Suprasti akimirksniu
- KAS? Vilniaus dailės akademijos profesorius Petras Repšys. Grafikas, tapytojas, skulptorius, medalių kūrėjas, iliustratorius. Šiuo metu pensijoje.
- GIMĖ: 1940 m. Šiauliuose.
- SVARBIAUSI APDOVANOJIMAI: 1997 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000), sovietmečiu – LTSR valstybine premija (1985).
- KŪRYBOS TEMOS atitinka Algirdo Juliaus Greimo pasakymą apie mitologiją, kurios objektas – ne pasaulis ir jo daktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie pasaulį, daiktus ir save patį. Taigi Repšys kuria tai, ką galvoja apie pasaulį, jo daiktus ir žmogų.
- GEBĖJIMAI: absoliutus meninis poliglotas. Geba kalbėti ir Ezopo kalba.
- FAKTAS: yra padegęs žymaus dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus marškinius (jam juos vilkint). To paties kritiko gimtadienio proga padovanojo laiptinėje rastą benamę katę.
- KĄ GALVOJA APIE MENĄ? „Jei nėra deformacijos, sukrėtimo – nėra apie ką kalbėti. Žiopsodama į mirties kilpas raitantį lakūną minia viliasi, kad jis rėšis į žemę“. Taigi menas turėtų, jei ne atsakyti, tai bent jau iškelti klausimą, kodėl prasmė gyvena taip toli nuo mūsų?
Petras Repšys – grafikas, knygų iliustratorius, tapytojas, skulptorius, medalių kūrėjas. Galima sakyti – kūrėjas universalas. (Maždaug taip atrodytų Leonardo Da Vinčis, jei jis būtų gyvenęs sovietiniame Vilniuje.) Jo kūrinių įsigije daugiau nei 30 muziejų Lietuvoje ir užsienyje, neskaitant privačių kolekcijų; autorius turi krūvą apdovanojimų ir... lydimas įvairių apie jį sklandančių legendų.
Repšys, kaip tikras Renesanso dailininkas, daugiau nei dešimtmetį praleido ant pastolių, kai gavo užsakymą ištapyti Vilniaus universiteto Lituanistikos fakulteto skliautus. Jei dar nematėte grandioziškiausios Lietuvoje esančios freskos („Metų laikai“), tai ką tik sužinojote, kur ji yra.
Humoro nestokojantį dailininką nuolatos gaišindavo įkyrus smalsuoliai. Pavyzdžiui, sykį pačiame darbų įkarštyje Repšį aplankė turistai iš Makvos. Vienas ėmė klausinėti: „Restauruojate?“. „Restauruoju“, – nuo pastolių burbtelėjo dailininkas. „Ankstyvasis italų Renesansas... – žinovo tonu numykė klausėjas. – Gal pavyko nustatyti ir autorių?“ „Pavyko, – atšovė iš palubės, – Pietro Repšini“.
Repšio kūryboje tikrai yra panašumų su ankstyvuoju Renesansu. Tačiau juk autorius gyveno intelektualinio bado laikotarpiu, kai vartais į Vakarus buvo tapusios vargais negalais, per pažįstamus gautos knygos.
Jo vaizduotė mito pasakomis, mitais ir kasdienių gyvenimo tarybinėje Lietuvoje absurdu.
O šios autorių traukė nuo pat vaikystės. Nors mokslai visai nesisekė, knygos labai rūpėjo. Vaikystėje net yra pavogęs padangą, kad atidavęs kaimynui, mainais gautų trejetą knygelių su paveikslėliais. Labai patiko piešti Lietuvos kunigaikščius. Jo vaizduotė mito pasakomis, mitais ir kasdienių gyvenimo tarybinėje Lietuvoje absurdu. Nuo kasdienybėje sutinkamo siurrealizmo jau netoli ir iki Salvadoro Dali, kurio kūryba jam taip pat turėjo įtakos:
„Kai pirmą kartą pamačiau Dali, galvojau, kad man kraujas burnoj. Aš tikrinau, kartkartėm nusispjaudamas. Bet jis mane liguistai traukė. Po to prie jo pripratau. Pradėjau suvokti, kad svarbu ne tik poezija ir fantazija, bet kad grožis privalo turėti nuodų, kitaip jis netikras.“
Repšio mene netrūksta fantasmagorijos, grotesko, autoironijos, avantiūrizmo. Jis sukilnina tai, kas buitiška ir provincialu, o tai kas šventa – pamurkdo žemėje, parodydamas jog viskas šiame pasaulyje yra laikina.
Repšio mene netrūksta fantasmagorijos, grotesko, autoironijos, avantiūrizmo.
Panašiai kaip tapytojas Šarūnas Sauka, Repšys mėgsta kontrastus, sakydamas, jog „puikūs ir baisūs dalykai vyksta tuo pačiu metu: vienas skaito knygą, o kitas čia pat, už sienos, gal žmogų užmušinėja“.
Oforte „Poetas“ (1974) pavaizdavo savo draugą poetą Sigitą Gedą, sveriamą augalotos moteriškės lyg kokią kiaulaitę. Poeto verto vertė čia ironiškai lyginama su mėsos verte.
Repšio grafikos darbuose galėtume sutikti ne vieną žymų kultūros veikėją. Poetas Marcelijus Martinaitis, istorikas Alfredas Bumblauskas, skulptorius Vytautas Šerys, tapytojas Povilas Ričardas Vaitiekūnas – tai tik keletas menininko bičiulių, šmėžuojančių užkoduotose Repšio grafikos darbeliuose – „Dienoraščiuose“.
Būdavo taip: išeina ryte į darbą Repšys ir įsimeta į kišenę nedidelę cinko plokštelę. Jei posėdis dailės institute arba Dailininkų sąjungoje darosi nuobodus, išsitraukia ir raižo, ką mato, nesivaržydamas dar ką nors ir nuo savęs pridėti.
Viename nedideliame vaizdelyje – visi tos dienos (o gal net kelių?) įspūdžiai, susidedantys į trūkinėjantį pasakojimą. Štai belaukiant rinkimų Dailininkų sąjungoje rezultatų, Repšys pabėgo pas Kalinauską, kur suspėjo „padaryt gramą“. Grįžęs suregistravo, kuris kolega kiek balsų surinko, kiek svečių tikėtis iš Maskvos. Po to su Bumblausku ėjo į „šašlykinę“... Pakeliui dar užmatė Moniuškos skvere esančios liūto galvos skulptūrą – šiai irgi atsirado vietos kūrinyje. Neįpareigojančius užrašus primenančiuose darbeliuose „veidrodiniu“ principu užkoduotos istorijos – tikras skanėstas tiek „aukštosios“, tiek „žemosios“ sovietmečio kultūros tyrinėtojams.
MMC – tai šiuo metu besikuriantis naujas meno muziejus, kuris įsikurs Vilniuje, buvusio Lietuvos kino teatro vietoje. Iki atidarymo (2018 m.) MMC veikia kaip „muziejus be sienų“, įgyvendindamas visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“), leisdamas meno edukacijai skirtas knygas.
Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra virš 4000 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno kūrinių, kuriuos sukūrė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinti menininkai. 15min kultūros rubrikoje kas savaitę supažindinsime su išskirtinio dėmesio nusipelniusiais kolekcijos autoriais ir jų kūriniais.
Daugiau: www.mmcentras.lt
