Nors, ko gero, žodį „pristatė“ šiuo atveju reikėtų mesti lauk, nes Lietuvoje menininkų, muziejininkų, tautodaile besidominčiųjų rate ji puikiai pažįstama. Žinoma ir Rokiškio krašte, nes gimtinė – Keležerių kaime (Kriaunų sen.). Tai ir pasaulyje žinoma kūrėja – jos personalinės parodos apkeliavo įvairias galerijas Lenkijoje, Rusijoje ir JAV.
„Neimkite iš interneto skaičių, kiek surengiau parodų arba kiek kartų jose esu dalyvavusi. Tie skaičiai klaidina, jie daug didesni, pati dar nesuskaičiavau...“ – įspėja menininkė, kurianti medžio ir linoraižinius, karpinius, skutinėjanti margučius.
Jos kūrinių yra įsigiję Rokiškio, Kupiškio ir Utenos muziejai.
„Gimtasis...“ ne kartą publikavo straipsnius apie šią menininkę, tačiau šįkart užgriebėme kitokį siūlo galą – Odeta priėmė pasiūlytą iššūkį ir kurs kalendorių, kuriame karpiniuose bus pavaizduoti liturginiai simboliai ir rūbai.
Sudomino meniškumas ir formatas
Savo karpiniais ir grafika O.Tumėnaitė–Bražėnienė iliustravo per dešimtį leidinių. Be jų, kilo mintis leisti kalendorius.
„2016 m. išleidau pirmąjį kalendorių, iliustruotą savo karpiniais. Jis vadinosi „Karpytos prakartėlės“. Daug karpinių turėjau šia tema, taigi juos teko tik atsirinkti. Sulaukiau daug gražių atsiliepimų ir pageidavimų tokio formato menišką kalendorių išleisti ir kitiems metams. 2017–ųjų kalendorius vadinosi „Odetos angelai“, jame – karpiniai su angelais. Puošnus 2018 m. kalendorius buvo skirtas Lietuvos šimtmečio jubiliejui“, – pasakojo kūrėja.
„Odetos angelai“ pateko į Kamajų, Salų ir Duokiškio parapijų klebono Andriaus Šukio rankas. Dvasininkas pasiūlė tokio karpinio stilistinę idėją sujungti su sakraline tematika. Ši idėja menininkei labai patiko, taigi prasidėjo bendradarbiavimas su Kamajų parapijos Sielovados grupe ir klebonu A.Šukiu.
Kamajų parapijai skirti kalendoriai
Jau 2018 metams buvo išleistas specialus kalendorius, kurio akcentas – didžiosios liturginės metų šventės.
2019 m. kalendoriaus tematika – šventųjų paveikslai, tad kiekvienam mėnesiui skirtas vis kitas šventojo atvaizdas. Pavyzdžiui, vasario mėnesio lapelyje pavaizduota šv. Agota, kovo – šv. Kazimieras. „Kalendoriaus lapelio apačioje pateikiami glausti tekstai apie tą šventąjį. Šį darbą atliko klebonas, o mano atsakomybė – iliustracijos. Jos atliktos medžio ir linoraižinių technika. Jų specialiai šiam leidiniui kurti nereikėjo, juos atsirinkau iš ankstesnių darbų. Tiesa, abu apsitarėme, kokius šventuosius vaizduoti“, – sumanymą komentavo menininkė.
Jau pasirodė ir 2020 m. kalendorius. Jame puikuojasi karpiniai. Jis skirtas šventėms – tiek tautinėms, tiek religinėms. Čia žengia Trys karaliai, vaizduojama Lietuvos globėja Dievo Motina ir šv. Antanas, ažūriniuose raštuose atgyja Kalėdos, rimtimi alsuoja karpinys „Mirusiųjų diena“ ar „Malda prie kryžiaus“, „Dievdirbys“, o kovo mėnesiui skirtas karpinys „Šventė Lietuvoje“, priderintas prie tą mėnesį švenčiamos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.
Atvertus vasario mėnesio lapelį, pasitinka citata iš Naujojo Testamento Šv. Mato evangelijos: „Ir aš sakau: „Tu esi Petras – uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Simboliška – tą mėnesį švenčiama Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o citatą ir svarbią datą sieja karpinys, pavadintas „Ant kalnelio“. Jame – tautiniais drabužiais apsirengusių vyro ir moters figūros, verpstės motyvas, žemės ir dangaus sferos.
