Jų kūrinius galite pamatyti galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) iki kovo 25 d., bet prieš tai – pakalbinkime pačius autorius ir parodos kuratorę Ievą Gražytę, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Apie ką kiekvienam iš jūsų yra ši paroda?
Andrius Ivanovas: Niekada nesu patyręs tokio ilgo pasiruošimo parodai – ją sumanėme prieš dvejus metus, o dėl pandemijos parodos atidarymo data buvo nukelta dar pusmečiui. Tai truko taip ilgai, kad atidarymui įvykus patekom į „naujos eros“ diskursus. Buvom persvarstę galimybę ir nutraukti parodą – iš dalies, dėl jos pavadinimo, kuris iki tol man taip labai patiko. Tiesiog visi trys turėjom labai greitai iš naujo atrasti santykį su juo. Bent manasis šioje parodoje reiškia drąsą būti influenceriu nepaisant visko.
Ieva Gražytė: Man ji – apie laimę ir jos misinterpretacijas. Ėmiausi kuruoti šią parodą iš smalsumo. Visų pirma pačiai reikėjo suvokti apie ką ta kūrinių laimė.
Donatas Linkus: Be to, kūryba yra įrankis bandant suprasti, kas ir kodėl, po velnių, vyksta šiandien pasaulyje. Visa tai parodoje paverčiama kritikos objektu ironizuojant, kuriant pagaulų įspūdį ar eskapistines emocijas. Tai kas pirmu įspūdžiu atrodo ramu, švelniai ironiška ir estetiškai malonu, dėka kritiško žvilgsnio, tampa nejauku ir nesaugu. Ironija parodoje yra įrankis priešintis socialinei neteisybei, o eskapizmas demaskuoja, koks yra nenuspėjamas ir nesaugus pasaulis individo atžvilgiu.
Marta Frėjutė: Donatas užsukęs pas mane studijon kavos pamatė kūrinio eskizą, paišiau jį visai neplanuodama, kad šis darbas kada išeis už studijos ribų. Tai buvo tiesiog bandymas praskaidrinti sau būtį, kuria tuo metu nebuvau patenkinta, nes bandžiau save disciplinuoti griežtai planuodama darbus ir klijuodama priminimo lapelius ant sienos, o hesburgeryje nusipirktos kavos puodelio paveikslėlis įkyriai šypsojosi (ta šypsena ir įkvėpė atsirasti kūrinio herojui). Tas kūrinys iš dalies ir buvo mano asmeninis bandymas pasipriešint „darbiniams lapeliams“ ir besišypsančiam hesburgerio puodeliui. Pamatęs eskizus Donatas pasakė, kad turi vieną idėją, kuri kažkuo čia tinka. O tuomet pasidarė smagu. Pamanėme, kad tai galbūt visai galėtų tapti didesnio masto grupinis pasilinksminimas.
– Parodoje žiūrovai gali pamatyti nemažai nuorodų į politines aktualijas, visuomenės kritikos. Jeigu jūsų kūrinys būtų aktyvistui/ei, už ką jis/ji pasisakytų? O gal meno kūriniai ir yra aktyvistai?
D.Linkus: Aš mėgstu anarchizmą. Tiesiog miela kartais daryt priešingai nei iš tavęs tikisi ar prašo. Ir kraujas verda, kai kažkas kuria hierarchinę tvarką ten, kur ji visai nereikalinga.
A.Ivanovas: Išties, „lit“ instaliacijos batus, kurių papildomas padas išlietas iš ličio orotato (antidepresantų), kūriau galvodamas apie jų pritaikymą Honkongo gatvėse. Batus modifikavau atkreipdamas dėmesį į YouTube platformoje įkeltas, įtampos kupinas diskusijas tarp Honkongo ir Kinijos piliečių. Spontaniškai pagalvojau, kas galėtų numalšinti jų nerimą ir palengvinti tarpusavio kontaktą. Galime įsivaizduoti – avi modifikuotus sportbačius ir žengi į triukšmingą gatvę, kurioje yra suiminėjami žmonės. Vaikštai su tikslu nudilinti batus, priešiniesi palikdamas ličio pėdsakus po savęs. Jį riaušių malšinimo vandens patrankos nuplauna į miesto vandens surinkimo kanalus, vanduo išteka į ten esančią Guangdongo upę, iš kurios miestui yra tiekiamas vanduo. Galbūt po krūvos filtrų litis pateks į geriamo vandens stiklinę. Šiuo „god mode“ (liet. dievo piršto) veiksmu „lit“ yra aktyvistas.
M.Frėjutė: Jeigu kūrinys būtų aktyvistas, tai turbūt pasisakytų prieš socialinę nelygybę, augančią atskirtį. Prieš tai, jog viskas matuojama ekonomine nauda, kas šiuo metu atsiskleidė ir skelbiant sankcijas Putino Rusijai – pramonininkų interesai dažnai svarbesni už mirštančius žmones. Patarimai kaip spręsti problemas, per dažnai būna tiesiog atsakomybės permetimas individui, dėmesio nukreipimas nuo problemos šaknų. O savęs disciplinavimasis, bandymas būti produktyviu, šypsotis kviečiantys kavos puodeliai kažkaip atspindi tą nuotaiką kurioje gyvename. Su visais nušvitimo mokytojais, laimės treneriais, organizmo valytojais ir jaunintojais, materialinės energijos ir leksus’ų programuotojais.
