Ji papasakojo, kaip atrado Baltijos šalis, kas ją atvedė į Vilnių ir kodėl savo performansui pasirinko Baltijos kelio temą.
– Nina, esi kilusi iš Meksikos, o „ArtVilnius‘18“ tave pristatys Estijos „Okapi“ galerija. Kaip atsidūrei Estijoje ir kodėl susidomėjai Baltijos šalių istorija?
– Mano susidomėjimas Baltijos šalimis prasidėjo 2014 metais, kuomet vienoje Niujorko galerijų susipažinau su tarptautine menininkų iš Pernu grupe „Non Grata“. Jie mane pakvietė į „Diverse Universe“ festivalį. Keliavau kartu su „Non Grata“ Baltijos keliu ir atlikau performansus Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.
– Kurį laiką gyvenai Vilniuje. Kodėl nusprendei čia atvykti?
– Lankantis Baltijose šalyse susipažinau su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Gintautu Mažeikiu, kuris mane, kaip menininkę-tyrėją, pakvietė į savo vadovaujamą Filosofijos ir socialinės kritikos katedrą. Tuo metu Meksikoje rinkau medžiagą savo daktaro disertacijai „Moterų migracijos“. Mane labai domino moterų migracijos tema, sienų sociopolitinės ir kultūrinės reikšmės. Iš savo universiteto Meksikoje gavusi tarptautinę stipendiją turėjau galimybę pasinerti į Baltijos šalių kultūrą, pabendrauti su jaunosios kartos performanso menininkėmis moterimis Lietuvoje. Taip pat domėjausi ir tyrinėjau „Fluxus“ kabinetus Vilniuje ir Kaune.
– „ArtVilnius‘18“ metu rodysi projektą „Via Baltic“, kurio pagrindinė ašis yra istorinis Baltijos kelias. Kaip kilo projekto sumanymas?
– Savo paroda ir performansu „Via Baltic“ norėjau apžvelgti tautybės, laisvės, sienos ir migracijos klausimus mūsų šiuolaikiniame pasaulyje. Performanse apmąstau šį epinį Baltijos šalių įvykį, nutikusį prieš beveik 30 metų, 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Juk Baltijos kelias buvo didžiausia visų laikų regiono piliečių akcija, už rankų sujungusi šimtus tūkstančių Baltijos gyventojų.
– „Via Baltic“ projektas jau buvo pristatytas Taline. Kaip reagavo publika?
– Taip, performansą „Okapi“ galerija surengė Taline, premjera įvyko 2017 metais Talino muzikos savaitės metu. Antrą kartą projektas parodytas Pernu „Linnagalerii“ galerijoje. Performansą sudarė video projekcijos ir gyvas pasirodymas. Pirmojoje parodoje vienintelis vaizdinys buvo vonioje cukrumi padengtas mano kūnas. Žmonių reakcijos buvo neįtikėtinos, jie sąveikavo su cukrumi ir parodos reikšmėmis.
– „Via Baltic“ turi daugybę metaforiškų ir simbolinių reikšmių. Ar galėtum plačiau paaiškinti, pavyzdžiui, ką tavo performanse reiškia cukrus?
– Cukrumi aš noriu priminti tuštumą. Kartu cukrus yra laiko metafora. Sąveikaudamas su moters kūnu cukrus įgauna simbolines prasmes, kritikuojančias smurtą prieš moterų kūnus, ypač Lotynų Amerikoje ir Meksikoje. Be to, cukrus gali būti saldus, estetiškas arba, priešingai, reikšti išnaudojimą, skausmą, tuštumą. „Via Baltic“ projekte mano kūnas tampa teritorija, klajoklišku subjektu, prirašytu žemėlapiu ir konceptualia migracijos erdve. „Via Baltic“ paroda ir performansas leidžia reflektuoti lytį ir migraciją. Geopolitinių ir kultūrinių sienų kirtimas reiškia kūnų judėjimą anapus tapatybių ir tautų.
„ArtVilnius’18“ metu menininkės N.Yhared performansą „Via Baltic“ galėsite pamatyti birželio 9 dieną, šeštadienį, 15 val, galerijos „Okapi“ stende nr.3.30.
Bilietus į meno mugę platina Bilietai.lt.
„ArtVilnius“ projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba; Globoja – Vilniaus miesto savivaldybė.
