Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Ironija jaunųjų Lietuvos dizainerių kūryboje – subtilus kritikos įrankis

Ironija madoje praktikuojama nuo tada, kai dizainerė Elsa Schiaparelli Paryžiuje susipažino su siurrealizmo kūrėjais Salvadoru Dali, Jeanu Cocteau bei daugeliu kitų ir nusprendė optinius triukus išbandyti drabužių dizaine. Taip gimė žymieji jos kūriniai „Draskainų suknelė“, „Omaro suknelė“, bato formos kepurė, katės nagų pirštinės ir daugelis kitų.
Adelės Burokaitės kolekcija „Kur aš?“
Adelės Burokaitės kolekcija „Kur aš?“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Devintajame dešimtmetyje ironijos apraiškos ant aukštosios mados podiumo tapo kasdienybe – ryškiausius pavyzdžius galima buvo išvysti Franco Moschino, Martino Margiela, vėliau Jeremy Scotto, dueto Viktor&Rolf, Demna Gvasalia kolekcijose, kai kuriuose Alexanderio McQueeno, Thierry Muglerio, Johno Galliano ir kitų darbuose.

Šiandieną ironiją madoje galima užfiksuoti ne tik dizaino ar vizualinių sprendimų kontekste, jos rūšių bei formų yra daugybė. Tačiau, kalbant apie konkrečių mados kūrėjų darbus, dėmesys visų pirma vis tik krypsta į vizualinę ironijos išraišką. Kaip ir daugeliu kitų ironijos instrumento vartojimo atveju, mados ironija dažniausiai skirta tam tikrai kritikai išreikšti – lengvai ar „kiečiau“ pasišaipyti iš visuomenės ydų bei silpnybių.

Šį tikslą galima pastebėti ir jaunųjų Lietuvos mados kūrėjų darbuose. Adelės Burokaitės, Ievos Tamutytės, Justinos Semčenkaitės, Luko Ivanavičiau, Karinos Paninos kūryboje pasitelkta ironija leidžia kurti provokuojančius ar net absurdiškus dizainus, kurie kelia svarbius klausimus apie mados industriją bei ją vartojančią visuomenę.

Vizualiniai neatitikimai tarp žiūrovo lūkesčio vienam ar kitam mados sprendimui ir dizainerio pasiūlymas to lūkesčio įgyvendinimui, prieštaros ar absurdo elementai sužadina dėmesį, provokuoja refleksiją ir kuria ironijos efektą, tokiu būdu keliant klausimus apie gyvenimo prasmę, tvarumą, visuomenės priimtus grožio ir mados standartus.

Justina Semčenkaitė: Kūrybinė drabužių kolekcija „GIRL POWER“
Justina Semčenkaitė: Kūrybinė drabužių kolekcija „GIRL POWER“

Mados dizainerės ir VDA lektorės Justinos Semčenkaitės kolekcijoje „Girl Power“ (liet. „Merginų galia“) per ironijos prizmę skatinama pažvelgti į šiandienos grožio normas. Kolekcijoje kvestionuojami masinės žiniasklaidos propaguojami grožio standartai ir jų poveikis mūsų protui. „Girl Power“ drabužiai skatina merginas nebijoti atsiriboti nuo visuomenės suformuotos stereotipiškos moters grožio sampratos, pirmenybę teikti unikalumui.

2016 m. J.Semčenkaitė su „Girl Power“ laimėjo VDA konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ papildomą apdovanojimą. Kolekcija skleidžia siurrealistinę, „mergaitiškai“ ironišką simboliką, išjuokiančią stereotipiškai „moteriškus“ siekius. Dėl šios priežasties visos kolekcijos pagrindinė spalva yra rožinė, tačiau kiekvienas kostiumas turi atskirą reikšmę.

„Pletkų“ kostiumas išjuokia moterų pomėgį apkalbėti kitus (nors, būkime atviri, tai būdinga ne tik moterims...). Megztas katės kostiumas su uodega ir ausimis skirtas toms, kurios nori būti seksualios ir elegantiškos „katytės“. Gausiai siuvinėta apatinė suknelė primena kokteilinę ir šaiposi iš merginoms būdingo „persipuošimo“. Ryškiausias kolekcijos kostiumas – „Papų“ paltas – juokingas, siurrealistinis ir akivaizdus įkyraus moters noro turėti daugiau ir atrodyti geriau pavyzdys.

