Istorinėje dvaro liepų alėjų sankirtoje, kuria kadaise vaikščiojo Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius ir rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, iškilo nauji vartai į parko širdį: dvi grakščios ąžuolo kolonos, ant vienos iš jų jau įkurdintas net 16-kos kalvių bendras kūrinys – kalviškos saulėgrąžos Ukrainai. Gėles, tapusias svarbiu nacionaliniu Ukrainos simboliu, į vieną puokštę kalviai sujungė metalinėmis juostomis, papuoštomis ukrainiečių tautiniuose drabužiuose siuvinėjamais vyšyvankos raštais.
„Nagrinėtose vyšyvankose, ornamentikoje aptikau nemažai bendrų bruožų su lietuviškų tautinių juostų raštais, tik ukrainietiški yra bent keturis kartus intensyvesni, tankesni. Kartu su kolegomis pradėjus kurti kalviškąsias saulėgrąžas Ukrainai ir besidomint šia tema giliau, apie panašius archetipus man patvirtino ir menotyrininkai“, – pasakojo vienas plenero ir meno dirbtuvių „Užventis MENE XIII. 2022“ kūrėjų, kalvių kalvis mažeikiškis Virgilijus Mikuckis.
Su plenero iniciatoriais ir kuratoriais pasikalbėjome ne vien apie paramos Ukrainai ženklus, bet ir apie Lietuvoje stiprią tradiciją formuojančio nedidelio žemaičių miestelio – Užvenčio – kultūrinę raišką, tampriai susietą su dvare gyvenusios Šatrijos Raganos literatūros palikimu.
Su 15min.lt kalbėjosi plenero iniciatorė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė, kalvių programos kuratorius V.Mikuckis bei šiauliečiai – šamoto skulptūrų autorė keramikė Irena Šliuželienė ir tapytojas Voldemaras Barakauskas, ne vienus metus kuriantis Užventyje kartu su akvarelininkais.
– Ryškiausiu 13-ojo Užvenčio plenero akcentu tapo meistrų sukurtos kalviškos saulėgrąžos Ukrainai, nors planuota šiųmetę meno šventę skirti Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pirmojo leidimo šimtmečiui įprasminti. Kokią žinią Ukrainai ir ukrainiečiams pasiuntė šis Užvenčio pleneras, jame susibūrę menininkai? Ir kiek karo tema paveikė pačią kūrybą, idėjas?
M.Balvočiūtė-Knyzelienė: Taip, planavome minėti apysakos „Sename dvare“ pirmojo leidimo šimtmetį, nes čia gyvenusi Šatrijos Ragana mūsų kraštui, dvarui ir mums patiems yra labai brangi. Visgi karas keitė daugelio planus – plenere dalyvaujantys kalviai palaiko ryšį su Ukrainos kalviais, kartu dalyvavo daugelyje simpoziumų. Pabendravę su kolegomis įsitikinome, kad ukrainiečiams būtų gera žinoti, jog mintimis ir kūryba esame kartu. Todėl „Sename dvare“ aprašytas rožes, iš kurių turėjo rastis nauja kalviška skulptūra mūsų dvaro parke, pakeitė saulėgrąžos.
V.Mikuckis: Rožės lieka kitai vasarai, na o žydinčias saulėgrąžas pagal mano eskizą kūrė 16 kalvių. Kadangi puokštė skirta Ukrainai palaikyti, norėjosi panaudoti ir daugiau tradicinių ukrainiečių simbolių. Taip atsirado juostos su vyšyvankos raštais, juosiančios šią apie 200 kilogramų svorio puokštę.
Skulptūrai parinkome vietą ant vienos iš dviejų naujai istorinės liepų alėjų sankirtoje pastatytų ąžuolinių kolonų, kurias kūrė Kurtuvėnų skulptorius Aurimas Šimkus ir skulptorius Antanas Viskantas iš Tirkšlių.
