„Akto žanras fotografijoje visada buvo savotiškai mistifikuotas. Atmosfera ypač įsielektrina, kai fotografuojantysis ir fotografuojamasis yra skirtingų lyčių. Sklaidydamas šio žanro fotografijų archyvą ir vieną po kito dėliodamas į puslapius įvairių autorių darbus, sukurtus iki šalies nepriklausomybės atgavimo, nejučia pradedi spėlioti, kad egzistuoja dvi skirtingos intencijos – siekis naudojant nuogą kūną sukurti meninę fotografiją ir tiesiog prisidengiant fotografija į jį pažiūrėti“, – svarsto kuratorius Donatas Stankevičius, kurį prašome išsamiau pristatyti parodos sumanymą ir atradimus.
– Pradėsiu nuo idėjos imti kuruoti tokio pobūdžio parodą. Kadangi esu artimai susijęs su fotomenininkų bendruomene, iš vyresniosios kartos (būtent – vyresniosios) kolegų prieš porą metų gavau pastabų, kodėl, būdamas toks jaunas, nefotografuoju nuogų merginų. Neva lengvai įkalbėtum ir panašiai... Tuomet atsakiau, jog man svarbu, kad kūnas būtų jungiamasis atvaizdo visumos elementas arba priemonė, kurią pasitelkus galima vizualia forma ką nors pasakoti, o ne tiesioginis nuogo žmogaus fotografavimas, labiau primenantis aukų, kurias priverti nusirengti prisidengdamas fotoaparatu, medžiojimą.
Taip gimė teorija, išsišakojusi į dvi dalis: kūrybinės intencijos ir noras pasižiūrėti. Vėliau tekstą teko sujungti su vaizdu. Fonduose atrasti darbai labiau veikia kaip „išklotinė“, leidžianti toliau gilintis į tekstinę dalį, o ne šiaip kaip atskiri, ikoniniai atvaizdai.
Kurti aktus jokie draudimai ir tuomet visiškai netrukdė. Ribojo tik jų pristatymą parodinėse erdvėse.
– Parodoje – du dešimtmečiai nuogų moterų kūnų. Toks objektas, nuo kurio „nuvalytos“ socialinės ir net asmeninės patirties detalės, visiškai neatrodo monotoniškai, nes verčia fotografus ieškoti stilistinių išeičių?
– Parodoje pristatomi itin skirtingi, įvairių žmonių sukurti darbai. Visus juos jungia bendras akto žanro pavadinimas, bet stebint atskirus vaizdus galima nesunkiai pasakyti, kam svarbiau buvo gauti, užfiksuoti siekiamą atvaizdą, o kam – tik nurengti merginą. Manau, tas, kuris iš anksto žino, kokį atvaizdą nori sukurti, susitelkia tik į tai. O antrajai fotografų kategorijai nuogas kūnas kaip tik ir trukdo susikoncentruoti.
– Kaip šią parodą galima analizuoti tuometės istorinės situacijos kontekste? Kokių ypatumų aktui teikė visuotiniai draudimai?
– Kurti aktus jokie draudimai ir tuomet visiškai netrukdė. Ribojo tik jų pristatymą parodinėse erdvėse. Rimantas Dichavičius turbūt pirmasis Lietuvoje eksponavo vientisą aktų parodą. Nežinau, kokie tai buvo metai, reikia patikslinti. Pradžioje tai daryti lyg ir leido, vėliau reikėjo nuimti, paskui vėl leido... Nuo 1965 m. aktų kartais išspausdindavo žurnalas „Nemunas“, tačiau redaktorius vis tiek gaudavo per kepurę.
– Nuogas moters kūnas ir religiniai simboliai tuomet turėjo sukurti ypatingą šių dviejų prieštaringų (kūniškumo ir dvasios) polių susidūrimo įtampą?
– Manau, fotografai šiuos du dalykus siedavo sąmoningai, tačiau labiau norėdami šokiruoti žiūrovus nei siekdami aliuzijų į biblinius motyvus ar panašiai. Tai tam tikras susikirtimo taškas, natūraliai provokuojantis diskusiją ar nuostabą, nepriklausomai nuo laikotarpio ir žmonių. Man tai labiau primena žaidimą ar spekuliaciją negu naujos simbolikos paieškas.
– Ar fotomenininko darbe su modeliu būtų galima atsekti tam tikrų vojerizmo elementų? Kokius žiūrovo jausmus ir potyrius tikimasi sužadinti?
– Žiūrovas šiame procese yra tik trečiasis dalyvis. Kaip minėjau, kūrėjas tarsi išsako norą pavaizduoti nuogą kūną ir ieško tinkamo modelio. Aišku, negalime nepaminėti atvejų, kai modeliai siūlosi patys. Tokiu atveju jau galime kalbėti ir apie savotišką „fetišo“ formą. O žiūrovas? Jis nežino, kaip viskas vyko. Dažnai ir nemėgina to nuspėti, į atvaizdą žiūri kaip į galutinį rezultatą. Jame mato raktinius žodžius. Vienas jų – nuogas kūnas. Žinoma, būtų gerai, kad nuotraukos „pranešimas“ tuo neapsiribotų.
– Parodos fotografijos eksponuojamos šiek tiek jas slapstant, dar labiau akcentuojant intymumo, paslapties įspūdį. Netgi sukuriant buvimo dviese atmosferą, kai niekas iš šalies negali sutrukdyti net žvilgsniu?
– Labai patinka vieta, kurioje vyksta paroda. Kauno fotografijos galerijoje eksponuodamas darbus dažnai mėginu maksimaliai panaudoti erdvę, bet kartu ir nenustelbti konteksto. Atvaizdas vis tiek lieka pirmoje vietoje. Šiuo atveju erdvę konstravau taip, kad eidamas tam tikra trajektorija žiūrovas visiškai nieko nematytų, o pasisukęs atvaizdo link – liktų su juo vienas. Nebuvo paprasta šią idėją atrasti, suformuluoti, o ir paskui laukė daug darbo. Tačiau manau, kad toks sprendimas labai sustiprina fotografijų įspūdį.
– Žvelgiant į aktuose užfiksuotas moteris, regis, daug aiškiau matyti ne jos, o fotografo įgeidžiai, norai, režisūra. Atrodo, nuogumas visiškai uždengia asmenybę.
– Tikrai taip. Bet juk šitaip yra ir gyvenime. Atmeskime veiklą, kurią įvardijame prisistatydami, titulus, kuriuos turime, drabužius, daiktus... Kas lieka? Kas esame iš tikrųjų? Kyla mintis, kad gal toks nieko apie žmogų nesakantis atvaizdas – ne fotografo problema...
– Daug moterų ir nė vieno vyro akto. Kodėl? Priežastys tikriausiai siekia labai senas tradicijas?
– Priežastis visai paprasta – šios parodos koncepcija ir nenoras suardyti vientisumo išmetė vyrų aktus į kosminę erdvę ateities kartoms (juokiasi). O ir ne tiek daug autorių juos kūrė. Vyrai – stiprioji lytis, kuri nepasiduoda avantiūroms. Tokia mano teorija...
