Tai antroji E.B.Šepučio paroda. Pirmoji „Must be Deep“ prieš kelerius metus buvo LDS galerijoje. Anksčiau su savo darbais jis yra dalyvavęs grupinėse parodose. Po vienos iš jų – „Flashbang“ jį atrado „The Rooster Gallery“.
Šiuo metu keletas E.B.Šepučio darbų jau yra privačiose kolekcijose. Paklaustas, kur jeigu nebūtų jokių ribų, norėtų, kad jo darbai kabėtų, pašnekovas reagavo santūriai: „Noriu, kad mano darbus pirktų tokios vietos, kurioms jie būtų reikalingi. O šiaip tegul mano ambicijos lieka man pačiam. Galbūt taip jos ir išsipildys.“
– Kas tave privertė pasirinkti profesionalaus menininko kelią?
– Labai elementaru – aš tiesiog mėgaujuosi tai darydamas. Turbūt kaip ir visi menininkai, pradėjau dar nuo vaikystės, kuomet nemažai piešdavau, ypač tuo metu populiarius anime stiliaus kūrinius. Vėliau pasirinkau tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kurioje ir prasidėjo mano, kaip profesionalaus menininko, kelias.
Nors mokslus jau baigiau, tačiau planuoju ir toliau juos tęsti užsienyje, įgyti daugiau patirties, atrasti naujų galimybių. Tapybos mokslai, darbas studijoje ar tiesiog susitelkimas į patį kūrybinį procesą, paskatino atrasti būdus, kaip pačiam išeiti už akademijos ribų.
Taip atsirado ir dar viena veikla – parodų kuravimas, kuris padeda atrasti save kitų menininkų kontekste, pažinti kolegas ir savo kartos meno formas, kuriose vis dažniau galiu atpažinti kažką, kas primena vaikystėje matytus vaizdus.
Anuomet per lietuvišką televiziją galėdavai pamatyti „Yu-Gi-Oh!“, „Pokemonus“ arba „Dragon Ball“, o mano teta Edita, kurį laiką gyvenusi Japonijoje, man parodydavo įvairiausių dalykėlių, kurių ne kiekvienas galėjo pamatyti. Galbūt todėl man ta estetika ir yra tokia įdomi, artima.
– Esi buvęs Japonijoje?
– Ne, bet labai norėčiau nuvykti. Mane žavi japonų kultūra ir žmonės, ypač jų santūrumas, gebėjimas būti vienumoje. Galbūt tai tolimo krašto mitas, tačiau viskas ten atrodo tvarkinga, efektyvu bei estetiška. Japonai kreipia ypatingą dėmesį į tradicijos ir šiuolaikiškumo jungtį, daugybės skirtingų šaltinių derinimą, o tai yra viena iš pagrindinių mano paties kūrybinių užduočių.
– Lietuviškoje dailėje, kokią ją stereotipiškai įsivaizduojame, retai pamatysi japoniškos kultūros atspindžių. Ar tapyti „Yu-Gi-Oh!“ kortas yra savotiškas maištas?
– Aš pernelyg daug negalvoju apie lietuvių dailės kanoną ar dominuojančias formas, jos man paprasčiausiai nėra artimos. Kaip ir visi studentai, stovėjau prie etiudininko, žvelgiau į peizažą, tačiau iki šiol tapybą suprantu kaip kažką daugiau, nei gamtos kopijavimą ar meniškos ekspresijos veiksmą.
Žinoma, nesinori atmesti Lietuvos meno istorijos, tačiau, manau, užtenka jį pažinti, suvokti ir savo kelią rinktis nekreipiant per didelio dėmesio į jį. Tai ypač aktualu mūsų kartai, nes jos žvilgsnis labiau krypsta į pasaulinę kultūrą, jos pavyzdžius ir net nebūtinai tapyboje.
Mane asmeniškai labiausiai įkvepia filmai ir muzika. Man patinka visa repo kultūra, o ypač Kendrickas Lamaras. Jo estetika, kurią sunkiai galėčiau nusakyti žodžiais, labai įdomi. Manau, K.Lamaro kūryba pasižymi itin giliu savo kultūrinio konteksto supratimu ir jo analize kaip albume „To Pimp a Butterfly“. Pavyzdžiui, šio albumo daina „Sing About Me, I'm Dying of Thirst“, klausydamasis galiu įsijausti ir išjausti tai, ką kuriu, mane veikia dainos žodžiai ir nuotaika, nuteikia rimtai. Muzika labai svarbus dėmuo tapybos procese, nes dainos, kurias klausau, dažnai nurodo emociją, su kuria prieinu prie tapybos darbo. Arba kaip jo naujausiame albume „Mr. Morale & the Big Steppers“ yra labai akcentuojama savianalizė ir savęs priėmimas. Jo kūriniai mane įkvepia savo nuoširdumu ir dėmesiu žodžiui, bendra emocija, kurią jo kūryba perteikia, norėčiau, kad ir mano darbai būtų tokie paveikūs.
