– Vyteni, kaip nutiko, kad atsidūrėte Ispanijoje?
– Pilkas rudens rytas. Šlapdriba. Tą dieną eidamas į studiją supratau, kad rutina slegia. Metų metais žiemomis vėl ir vėl kovoti už šviesą, šilumą... Todėl iškeliavau paskui saulę. Jokio plano ir nebuvo, visą gyvenimą daug keliavau, tačiau šis kartas buvo kitoks. Nuojauta man siūlė kažką keisti. Tuo kažkuo ir tapo Andalūzija.
– Išvykote visam laikui, ar ten, kur šilta, tik praleidžiate žiemą?
– Tik tamsiuoju, pilkuoju laiku judu link saulės. Kad tamsoje lempomis nereikėtų jos imituoti. Yra tik viena vieta, kur išvyksiu visam laikui.
– Ką reiškia tapyti toli nuo Lietuvos?
– Kuriantiems nėra sienų, jos – išgalvotos. Saulė juk – ta pati, tiesiog ji šviesiau apšviečia tai vieną žemės lopinėlį, tai kitą. Atstumo nebelikę.
– Koks iš tiesų yra atstumas tarp Lietuvos ir Ispanijos?
– Mobiliojo telefono žemėlapyje – 3 centimetrai, mano popieriniame žemėlapyje – 27 centimetrai, jei kažkas pažiūrėtų iš Jupiterio – jokio atstumo, net Žemės nesimato. Taigi, egzistuoja tik laikas, laiko erdvė. Nuvykti iki Malagos iš Vilniaus užima tiek pat laiko, kiek nueiti pėsčiomis iki mūsų sodybos Noškūnuose.
– Dailininkui viskas yra šviesa. Ar šviesa ten labai skiriasi nuo šviesos čia?
– Skiriasi tiek, kiek skiriasi šviesa kambaryje, kai jame įžiebtas toršeras. Viename kampe – šviesiau, kitame – tamsiau, bet viskas yra vientisa. Jei skaitai, prisėdi arčiau šviesos, jeigu su vyno taure – lendi į prieblandą. Taip ir tapyba, kuri ypatingai prašo šviesos, – bėgioju paskui toršerą.
– Koks jūsų darbo grafikas Ispanijoje, kaip sudėliojate savo dieną?
– Diena sudėlioja darbo grafiką. Gyvenu gamtos ritmu. Stengiuosi išgirsti jos pulsą.
– Kokie darbai gimė Ispanijoje, kas juos vienija?
– Ryškios spalvų dėmės, faktūrų kontrastai, ekspresyvios kalnų linijos, multikultūrinė gamtos architektūra.
– Ar Ispanijoje randate dažų, kuriais buvote įpratęs tapyti Lietuvoje?
– Lietuva nei dažų, nei drobės ar teptukų negamina. Daugelyje šalių galima nusipirkti tokių pačių. Tačiau, tiesa, yra, ką nusivežu – natūralų pušų terpentiną, keletą Sankt Peterburgo gamybos dažų, paties pagamintų mentelių.
– Ar būdamas ten, ilgitės Vilniaus?
– Nesu tremtyje, nesu su ta vieta surištas jokiais prievartos saitais. Tik – laisvė... Tai ir pasiilgti nėra priežasties.
– Kaip žadate dėlioti savo gyvenimą – ten ir čia?
– Turėjau savo medį – obelį. Dabar turiu ir citrinmedį. Tiesiog praturtėjau ir abi pusės yra mano gyvenimas.
Vytenio Lingio darbų paroda „Laiko šešėliai“ atidaroma šiandien, balandžio 5 dieną, 19 valandą galerijoje „Menų tiltas“ Užupio g. 16. Paroda veiks iki gegužės 5 dienos.
