Teatrališki autoportretai, numanomas romanas su vienuole iš Amerikos bei žaismingi draugų pajūryje aktai skatina giliau pasidomėti iki šiol neatrastos menininkės biografija bei išryškinti V.Šleivytės reikšmę meno istorijoje.
Apie tai kalbamės su kuratore M.Dainovskyte.
Pagrindiniai biografijos akcentai
– Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie V.Šleivytės gyvenimą? Kiek žinau, ji gimė neturtingoje šeimoje, o didžiausia jos svajonė – tapti menininke.
– V.Šleivytė gimė 14 vaikų šeimoje, o su savo mama Barbora Šleiviene turėjo itin artimą ryšį. Tarpukario menininkės nuotraukos buvo virtusios atvirlaiškiais, kurių žmonės Lietuvoje, jeigu turėjo ryšių su V.Šleivytės šeima, galbūt atrastų ir savame archyve. Menininkė fotografavo save, draugus ir šias laiškais tapusias nuotraukas siuntinėjo šimtais. Dėl tos pačios priežasties B.Šleivienės ir kitų šeimos narių portretų yra begalės.
Šiltas seserų, mamos ir dukrų ryšys V.Šleivytės fotografijoje – ypač ryškus.
Šiltas seserų, mamos ir dukrų ryšys V.Šleivytės fotografijoje – ypač ryškus. Ten užfiksuotos krikštynos, vestuvės, laidotuvės, Velykos, vardinės. Žodžiu, jos gimtasis kaimas ir tampa įkvėpimo šaltiniu, ten režisuojamos įvairios scenos.
Toliau V.Šleivytė baigė mokslus gimnazijoje ir pati pradeda mokytojauti kaip dailės mokytoja. O kita jos ambicija tampa studijos Kauno meno mokykloje. Čia teko mokytis daugiau nei 10 metų, mat ji nuolat sirgo, kas paskatino ciklo ligoninėse atsiradimą.
Studijų metais dirbo Žemės ūkio ministerijoje (Kaune) braižytoja, tokiu būdu užsidirbo pinigų pragyvenimui mieste. Iškart po studijų baigimo 1934–1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje.
Apskritai jos gyvenimas buvo labai margas ir jai itin sekėsi bendrauti su žmonėmis.
– Ko gero, šis jos bruožas prisidėjo ir prie to, jog XX a. pradžioje ji su savo draugėmis fotografavo aktus.
– Manau, kad šie aktai jos fiksuojamų motyvų kolekcijoje gimsta itin lengva ranka. Galima tik įsivaizduoti, kaip V.Šleivytė užkalbėdavo savo draugus eksperimentams…
Draugai jau buvo pratę prie spontaniškų, momentinių fotosesijų.
Tačiau iš dabartinės perspektyvos panašu, jog jos draugai jau buvo pratę prie spontaniškų, momentinių fotosesijų. Galiausiai, kad ir kokiame kontekste buvo šios nuotraukos, stipriai juntama vitališka V.Šleivytės energija ir įtaka.
– Pačiame albumo apraše minimi ir V.Šleivytės meilės ryšiai.
– Sklaidant fotografijų archyvą ir dokumentus galime nujausti apie menininkės meilę moterims. Tačiau A.Narušytė rašė apie paslaptingus kadrus, kuriuose yra užuomina apie „sužieduotinį“. O vėliau šis vaikinas pasirodo fragmentiškai, ji sėdi jam ant kelių, tad sudėtinga pasakyti, ar ji domėjosi tik moterimis. Kai ji įstoja į meno mokyklą, viskas pasikeičia, V.Šleivytės fotografijose dominuoja moterys, galima numanyti, jog kai kurios jai buvo itin artimos.
Iš amžininkų pasakojimų galime suprasti, kad senatvėje Veronika gyveno su moterimi, o kas jas siejo, belieka spėlioti, tuo tarpu apie vyrus jos asmeniniame gyvenime žinių neturime. Vis dėlto menininkės homoseksualumas nebuvo jokia paslaptis.
– Ar tiesa, kad jau pradėjusi mokytojauti katališkoje mokykloje ji įsimyli ten dirbusią vienuolę?
– Manoma, bet taip teigti galime tik formaliai. Pranciškonių vienuolės švietėjiškais tikslais dirbo katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje, organizuodavo įvairią labdarą mergaitėms – drabužius, batus, knygas. Manytina, kad jos šioje mokykloje ir susipažino.
Fotografijose užfiksuota vienuolė Felicija taip pat buvo labai išsilavinusi, rašė straipsnius, mokytojavo, žavėjosi menu, architektūra, tai matome iš jos gražių laiškų Veronikai. O sugrįžusi į Ameriką, ten gyvenančius mokė lietuvių kalbos.
