Ši knyga – apie sudėtingą, labai gilią ir jautrią, spalvingą ir kūrybingą, kruopščiai ir atsakingai dirbančią asmenybę. Tai vienas iš Lietuvos fotografijos milžinų, įvaldęs įvairiapusę fototechniką, dalyvavęs daugybėje didelių ir mažų, personalinių ir grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Jis taip pat žinomas daugelyje pasaulio šalių, kurių žymiausios galerijos yra nupirkusios jo kūrinių, yra laimėjęs įvairius tarptautinius konkursus ir yra žinomas Azerbaidžane, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Norvegijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Turkmėnijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kt.
Nenuilstantis darboholikas fotomenininkas, profesionalumą pasiekęs atkakliu darbu, nuolatiniu savęs tobulinimu, susitelkęs į profesinę veiklą, kryptingai siekiantis tikslo. Buvo santūrus, uždaro būdo, mažakalbis, gilios intuicijos ir įžvalgumo, labai kuklus, rūstokai tvirto būdo, slepiantis pernelyg didelį jautrumą – neišsiduoti, neatskleisti savo tikrosios esaties.
Knygoje atskleidžiama vargana vaikystė, mokslo metai, dalyvavimas 1957 m. Kauno Vėlinių įvykiuose, ir visa tai pasakoja jis pats straipsnyje, kuris buvo skelbtas spaudoje. Mokėsi Maisto pramonės technikume Kaune, gavo paskyrimą į Anykščių vyno gamyklą, kurioje atidirbęs privalomus 2 metus, išėjo į Anykščių rajoninio laikraščio redakciją, 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių.
Knyga iliustruota daugybe nuotraukų, tekstai išsamūs, dokumentuoti. Knygoje taip pat nemažai kolegų, draugų, pažįstamų prisiminimų.
Aptariama menininko kūryba, kurią sudaro apie 20 didelės apimties kūrybos ciklų, o juose – šimtai ar net tūkstančiai nuotraukų. Ryškiausi ciklai „Portretai“, „Veidai ir mintys“, „Anciškis – Lietuvos vidurys“, „Mugės Lietuvoje“, „Atgimimo metraštis“, „1991 m. sausio įvykiai“. Gausiausi ir labiausiai vertinami ciklai „Portretai“ ir „Veidai ir mintys“, prisidėję formuojantis portretinės lietuvių fotografijos pagrindams.
Fotografuoti pradėjo jaunystės metais – vidurinėje mokykloje. Šį pomėgį tęsė studijuodamas ir pradėjęs dirbti. Ne tokie aktyvūs buvo 1965–1970 m. dirbant Anykščių rajono laikraščio fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju, nes kūrybai likdavo tik laisvadieniai. Intensyviai kurti pradėjo 1970 m. persikėlęs gyventi į Vilnių. Pats fotomenininkas teigė, kad įgyvendindamas sumanymą parengti ciklą „Veidai ir mintys“, 1970–2002 m. – aktyviausiu kūrybos laikotarpiu, – bendravo su 1500 portretuojamųjų, atstovaujančių meno, kultūros ir mokslo sritims.
Algimantas Žižiūnas daugiau kaip per 40 intensyvaus darbo ir kūrybos metų sukaupė didžiulį asmeninį per 1 mln. fotografijų ir negatyvų archyvą, saugomą Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriuje. Menininko valia ši intelektinė meninė vertybė – dovana Lietuvai, jos ateinančioms kartoms. Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus darbuotojai nuskenavo, aprašė ir suskaitmenino 2000 didelio formato ciklo „Veidai ir mintys“ nuotraukų. Nėra aišku, kiek jų dar liko nerastų ir kada bus rasta dar pasislėpusių tarp daugybės kitų nuotraukų ir negatyvų.
Ir toliau vyksta Algimanto Žižiūno įvairių ciklų fotografijų parodos ne tik Vilniuje, bet ir daugelyje kitų Lietuvos miestų. Tai liudija skyrius apie parodas. Fotomenininko kūryba tęsia gyvenimą, o jis pats kaip menininkas tapo legenda.