Organizatorių nuotr./Ieva Tamutytė. „Camp“ estetika: samprata ir raiška nūdienos madoje
Organizatorių nuotr./Ieva Tamutytė. „Camp“ estetika: samprata ir raiška nūdienos madoje

Išvydus Ievos Tamutytės kolekciją „Wasted“ (liet. „Iššvaistytas“) norisi galvoti, kad šie kūriniai būtų puikiausiai tikę 2019 m. „Met Gala“ svečiams, kai renginio tema buvo „Notes on Camp“. I.Tamutytės kūryboje ekscentriški dizainai kalba patys už save, o realiame gyvenime juos dažniausiai galima išvysti „drag“ karalienių pasirodymų scenoje.

Kolekcija „Wasted“, inspiruota Camp estetikos, teigia kitokį požiūrį į mados dizainą, nes čia keliama hipotezė, kad Camp gali išlaikyti aktualumą ir šiuolaikinėje madoje, manifestuojant ekologines idėjas. Kolekcija pagaminta vien iš perdirbtų drabužių, buitinių šiukšlių ir kitų atliekų. Tai yra dizainerės atsakas į masinio vartojimo problemą, įrodant, kad visos materialios atliekos gali būti transformuojamos ir gali turėti išskirtinę estetinę vertę mados kūryboje.

I.Tamutytės Camp estetika persidengia su ironija, net grotesku bei humoristiniu požiūriu į artistiškumą ir blogą skonį. Ant absurdo ribos balansuojantys dizainai – netikro kailio palaidinė su skutimosi peiliukais, švarkas su moteriškomis liemenėlėmis, palaidinė iš užuolaidų su skardinių liežuvėliais, dirbtinio kailio atraižų švarkas su pliušiniais žaislais – kviečia žiūrovą apmąstyti mados normas ir naują drabužių santykį su atliekomis. Kolekcija „Wasted“ 2021 m. buvo apdovanota VDA „Jaunojo dizainerio prizas” papildomu dizaino tyrimų prizu ir 15min publikos apdovanojimu.

Vyto Nomado nuotr./Adelės Burokaitės kolekcija „Kur aš?“
Vyto Nomado nuotr./Adelės Burokaitės kolekcija „Kur aš?“

Dizainerės Adelės Burokaitės kolekcijose „Kur aš?“ ir „Kas aš?“ tyrinėjamas dviejų pasaulių – sapno ir realybės – susijungimas. Kolekcija „Kur aš?“ 2021 m. laimėjo Vilniaus Dailės Akademijos (VDA) organizuojamo konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ pagrindinį apdovanojimą. Pradinis jaunosios kūrėjos inspiracijų laukas – sapnų pasaulis. Ji pasakoja dar vaikystėje laukdavusi vakaro, kad galėtų kuo greičiau užmigti ir apsilankyti sapnuose, mat šis pasaulis ją labiau jaudino nei realusis.

Savo kūryboje A.Burokaitė aptaria pabudimo iš sapno momentą, kurį tikriausiai daugelis esame patyrę: ta akimirka tarp nubudusios ir dar miegančios sąmonės, kuri nesupranta, „kas aš?“ ir „kur aš?“.

A.Burokaitė ironiją mados dizaine panaudoja kaip kūrybišką, eksperimentinį įrankį, leidžiantį kvestionuoti siurrealizmo ir žemiškos kasdienybės sampratą, sukuriant absurdiškus bei išskirtinius dizainus. Šviestuvo gaubtas, miego kaukės, sparnai, pagalvės, elfo ausys – tai elementai, kuriuos galima aptikti A.Burokaitės kuriamame garderobe. Juos sujungia rokoko stilius bei šiuolaikinės vyriškos aprangos siluetai.