Felicija taip pat buvo labai išsilavinusi, rašė straipsnius, mokytojavo, žavėjosi menu, architektūra
Tačiau apie sesers Felicijos asmenybę ir aplinkybes, lėmusias moterų draugystę, žinome nedaug, kadangi turėjome galimybę tyrinėti tik V.Šleivytei siųstus laiškus, kuriuose ji sielojasi dėl jas skiriančio Atlanto vandenyno ar kitų įprastinių problemų, iškylančių žmonių santykiuose.
– Išties įdomu, kaip tokioje puritoniškoje valstybėje, o vėliau sovietų okupuotoje Lietuvoje, ji galėjo būti tokia drąsi ir tapo pirmosios tokios Moterų dailininkių bendrijos pirmininke?
– Kauno meno mokykloje ji dalyvavo kairuoliškų pažiūrų organizacijos „Trijų tulpių korporacija“ veikloje. Joje karta iš kartos veikė daug įvairių menininkų. Apie ją žinau mažai, nes su šiuo archyvu Lietuvoje mažai kas dirbo. Visgi susirinkę jie skaitydavo pastariesiems aktualią literatūrą ir diskutavo apie naują, kitokią visuomenę bei organizavo meno mokyklos vakarėlius. Korporacijos ideologiją greičiausiai veikė tarpukariu ryškūs socialiniai kraštutinumai, daug menininkų skurdo.
Panašu, kad V.Šleivytė buvo įkvėpta lyčių lygybės idėjų, 1938 m. tapo Moterų dailininkių bendrijos pirmininke, ši jos veikla tęsėsi iki 1940 m.
V.Šleivytė buvo įkvėpta lyčių lygybės idėjų, 1938 m. tapo Moterų dailininkių bendrijos pirmininke.
Kelias iki šios organizacijos įsteigimo entuziastėms nebuvo lengvas, apie tai plačiau albume rašo meno istorikė dr. I.Burbaitė. Šioje organizacijoje menininkės laikėsi solidarumo, palaikė viena kitą, organizavo parodas. Viena jų – anksti iš gyvenimo pasitraukusios Marcės Katiliūtės pomirtinė paroda.
Nors jų bendruomenė buvo produktyvi ir judino lygybės klausimus, atėjus naujai sistemai, organizacija iširo.
– Keičiantis sistemai, ji sulaukė grasinimų iš Lietuvą okupavusių vokiečių. O tada angažavosi sovietinei sistemai?
– Faktas, kad V.Šleivytės asmenybė pakinta įžengus į naujos sistemos rėmus, išryškėja kontrastas iki karo ir po jo. Dirbdama Vaikelio Jėzaus amatų mokykloje, skirtoje mergaitėmis, ji užfiksavo netinkamą elgesį su vaikais. Fotografijose matome juos prirakintus grandinėmis, apleistus (nuotraukose jie prisegti su grandinėmis).
Veronikai paviešinus šias fotografijas, kilo skandalas. Tarpukario spaudoje rašė, kad V.Šleivytė juodina gimnaziją. Dėl šių priežasčių ji neteko darbo. Bet atėjus sovietmečiui, ji tapo šios mokyklos direktore.
V.Šleivytė nekrologe, spausdintame mašinraščiu, pabrėžia, kad atsiduosianti tik dailei
V.Šleivytė nekrologe, spausdintame mašinraščiu, pabrėžia, kad atsiduosianti tik dailei, jos planuose buvo lietuviškos gamtos grožio vaizdavimas, ji mėgo gėles, jų kompozicijas. Tad fotografija, tokia, kokią matome iki karo – dingsta. Vienas paskutiniųjų tokių artefaktų – jos rankomis įrištas albumas „V.Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953“.
I.Burbaitė rašo apie sklandančius gandus, jog V.Šleivytė sovietmečiu surengė 500 parodų, ji buvo atkakli ir nebūtinai visiems maloni.
Susikurti įsivaizduojamą šios asmenybės portretą padėjo ir jos amžininkų pasakojimai, pavyzdžiui, jos laiptinės kaimynė. Jos gyveno nuostabiame tarpukario Kauną menančiame statinyje, Žemaičių gatvėje, iš šiame name esančio balkono matoma įstabi miesto panorama, ir jame priešais Veronikos objektyvą pozavo daug jos bičiulių.
– V.Šleivytė aname balkone fotografavosi su pižama, o už jos – subombarduoto Kauno peizažas.
– Ši nuotrauka yra gerokai vėlyvesnė ir jokio bombardavimo nebuvo. Pasakojama, kad čia užfiksuotas XX a. 8–9 dešimtmetyje įvykęs nutikimas – po naujametinės raketos smūgio apgadintas balkonas, šiame kadre pozuojanti pati Veronika – atrodo sugniuždyta, tvyro apokaliptinė atmosfera.
Ji nugyveno tikrai ilgą gyvenimą – net 91 metus.
Jeigu įsižiūrėsite, V.Šleivytė ten jau labai sena. Ji nugyveno tikrai ilgą gyvenimą – net 91 metus.
Albumo reikšmė
– Vadinasi, visus 100 metų šie V.Šleivytės negatyvai gulėjo neliečiami ir niekas iki tol nežinojo apie šios menininkės gyvenimą tarpukariu?