Taip pat mėgstu Kanye Westą, dėl jo eksperimentavimo su muzika ir nuolatine ambicija ieškoti, manau, ir tapyboje reikėtų nuolatos stūmėtis formos paieškose ir stebinti save naujais atradimais. Tiesa, atsiriboju nuo jo politinių pareiškimų ir asmeninių nuomonių, vertinu tik jo novatoriškumą muzikoje.
-
Tapytoja Agata Orlovska: „Visada jaučiau didžiulį troškimą suprasti kažką didelio ir nežinomo“
-
Jaunosios kartos dailininkas Martynas Pekarskas: „Lietuvos tapyba keisis, kai bus atsisakyta rusiškų dažų“
-
Provokuojančioje dailininkės M.Radžiūnaitės parodoje – pragaro liepsnos, tuščias dėklas ir naujos religijos altorius
– Naujoje parodoje „Kriptik“ eksponuojami paveikslai paremti žinomo animacinio filmuko „Yu-Gi-Oh!“ kortų forma. Taip pat tavo paveiksluose esama ikonos meno elementų. Kaip tai dera ir kodėl pasirinkimai būtent „Yu-Gi-Oh!“?
– Pirmąją kortų seriją pradėjau tapyti dar ketvirtame kurse. Rėmiausi 1440–1445 metais raižytojo iš Šveicarijos Konrado Witzo sukurta kortų kalade „Ambras falconer cards“. Šiose kortose vaizduojamos medžioklės scenos su veikiančiais gyvūnais vietoje įprastų kortų rūšių. Tai man pasirodė įdomu dėl neįprastų, niekad tokioje formoje nematytų siužetų. Ne visos kortos išliko, todėl kiekviename kortų pasakojime yra trūkstamų dalių, kažko, kas jau pasimiršo.
Taip sumaniau, jog galiu kortų medžioklės scenas papildyti. Vietoje kai kurių kortų rinkausi naudoti alcheminius, religinius, mistinius, kultūrinius bei kasdienius vaizdus, taip kurdamas vaizdą, ardantį įprastą istorinį ir kultūrinį jų supratimą. Nuo jo ir prasidėjo mano keisto pasakojimo kūrimas.
Ligtol kūriau monumentalesnius darbus, kur svarbu buvo valymas, išiminėjimas, drobės spindėjimas, tokiam tapymo būdui didelę įtaką turėjo akademinio piešimo metodas, kai, sužymėjus reikiamas formas ant viso piešinio, yra įtrinamas iki dulkelių susmulkintas grafitas. Jį įtrynus, visas popieriaus lapas pasidengia tamsiu, blizgiu grafito sluoksniu ir tuomet atliekamas šviesos ir pustonių „išiminėjimas“ trintuku bei tamsinimas iki giliausios įmanomos tamsos.
Į drobę įsigėrusį dažą pasirenku palikti tik vietose, kur reikia tono gylio, tačiau didžioji dalis mano tapybos darbų yra paremti valymo metodu, kurio principas – terpentinu išimti dažą, panašiai kaip tai atliekama piešime, naudojant trintuką. Tačiau tai tęsiu tik techniškai, bet jau pritaikydamas kitoms formoms ir turiniams, šiuo atveju pasitelkiu „Yu-Gi-Oh!“ kortos formą, kuri kviečia žiūrovą skaityti paveikslą kaip katalogišką kortelę, kurioje užfiksuotos dalys, simboliai ir tekstai, turėtų būti skaitomi lyg kultūrinis eilėraštis ar esė. Gali susidaryti iliuzija, kad visa tai kanoniška, tačiau fiksuota kortelės forma noriu įsprausti skirtingus naratyvus, vaizdus ir viską sukomplikuoti taip, kad nebūtų aišku, kaip skaityti.
– Tavo darbuose galima rasti citatų iš poezijos knygų.