Gamta – Dievo kūrinys
Kalendorių karpiniuose, medžio ir linoraižiniuose šalia religinių vaizduojama ir daug augalinių motyvų. Užduodu provokuojantį klausimą – ar tai nekvepia pagonybe?
„Ne. Lietuviai nuo seno mylėjo visa, kas Dievo sukurta. Nei paukštelis, nei augalėlis neturi nieko bendra su pagonybe, tai Dievo kūrinys, mūsų džiaugsmas ir mūsų rūpestis, grožis ir atgaiva. Senuosiuose raižiniuose šventieji vaizduojami gamtoje. Mes joje gyvename. Be to, karpiniai ir liaudies grafika yra dekoratyvus menas. Jei iškarpysiu tik vien šventojo figūrą, tai gal bus tik miniatiūra, modernus menas. Karpinys ir raižinys visada apipintas medžiais, kitais augalais, paukščiais… Šios technikos reikalauja dekoratyvumo. Tame nieko pagoniško“, – akcentuoja menininkė.
Laukia sudėtinga užduotis
O.Tumėnaitės–Bražėnienės kūrybiniai planai, bendradarbiaujant su Kamajų parapija, siekia keletą metų į priekį, mat klebonas A. Šukys pasiūlė naują ir įdomią 2021 metų kalendoriaus temą – liturginių simbolių ir rūbų pristatymą karpiniuose su trumpu aprašymu.
Kol kas šios idėjos įgyvendinimas dar tik bręsta kūrėjos mintyse. „Man tai nemažas kūrybinis iššūkis. Jei ši tema nauja ir įdomi man, neabejoju, kad ji bus įdomi ir kitiems. Kunigas parinko sudėtingą užduotį, nes tokios tematikos darbų neturiu, juos teks kurti, gilintis… Tai didelė ir rimta, konkreti užduotis, todėl ją pavadinčiau iššūkiu. Kol kas dar neapmąsčiau stilistikos. Laiko turime, todėl neskubėdami galime paruošti ir aprašymus, ir iliustracijas. Aš įsivaizduoju, kad tas karpinys bus tik miniatiūra. Tada daugiau vietos liktų aprašymui, pristatymui“, – svarstė kraštietė.
Pelnas nedomina
Tautodailininkė sako, kad asmeniškai jos leidžiamų kalendorių tiražas nesiekia tūkstančio. Visgi Lietuvos mastu tai gana daug. Kokie žmonės juos įsigyja?
„Aš turiu draugų visame pasaulyje. Daugiausiai tokių kalendorių užsako lietuviai, gyvenantys užsienyje. Taigi kalendoriai jau pasiekė pačius tolimiausius žemės kampelius – nuo Sibire užsilikusių lietuvių tremtinių palikuonių iki stiprių lietuvių bendruomenių Amerikoje, Australijoje, Kanadoje ir visose Europos šalyse. Jie jau dabar užsisako kalendorius ir juokauja, kad yra įkalta vinis jiems pakabinti. Ir būtinai laukia to paties formato, nes telpa pakabinti virš darbo stalo, miegamajame, be to, palikta vietos įrašams ranka. Kalendorius įsigyja ne tik sau, bet ir dovanoms. Knygynuose jais neprekiaujama, man tai neįdomu, nes ne pelnas svarbu ar kiekiai. Tai autorinis dalykas“, – įsitikinusi menininkė.
Taigi šventės, tradicijos ir lietuviška kultūra pas svetur gyvenančius žmones grįžta kalendorių pavidalu.
Tampa tarsi meno albumais arba paveikslais
Mažesniu tiražu leidžiami Kamajų parapijos Sielovados grupės ir klebono A.Šukio bei O.Tumėnaitės–Bražėnienės bendro projekto kalendoriai. Vieno tiražo skaičius siekia keletą šimtų. Treti metai Kamajų parapija juos dovanoja aktyviausiems nariams, svečiams. 2018 m. kalendorių (su papildoma informacija) užsisakė ir Panevėžio vyskupijos kurija bei visos Rokiškio dekanato parapijos.