– 1998 metais V.Šleivytė mirė ir jos palikimas atiteko įvairioms institucijoms, muziejams. Fotografė savo ranka buvo surašiusi dokumentą, kuriame nurodyta, kur turėtų pakliūti jos paveikslai, iš tarpukario laikų sukauptos įvairių menininkų skulptūros, piešiniai. Taip asmeniniai daiktai, laiškai, nuotraukos atsidūrė būtent Kupiškio etnografijos muziejuje, nes šis kraštas buvo jos gimtinė.
– Ar atgaivintas nuotraukas vertintumėte kaip vertingiausią V.Šleivytės kūrybos palikimą?
– Tarpukariu V.Šleivytė dalyvavo fotografijos parodose, kaip antai pirmojoje Lietuvoje fotomėgėjų parodoje 1933 m. ir kitose. Tai buvo pirmoji fotografijos paroda Lietuvoje ir ji, beje, buvo pirmoji ten dalyvavusi moteris.
Tai buvo pirmoji fotografijos paroda Lietuvoje ir ji, beje, buvo pirmoji ten dalyvavusi moteris.
Apskritai, moterų fotografių tarpukario Lietuvoje buvo mažai. Tad jos drąsa ir buvo išskirtinumas. Ji kūrė savotiškus dvigubos ekspozicijos montažus ir bandė spalvinti savo fotografijas.
Sovietmečiu ji aktyviai dalyvavo dailės parodose, pristatė savo piešinius pastele. Galbūt ji atitiko tam tikras laikmečio nuostatas? Tai kita V.Šleivytės kūrėjos pusė, tačiau šiame etape mus domino būtent jos fotografinis palikimas, jos aistra šiai medijai.
– Savo gyvenimą ji fiksuoja lyg kokia instagramo žvaigždė. Ar bandėte atsekti, iš kur ji sėmėsi idėjų?
– Veronika netaupė savo foto filmų, fiksavo akimirkas tik pasitaikius progai.
Tikrai bandėme to ieškoti, tačiau konkrečių autorių įvardinti negalėčiau. Ji puoselėjo romantinę draugystę su vienuole, turėjo galimybę drauge keliauti po Europą, lankėsi muziejuose, parodose. Tokių išvykų tikslas buvo siejamas ir su jos moterų dailininkių organizacijos veikla, pavyzdžiui, ieškoti kontaktų, moterų menininkių ir kuratorių.
Beje, iš Amerikos ji gaudavo siuntinių, kuriuose buvo įdėti ir meno leidiniai, pavyzdžiui, „Magazine of Art“. Vienoje ankstesnių A.Narušytės įžvalgų teigiama, jog nemažai aptinkama nuotraukų, kuriose V.Šleivytė valgo arba ją maitina vaisiais. Ko gero, jos įkvėptos keliaujant po Italijos muziejus, gal tai yra paveiksluose matytų religinių siužetų interpretacijos (juokiasi).
Galiausiai, nebūtinai ji bandė kažką kopijuoti. Kai kurios jos kompozicijos yra unikalios. Mano akimis, jos autoportretai yra jos asmeniniai eksperimentai. O saviironiškam žvilgsniui tikrai sunku rasti analogų.
– Tas ir stebina, jog mergina iš Kupiškio savo esme panaši ir į Fridą Kahlo.
– Iš tiesų. Šios dvi moterys turi bendrumo. Jas sieja amžius, politinės pažiūros, autobiografiškumas kūryboje, V.Šleivytės, deja, tik iki karo. Pasirinkusios skirtingas formas jos fiksuoja savo vidinius išgyvenimus per autoportretą.
Jas sieja amžius, politinės pažiūros, autobiografiškumas kūryboje.
– Kaip manote, kuo svarbus albumo išleidimas Lietuvos kultūros istorijai?
– Svarbu buvo pažymėti, jog V.Šleivytė – dar viena pamiršta asmenybė, nors ji aistringai dirbo su fotografija ir išnaudojo jos galimybes.
Tai rodo didžiulis skaičius negatyvų, kuriuos ji pati ir išsaugojo. Džiaugiuosi, kad V.Šleivytė papildys Lietuvos fotografų gretas, galbūt sudomins kitus tyrėjus, pagaliau jos fotografija taps matoma platesniam žiūrovų ratui.
Savo drauges ji fotografuodavo, o nuotraukų nugarėlėje užrašydavo savo jausmus. Fotoaparatą pasitelkusi kaip įrankį tyrinėti savo asmenybės portretą, produktyviai jį išnaudojo. Jos filmose (taip ji vadino foto juosteles) užfiksuota ir Kauno architektūra, visos Kauno meno mokyklos peržiūros.
Tai be galo vertinga medžiaga, leidžianti nagrinėti ir to meto institucijų veiklą, moters, menininkės būsenas. V.Šleivytė itin įdomi asmenybė Lietuvos fotografijos istorijos kontekste.