– Literatūra man svarbi nuo laiko, kai mokiausi Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje. Prie to prisidėjo man brangi literatūros mokytoja Dainora Eigminienė, išmokius atrasti ir vertinti knygas, nežiūrėti į jas, kaip kažkokią užmirštą veiklą. Literatūra man pasirodė kaip nesenstanti, kiekvienai kartai pasakanti kažką naujo – tai literatūra daro gyvenimą įdomų. Todėl savo darbuose dažnai naudoju nuorodas į literatūrą, juose galima rasti citatų iš Rainerio M.Rilkes „Duino elegijų“, Jameso George‘o Frazerio „The Golden Bough“, netyčia į rankas papuolusios senovinės poezijos bei okultinių knygų. Manau, literatūroje yra užrašyta tiek žmogaus sielos kertelių, kad jas galima sample'inti, kad tapybos darbe veiktų kaip kontekstas, vizualųjį jausmą papildantis ar jį plečiantis veiksnys.
– Tau svarbu asociatyvumas?
– Tai man svarbiausias dalykas. Man labai patinka jungti dalykus iš skirtingų kontekstų, kurie teoriškai neturėtų būti šalia vienas kito, kaip antai magija, pagonybė, okultizmas, anime. Tai man atliepia tą eklektišką kultūrinę patirtį, kurioje esame priversti gyventi. Mano kartoje žmonės užaugo su televizija, internetu, bet tuo pat dar mus vedėsi į bažnyčią. Manau, kad mano kuriamą raišką galima lengvai atjausti, kadangi ji lygiai tiek pat perkrauta kultūriniais kontekstais, kiek ir mūsų kasdienybė.
– Ar pats esi turėjęs „Yu-Gi-Oh!“ kortų kaladę?
– Taip, ir labai daug netikrų, pirktų turguje. Jos pasižymėjo keistu blizgesiu, reflektyviu paviršiumi, kuris skaido šviesą. Apskritai pats žaidimo konceptas labai keistas. Dalis personažų, vaizduojamų kortose, grįsti Egipto mitologija ir man žavu, kaip tai nutinka – ką bendro turi Japonija ir Egiptas? Ką bendro turi dauguma suplaktų kontekstų? Šiandieną, kai turime visą pasaulį po ranka, įmanoma įsikvėpti bet kuo, nepriklausomai nuo to, kur tai yra. Nereikia sau kurti ribų.
– Kokią techniką naudoji tapydamas?
– Tapau tiesiog aliejiniais dažais ir dar naudoju kartais damaro, o kartais šelako laką. Aišku, viską valau skuduriuku, nes man patinka, kai nesimato potėpio, nors kartais ir jo reikia.
– Ar žaidi su dirbtiniu intelektu?
– Ne, man atrodo, kad dar reikėtų palaukti, kol jis patobulės. Kol kas man jis dar nėra aktualus, bet jeigu toks ir taptų, abejoju, ar naudočiau tapyboje. Manau, kad žmogaus protas yra daug laisvesnis nei kompiuteris, ir visada toks bus.
– Kaip apskritai atrodo tavo tapymo diena? Ar turi kokių nors ritualų?
– Labiausiai mėgstu tapyti vakarais, kai dangus tampa tamsesnis. Dauguma tapytojų ieško dienos šviesos, kad matytų ir jaustų spalvą, bet man, ko gero, ji nėra esminis dalykas. Taip pat geriau taposi šaltuoju sezonu, vasarą mėgstu užsiimti kitais dalykais.
– Kuris iš tavo darbų parodoje tau labiausiai patinka?
– Kol kas vienas labiausiai įstrigusių yra „Willingness to Subordinate“. Jame vaizduojamas įėjimas į kažkieno namus arba į rūsį. Tai savotiški tradiciniai klasikinėje kultūroje vaizduojami pragaro nasrai, bet nemanau, kad išskirti teisinga, visi darbai man yra lygiaverčiai.
– Tavo visi darbai ganėtinai tamsūs. Kodėl renkiesi tokias spalvas
– Tamsios spalvos visada turi rimties ir jos duoda šansą susikaupti. Pavyzdžiui, žvelgiant į šviesiau nutapytą „Temporary Kings“ jis veikia visai kitaip – švelniai, lengvai, o štai „The Blows of Scorn“ veikia dar kitaip. Juoda man tiesiog labai artima spalva, padeda ieškoti ramybės