Nors liepos alėjos šiandien išlikę tik fragmentai, norėjosi skulptūrą ne viduryje lauko pastatyti, bet būtent greta didžiosios alėjos, kuri driekiasi į Pavenčius, prie Ventos, tarp dvaro ir upės.
Sukūrėme ir kitą didelio formato kalviškosios kryždirbystės darbą: tai 4,5 metro aukščio kryžius Užvenčio plenero pradininkui, kalviui Vytautui Jaručiui atminti. Kryžių kūrė A. Šimkus, jis pastatytas netoli vietos, kur V.Jarutis su šeima leido vaikystę, kur stovėjo ir Leono Rimeikio kalvė, kurioje Vytautas mėgdavo lankytis.
V.Barakauskas: Šis pleneras išsiskyrė jame susirinkusių meninkų dėmesiu ir globa. Visi dirbo, kūrė, o vakarais ilgai kalbėjomės. Prie mūsų akvarelininkų komandos prisijungė Svetlana Pleikis, dailės mokytoja iš Odesos, Užvenčio krašte turinti giminaičių.
Kurdama ji prisiminė vaikystę, emocijos karo kontekste, žinoma, kitos. Jautėme, kad tapyba visiems susibūrusiems yra reikalinga. Galiu pasakyti, daug kas vyko ir tylint, be žodžių.
O patys sukurti akvarelės darbai šią vasarą yra daugiasluoksniai, tarp jų esama ir realistinio braižo, ir tapybos su grafikos elementais. Darbuose tiesiogiai saulėgrąžos beveik neatsispindi. Menininkai pasirinko tai reikšti per simbolius, spalvas, emocijas. Būta gelsvų atspalvių, kai kur paslėptų. Gamtoje prie Ventos upės eskizavome, o tapėme dvaro malūne įrengtoje studijoje. Iš gamtos paimi kai ką, ir toliau kuri pats.
Beje, malūno studijoje per langelį matėme ne vien gamtą, bet ir šamoto skulptūras lipdžiusių keramikų darbo procesą. Tokia kūrybinė bendrystė Užventyje yra visuomet.
I.Šliuželienė: Susirinkusių kelių dešimčių menininkų, kalvių, tapytojų ir mūsų, keramikų, nusiteikimas šio plenero metu tikrai buvo kiek kitas. Jausmas toks, kad kūrėjai savyje šį tą perkainavo, labiau branginame tai, ką turime šiandien.
Šamoto skulptūras kūrėme dvi komandos: aš kūriau kartu su vyru Viliumi, o greta mūsų dirbo latvių menininkė Ilzė Emse-Grīnberga. Mes vis dėlto likome prie pradinės idėjos kurti Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ motyvais.
Latvė Ilzė išdegė apysakoje aprašomo katino Pilkio skulptūrą „Sargs“, o mes savo skulptūrą pavadinome „Mamatės turtai“. Mūsų skulptūroje matomas apysakos personažas Nika, griežęs iš paprastos lentos pagaminta skripkele. Tai berniukas, nepaprastai mėgęs klausytis mamatės muzikos. Šis vaikas mums yra visos tautos ateities simbolis.
– Ar pačiame kūrybos procese būta kokių netikėtumų? Žinau, kad keramikams ypač svarbu, jog labai aukštoje temperatūroje (apie 1100 laipsnių) degama ažūrinė skulptūra vėsdama atlaikytų temperatūrų šuolį ir nesuskilinėtų.
I.Šliuželienė: Iš viso Užvenčio dvaro parke ir jo salelėse įkurdintos jau 4 mūsų su Viliumi kurtos skulptūros, tad išmokome kurti taip, kad tokių netikėtumų nebūtų. Bet tikrai netikėta buvo kūrybos procese sutikti šešiametį berniuką Dovydą iš kito Ventos upės kranto.
Pasiūlėme berniukui tapti apysakos personažo Nikos modeliu, ir jis sutiko. Skulptūros rankų ir kojų forma išlieta būtent Dovydo dėka. Jis kantriai mūsų laukė, kol vykome įsigyti gipso. Esame dėkingi, ir smagu, kad ūgtelėjęs Dovydas visada žinos, koks jis buvo šešerių metų.