Žinoma, visi dvasingumo kursai, kaip ir susitikimas su dvasiniais lyderiais, nemažai kainuoja. Laimė nėra etinė kategorija, nematau prasmės ją savaime laikyti tikslu. Yra įdomesnių dalykų gyvenime nei jos siekimas. O ar mano kūrinys ir yra aktyvistas tai ne, nemanau. Nemanau, kad meno kūriniai savaime yra aktyvistai.
Patarimai kaip spręsti problemas, per dažnai būna tiesiog atsakomybės permetimas individui.
– Parodos tekstuose iškylantis laimės neteikiančios „laimingos pabaigos“ motyvas priminė režisieriaus Michaelio Haneke filmus. Linksmi žaidimėliai, pasinaudojantys neišsenkančia žmonių viltimi dėl geresnės ateities, ir atskleidžiantys toli gražu nevienareikšmę žmogaus prigimtį. Kokį ryšį matote tarp aktyvizmo ir vilties?
I.Gražytė: Kritiškumas man yra tikrasis pozityvizmas, kylantis iš tikėjimo, kad įmanoma ne tik pastebėti sistemines klaidas, bet ir jas ištaisyti. Kol esi nepatenkintas, tol yra vilties.
A.Ivanovas: Yra epizodas klasikiniame „Pokemon“ anime išleistame 1999 m., kuriame monstrų treneris Ash paleido vieną iš savo kišenėje talpinamų pokemonų – Pigeoto, pažadėdamas pas jį sugrįžti. Ir iki 2022 m. nebuvo sukurtas epizodas, kuriame jis ištesėtų savo pažadą. Šią animacinę dalį sukūrę animatoriai tiesiog neregėjo Pigeoto kaip protagonisto kitose dalyse. Nors originali animacinio filmuko japonų kalba turi amžino atsisveikinimo toną, tačiau į anglų kalbą frazė buvo išversta kaip viltingas „see you soon“ [liet. Iki pasimatymo]. Galbūt nelaimingos pabaigos subtitrą sunku išversti Vakarų visuomenei. Labai vertinu žmonių grupes internete raginančias sukurti šią seriją.
– Gerai, provokuokime jus toliau. Aktyvizmas ir viltis. Ar viltis nėra žalinga? Gal reikėtų susitaikyti, kad nieko doro pakeisti nepavyks, ir mėgautis chonky katinukais?
D.Linkus: Gal nereiktų šių dviejų dalykų priešinti. Turbūt šiandien dauguma mūsų patiria savu kailiu, kiek daug viltis suteikia jėgų pačiam aktyvizmui. Abejoju, ar viltis yra atvirkščiai proporcinga kritiškam mąstymui. Gal taip galėtų sakyti asmuo, kuris pavargo būti aktyvistu, ir tai yra jo būdas pabėgti nuo nuovargio. O eskapizmas džiaugiantis katinukais yra gyvybiškai būtinas. Aš tai matau kaip poilsį. Tai nebūtinai reiškia, kad tau nerūpi socialinė nelygybė ar kitos globalios problemos.
M.Frėjutė: „Kaip reikėtų“ kiekvienas sprendžia pats. Viltis ir aktyvizmas, manau, susiję. Bet nebūtinai turi būti „viltis“ ar „prasmė“, kad įvyktų veiksmas. Kartais, kai nėra vilties ir nebematai prasmės, vis tiek nesustoji veikti, nes esi taip pasirinkęs. O dėl katinukų aš nebūčiau tokia tikra… žiūrint koks tas „pabėgimas“. Jei toks, jog nieko nebelaikai tiesa, tai nėra gerai.
– Tikriausiai nuo pirmųjų masinių protestų 2018 m., skirtų kovai prieš klimato krizę, pasaulyje pradėjo ryškėti epochos pabaigos nuotaikos. Jos toliau tik stiprėjo pandemijos, „Black lives matter“ judėjimo kontekste ir galiausiai kulminuojasi karo Ukrainoje akivaizdoje. Šiandien akivaizdu, kad pasaulis įžengė į naują ir erą ir daugiau nebebus taip, kaip anksčiau. Ką jums reiškia pabaigos sąvoka?
D.Linkus: Manau, pabaigos nuojauta kyla iš bejėgiškumo jausmo. Kai matai, kad pasaulis nėra pakankamai socialus išspręsti globalias problemas. Bet aš tikiu, kad pabaigos nebus, mums tik reikia vakarais nepamiršti pasižiūrėt katinukų klipų.
M.Frėjūtė: Donatas paminėjo bejėgiškumo jausmą, aš irgi galėčiau kažkaip panašiai apibūdinti. Tarsi atsidarai įrankių dėžę, o toje dėžėje viskas išsilydę, įrankiai yra, bet nebegali jais pasinaudoti, jie nebeveikia.
A.Ivanocas: Nauja era chonky katinukų?
Paroda veiks kovo 3-25 d.; trečiadieniais-penktadieniais 16.00-19.00 val. galerijoje „Atletika“, Vitebsko g. 21, Vilnius. Virtualus parodos leidinys čia.