Pasak A.Šukio, kiekvieno kalendoriaus funkcija yra informacinė – skaičiuoti metų mėnesius ir dienas. Kasmet jis pateikia ir papildomos informacijos: ar trumpą šventojo biografiją, ar eilutę iš Šventojo Rašto… Tai jau švietėjiška jo funkcija. Žinoma, svarbus ir estetinis jo „svoris“, nes iliustruojamas meno kūriniais. Klebono žiniomis, šie kalendoriai metams pasibaigus ne išmetami, o padedami į knygų lentynas ir vartomi lyg meno albumai arba iliustracijos iškarpomos ir įrėminamos. Dvasininko nuomone, svarbu ir tai, kad parapijai skirto kalendoriaus formatas tinka ir svarbiems užrašams.
Sudėtingiausia piešti atbulai
Ką sudėtingiau suskurti – lino ar medžio raižinius?
„Medžio raižiniai ir linoraižiniai priklauso giliaspaudei grafikos technikai. Daug sudėtingesni yra medžio raižiniai, nes tenka raižyti medį. Dažniausiai imu liepos lentelę, ant jos išsipiešiu atvirkščią piešinį (raides tenka rašyti irgi atbulai) ir raižau. Tikrą vaizdą pamatau tik tada, kai atspaudžiu ant popieriaus. Medžio raižinius kurdavo tik savamoksliai, daugiausiai – Žemaitijoje. Kad kūriniai taptų vertingesni, paspalvindavo. Dažniausiai juos pardavinėdavo per atlaidus, žmonės pirkdavo savo namams papuošti. Jie būdavo religinės tematikos. Kadangi esu tautodailininkė, todėl laikausi tradicijos ir taip pat kuriu tik sakralinius siužetus“, – kalbėjo menininkė, kurios medžio raižiniai prieš porą metų buvo „per vieną žingsnelį“ nuo didžiausio tautodailės apdovanojimo – Aukso vainiko.
Šį garbingą apdovanojimą ji gavo už linoraižinius. Lygindama abi technikas, pamini ir siužetą – jis linoraižiniuose gali būti bet koks – Kaziuko mugė, gyvūnai…
Tūkstančiai
Labiausiai moterį išgarsino karpiniai. Juos sakosi pamėgusi nuo 1983 m., t.y. nuo studijų laikų. „Jų sukurta tūkstančiai, dalyvauta šimtuose parodų. Pats didžiausias, rekordinis karpinys sukurtas 2009 m., jis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – tai ištisinis, karpytas 22 metrų paveikslas „Mano Lietuva“, skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Mažiausio nesu matavusi, tai tikriausiai būtų ant atvirukų klijuojamos miniatiūros“, – svarstė Odeta.
Jei žmogus, besidomintis karpinių menu, pats sugalvotų jų imtis, kokį popierių patartų naudoti? „Kerpame iš kuo plonesnio popieriaus, o klijuojame ant storesnio pagrindo. Karpymui tinka mokykliniai spalvoto popieriaus rinkiniai“, – paprastai paaiškina moteris.
Kada artimiausias „pasimatymas“?
Dar šiais metais Rokiškio krašto muziejuje bus organizuojama respublikinė netradicinių karpinių paroda. Joje žada dalyvauti ir O. Tumėnaitė–Bražėnienė su dukra Adele.
Obeliečiai su šia kūrėja pasimatys jau „Obelinės“ šventėje, mat Obelių bibliotekoje numatytas jos susitikimas su… skaitytojais – ji prisistatys kaip poetė.
Tai kas ką nurungia? Laimi vaizduojamasis ar žodžio menas? „Taip, laimi karpiniai, lino ir medžio raižiniai bei margučiai, jiems savęs išdalinu daugiausiai. Poezija lieka podukros vietoje, jai atitenka mažiausiai laiko. Nesu produktyvi, bet eilėraščiai „kuriasi vienas po kito“ – esu išleidusi knygą „Angelo šešėlyje“, kurioje sutilpo per 20 eilėraščių. Aš niekur neskubu, bet, kai eilėraštis ateina, turiu jį užsirašyti. Esu Utenos literatų klubo „Verdenė“ narė, tad mano eilės publikuojamos ir pavieniui bei įvairiuose leidiniuose. Bet ne tiek daug, kad galėčiau vardinti ir vardinti tuos leidinius“, – pasakojo menininkė.