– Užvenčio pleneras yra vienas didžiausių ir svarbiausių kalvystės renginių Lietuvoje, o šamoto skulptūrų parkas apskritai vienintelis toks šalyje. Ar Užventyje gyvenusių ir kūrusių šviesuolių palikimą, esamas dvaro valdas laikote savo įsipareigojimu tęsti kūrybą?
M.Balvočiūtė-Knyzelienė: Matyt, niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Atsiradusi galimybė per dailę aktualizuoti su šiuo kraštu susijusius Lietuvos šviesuolius mums kartu yra puiki proga šių dienų kartai pasakoti, kalbėti apie kilniadvases Užventyje kūrusias asmenybes, apie jų vertybes, nuveiktus darbus.
Beje, Užventyje šiandien kuria ne vien Žemaitijos tautodailininkai. Tai savo sričių profesionalai iš visos Lietuvos, taip pat ir Latvijos.
Per 13 vykusių plenerų Užventyje yra sukurta jau 18 meninės kalvystės kūrinių. Lietuviškoji kryždirbystė, kaip žinia, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
Mūsų manymu, Užventyje tarpusavyje dera ir pasaulietiniai, ir religinės tematikos paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai. Taip pat – koplytėlės, Žemaitijai būdingi dažniausiai iki 1,5 metro aukščio paminklai: tai nesudėtingos konstrukcijos ir puošybos šventųjų buveinės, pastatytos ant akmens ar kitų neaukštų postamentų. Jose „apgyvendintų“ šventųjų paskirtis – globoti sodybą, kartais net visą sodžių. Koplytėlės mūsų plenerų metu pastatytos trys.
Per pastaruosius metus sukurta daug skulptūrų, brangių mums ir Žemaitijai. Tai ir šv. Florijono skulptūra, ir 11 metrų aukščio metalo kompozicija „Saulučių medis-vėtrungė“, kurioje sukomponuotas 25 saulutes ir kryžius laiko ąžuoliniai krikštai, simbolizuojantys pirmojo kalvystės parko Lietuvoje pradžią.
Etnografinių regionų metams įprasminti sukurta 8 metrų aukščio kompozicija „Trimituojančių angelų vėjarodžių medis”, įkurdinta dvaro erdvėje ir atskleidžianti savitą Žemaitijos kultūrą. Greta to, parke turime jau 8 įspūdingas šamoto skulptūras, sukurtas lietuvių ir latvių keramikų. Visiems, šiandien kuriantiems Užventyje, esame be galo dėkingi.
„Užventis MENE XIII. 2022“ iniciatorius ir rengėjas: Užvenčio Dvaro Malūnas, plenerą iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba.
„Užventis MENE XIII. 2022“ kūrę menininkai:
Kalviai: Arūnas Degė, Ramūnas Gudaitis, Andrius Janulis, Albinas Jukumas, Juozas Kavaliauskas, Saulius Kronis, Egidijus Latėnas, Virgilijus Mikuckis, Tomas Pacaitis, Česlovas Pečetauskas, Eitaras Pokvytis, Evaldas Rimkūnas, Vytautas Slavinskas, Stanislovas Špukas, Darius Vilius, Edgars Vronskis ir Glebs Vronskis (Latvija).
Akvarelės meistrai: Jolanta Ābele (Latvija), Voldemaras Barakauskas, Audrius Gražys, Gitana Kaltanienė, Eugenijus Nalevaika, Loreta Narušienė, Bangutis Prapuolenis, Svetlana Pleikis, (Ukraina), Baiba Priedite (Latvija), Jurga Sidabrienė, Justė Šaltė, Oksana Vronska (Latvija).
Keramikai: Ilzė Emse-Grīnberga, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis.
Dailėtyrininkas, etnologas: Vytautas Tumėnas.