„Sapnų pasaulis man kažkodėl visada asocijavosi su rokoko epocha, nes šiuo laikotarpiu mada su visomis savo absurdiškomis formomis tarsi pasiekė maksimalią siurrealistinės raiškos viršūnę, o vėliau ėmė paprastėti ir prarado savo formas. Labai panašiai kaip bundant atsiranda siurrealizmo ir fantazijų jausminė sintezė, kuri, vos pramerkus akis, staiga dingsta. Būtent todėl įkvėpimo sėmiausi iš rokoko moters kostiumo bei interjero,“ – paaiškina dizainerė.

Sukurtas kontrastas tarp siurrealizmo ir istorinio stiliaus bei šiuolaikinės mados tendencijų yra simbolinė nuorodą į žmogaus pasąmonę, kai abejojama pasaulio realumu. A.Burokaitės kūryba suteikia galimybę mados dizainui tapti meno forma, turinčia daugiau prasmės ir reikšmės nei paviršutiniškas išorinis grožis. Tokiu būdu ironija tampa priemone, padedančia ieškoti savo vietos pasaulyje.

Organizatorių nuotr./Lukas Ivanavičius „The Bigger The Better“
Organizatorių nuotr./Lukas Ivanavičius „The Bigger The Better“

2021 m. VDA konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ 15min publikos prizą laimėjo ir Lukas Ivanavičius su „The Bigger The Better“ (liet. „kuo didesnis tuo geresnis“) kolekcija. Mados dizaineris inspiracijų sėmėsi iš unisex ir oversize stiliaus elementų , XVIII a. rokoko ir XX a. galios aprangos (angl. „power dressing“) bei hiphopo tendencijų. Kūriniuose deformuoti siluetai iškreipia bei kviečia ironiškai pažvelgti į šį stiliaus fenomeną, kvestionuodami naujas šiuolaikinės oversize mados tendencijas. Keisdamas konstrukcinius pagrindus dizaineris sukūrė iš pirmo žvilgsnio absurdiškai per plačius, per ilgus, per didelius siluetus. Nepaisant to, kolekcija tarsi patvirtina, kad šie siluetai tikrai gali būti dėvimi kasdien, nes juk kuo didesnis – tuo geresnis.

Šiemet VDA mados dizaino bakalauro laipsnį gavusi Karina Panina ironijos instrumentą vartoja kaip sėkmės kvestionavimo įrankį.

Tikriausiai pamenate tuos laikus, kai su šeima kartą per savaitę sėsdavote prie televizijos ekranų ir nekantriai žymėdami loterijos bilietus, tikėdavotės pagaliau laimėti aukso puodą? K.Panina tikrai pamena.

Kolekciją „Jei pasiseks – pasakysiu“ sukurti ją įkvėpė Samuelio Becketto pjesė „Belaukiant Godo“, pasakojanti apie žmogaus laukimo būseną, simbolizuojančią prasmės ir tikslo paieškas beprasmiškame pasaulyje. Ši pjesė dizainerei ir priminė tuos laikus, kai loterijos bilietų skaičių braukymas buvo vienas iš smagiausių laisvalaikio su šeima praleidimo būdų. Tačiau kolekcijos idėja šiuos prisiminimus atskleidžia kitu kampu – žmogus, nuolat būdamas laukimo būsenoje, suteikia prasmę tiems dalykams, kurie iš prigimties yra beprasmiai. Šis laukimas vaizduojamas per ironiškus, juoką keliančius kolekcijos personažus, kurie yra pasišventę lošimui ir tos laimingosios akimirkos galimybei. Kolekcijoje galima pamatyti populiariausios šalies loterijos „Teleloto“ bei kitų loterijų bilietų raštus, absurdiškai didelio dydžio piniginės dizainus, kiaulės taupyklės kaip drabužio variacijas bei kitus konkrečius simbolius, kurie kelia stiprias emocijas žiūrovui ir leidžia jam pažvelgti į laukimo prasmę per ironijos prizmę.

Dizainerė leidžia žiūrovams nusikelti į vaikystės prisiminimus ir humoristiškai pažvelgti į juos iš naujos perspektyvos. Sėkmės ironizavimas Karinai kol kas buvo sėkmingas – savo kolekciją ji su dideliu pasisekimu pristatė ant šiemetinio „Mados infekcijos“ podiumo, bendradarbiavo su mados dizainere Agne Kuzmickaite, rengė Lietuvos garsenybes.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas