prie didelio lėktuvo, ir aš dūsaudavau namie prie telefono. Tai taip ir palaikėm ryšį per tuos lėktuvus. Prieš tai dirbau su kitu žmogumi, jis paliko „Glow Factory“ ir tada kaip tik ieškojau naujo kolegos. Vieną vakarą, kai Eimantas buvo grįžęs į Lietuvą (tuo metu jis dirbo užsienyje), kartu ėjom į parduotuvę ir pasakiau, kad man labai reikia pagalbos: kad kažkas paskaičiuotų, kad nubrėžtų 3D modelį, kad pasakytų „ne, Robertai, taip negalima“ arba „Robertai, dar geriau galima“ (juokiasi). Man labai reikėjo tokio balanso savo kūrybinėse idėjose ir aš jam pasiūliau, kad tai bus labai dinamiška, įvairi veikla. Ir dabar pilna galva maudomės, nes turim daug skirtingų projektų, tad nebūna dviejų vienodų dienų.
– Kokiu savo kartu nuveiktu darbu didžiuojatės labiausiai?
Eimantas: – Tikiuosi, kad šituo džiaugsimės labiausiai. O šiaip labai džiaugiuosi darbo dinamika, nes jau gaminom dvi raketas, skrajojančią banglentę. Dirbam, kad rezultatas tarp mokslo ir meno atrodytų kaip magija.
Robertas: – Nėra nė vieno projekto, apie kurį sakytumėm, kad „šitas gal ir nelabai“, nes visus stengiamės daryti kūrybiškai ir visada imamės projekto pilnai juo tikėdami ir stengdamiesi jį padaryti maksimaliai gerą. Todėl visada įdomu ir malonu prisiminti visus darbus, nėra geresnių ir blogesnių.
Vis ieškojau savęs, krypties, ką kito norėčiau veikti gyvenime, ir šviesa, šiuolaikinės LED technologijos man buvo didžiulis atsakymas, tuo degiau ilgus.
– Turite sukaupę įvairių instaliacijų kūrimo, dalyvavimo festivaliuose patirties, jums teko dirbti galybėje skirtingų vietų. Kaip „MMLAB erdvė“ Vokiečių gatvėje, kuri jums teko „Magnetologijos“ projekto įgyvendinimui, padėjo realizuoti savo idėją, o gal kaip tik – kėlė sunkumų?
Robertas: – Man atrodo, kad patalpa yra puiki, nes ji pati iš savęs alsuoja kūrybiškumu ir yra puiki erdvė tokiems meniniams objektams. Labai gerai, kad ji yra laisvai prieinama, miesto centre, kad nereikia eiti į parodą, nereikia pirkti bilieto. Ji bet kada pasiekiama ir kiekvienam prieinama net šiais sunkiais bei įdomiais laikais.
Eimantas: – Patalpa dėkinga kūrybai, nes ji nėra per daug sterili. Tu gali nebijodamas gręžti į sieną, kalti vinį, pjauti – mums leidžia viską, kad įgyvendintume savo instaliaciją. Dėl to yra labai dėkinga, kad mūsų praktiškai niekaip neapriboja.
Robertas: – Be to, ji neturi galerijos sterilumo, patoso, kai žmogus nusiteikia, tikisi meno, aukštos materijos. Čia – visiškai betarpiška erdvė, tu nežinai, ko tikėtis. Be to, man patinka, kad ji yra nedidelė – tarsi vieno kūrinio galerija, tad žmogus gali pilnai susikaupti, susikoncentruoti į tavo kūrinį, skirti daugiau laiko. Tikiu, kad galerijoje su daugybe kūrinių žmogus kartais praeina kelis kūrinius iš nuovargio, iš kiekio ir, norėdamas viską pamatyti, galbūt kažko neįvertina, kažką praleidžia. O čia mes galime būti tikri, kad atėjęs žmogus skirs laiko ir savo šimtą procentų dėmesio mūsų kūriniui.
Įdomiausias ir svarbiausias momentas, kai viską sudedame į vieną krūvą, išbandome.
– Koks instaliacijos kūrimo etapas jums pats įdomiausias?
Robertas: – Įdomiausias ir svarbiausias momentas, kai viską sudedame į vieną krūvą, išbandome. Tada dar yra etapas, kai viską įrenginėjame vietoje, tai jis toks mieliausias širdžiai, nors kartais – ir pats sunkiausias, nes jau būni išnaudojęs didžiąją dalį jėgų pasiruošime. Bet labai laukiam pamatyti, kas gausis. Mums patiems šitame projekte yra labai įdomus rezultatas, degam smalsumu, kaip iš tikrųjų visa tai atrodys. Viską sugalvoji savo galvoje ir per tokį įdomų procesą, galų gale, atsiranda kažkas, į ką tu gali pats atsistojęs pažiūrėt, pats save nustebint ir nudžiugint.
Eimantas: – Realiai nė su vienu iš čia esančių komponentų nesam dirbę prieš tai. Todėl viskas yra labai nauja ir žavinga, nes tai iš esmės yra didelis konstruktorius, daug sprendimų reikia atlikti.
Robertas: – Daug iššūkių, mokomės kiekvieną dieną. Rezultatas kol kas yra tiktai mintyse ir aš labai tikiuosi, kad mūsų galvose jis yra vienodas. Tai pamatysim jau ten, vietoje.
– Paminėjote, kad su kai kuriais komponentais nesate dirbę anksčiau. Kas yra tos sudedamosios instaliacijos dalys?
Eimantas: – Pirmiausia, magnetinio levitavimo aparatas.
Robertas: – Tai – labai retas aparatas ir iš tikrųjų jo produktų pasaulyje dar yra visai nedaug. Kol kas yra tik keli maži produktai, paremti ta technologija, ir tokį aparatą pasaulyje nedaug kur galima įsigyti, bet mes radom ir naudosim. Mums jis irgi yra labai... na, ištyrinėsim iki mažiausių smulkmenų.
Eimantas: – Taip pat bus nemažai robotikos, programavimo dalykų – mums tai taip pat nauja.
– Kai atsiranda naujų patirčių, neišvengiama ir įvairių barjerų, kuriuos tenka įveikti. Kokių išbandymų jau kilo dirbant su „Magnetologija“?
Robertas: – Logistika. Iš užsienio siuntėmės aparatą ir labai sunkiai pavyko susitarti su tiekėjais, tai sukėlė nemažai streso, frustracijos tokios buvo bendraujant.
Eimantas: – Bet mūsų pačių darbe, kuriant, kaip ir nebuvo tokių sudėtingų situacijų, viskas kol kas valdoma.
Robertas: – Taip, bet dar ir per anksti klausti, nes dabar ir prasidės įdomioji, sunkioji dalis: viską reikia įrengti vietoje, reikia padaryti, kad tai veiktų dvi savaites, reikia apšviesti.
Eimantas: – Greičiausiai paskutines dvi dienas nekelsim telefono ragelio niekam (juokiasi).
– Kiek laiko gali trukti jūsų instaliacijos įrengimas?
Eimantas: – Tris dienas, greičiausiai – tris paras.
Robertas: – Visą tą laiką ten būsim ir įsirenginėsim, nes daug dalykų reikia paruošti vietoje, pritaikyti prie konkrečios erdvės. Šioje instaliacijoje mes negalime objekto sukurti, nuvežti ir pastatyti – mes jį turime pritaikyti prie aplinkos, nes norime pačią vietą, mini galeriją, pakeisti ir pritaikyti mūsų projektui. Tad pats objektas gims tenai.
– Kaip šio projekto finišo tiesiojoje atsakytumėte, kas kiekvienam iš jūsų yra dialogas tarp meno ir mokslo?
Robertas: – Manau, kad menas be mokslo yra neįmanomas, nes iš principo viskas yra mokslas.
Eimantas: – Labai dažnai menas nori nustebinti, nori sužavėti žmogų, kažką naujo parodyti. Taip pat ir mokslas – stebina, kuria ir išranda naujus dalykus. Manau jie vienas kitą puikiai papildo. Jeigu rezultatas mums patinka, greičiausiai yra gerai susižaidęs menas ir mokslas.
Šioje instaliacijoje mes negalime objekto sukurti, nuvežti ir pastatyti – mes jį turime pritaikyti prie aplinkos.
Robertas: – Aš labai dažnai pasižiūriu į visokius fizikinius reiškinius, optines apgaules ir galvoju, kaip tai galima paversti meno kūriniu, ką galima pritaikyti. Toks meno ir mokslo kūrinys tampa ne tiktai vizualiu dalyku, bet dar ir kelia klausimą. O meno paskirtis, mano nuomone, ir yra kelti klausimus.
– Ko palinkėtumėte žiūrovams, kurie dvi savaites galės pamatyti jūsų darbą?
Robertas: – Aš nuo savęs palinkėčiau rasti progą išeiti iš namų ir šiek tiek prasiblaškyti nuo visų tų slegiančių viruso minčių, atsiskyrimo ir rasti progą atvykti į Vokiečių gatvę, į tą kiemą, ir saugiu atstumu, be žmonių, nieko neliečiant pasižiūrėti mūsų kūrinį, pasimėgauti iliuzija, mistika, ta magnetologija. Aš manau, kad tai gali būti geras būdas prasiblaškyti ir patirti šiek tiek meno, kai meno galerijos uždarytos.
Eimantas: – Palinkėsiu smalsumo ir, praeinant pro šalį, nepatingėti į tą švytintį kambarėlį užmesti akį, prieiti arčiau ir pasižavėti tuo, kas yra viduj.
Nuo lapkričio 17 d. projektą „Magnetologija“ bus galima išvysti Vokiečių g. 13 A, Vilnius. Parodos atidarymas bus tiesiogiai transliuojamas „Meno ir mokslo laboratorijos“ Facebook paskyroje.
