Sovietmetis autoriui reiškia vaikystę, o vaikystė yra žavingas gyvenimo etapas, teikiantis nuo režimo nepriklausomų džiaugsmų. Taigi, galime suprasti, kodėl sovietmečiu gimę ir pradėję augti menininkai vienaip ar kitaip integruoja šį laikmetį į savo kūrybinį spektrą.
Tačiau labai įdomu, kodėl šios temos imasi nepriklausomybės vaikai ir kuo jų kūryba skiriasi nuo gyvųjų liudininkų darbų?
Išmontuota ideologijos spinta
Pirmiausia išsiaiškinkime, kaip sovietmetis veikia Vytauto Tomaševičiaus kūryboje. Sovietmetis šio postmodernaus tapytojo darbuose veikia kone kaip šalutinis produktas, fonas arba pavyzdys bendresniems procesams iliustruoti. Štai, pavyzdžiui, Tomaševičiaus kūrinių serija „Die Ostalgie“ apskritai kalba apie nostalgijos fenomeną.
Tačiau ištuštintos sovietinės spintos ir spintelės sukonkretina galimą nostalgijos objektą. Nors tarp eilučių ir puikiai įskaitome kritinį Vytauto santykį su sovietmečiu, jis kažkokiu būdu sugeba nesivelti į ginčus, nepamokslauti, neįrodinėti savo nuomonės nei drobėse, nei verbaliai. Vis tik paveikslų „Die Ostalgie“ serijoje sovietmetis dekonstruojamas kartu su fiziškai išmontuojamais baldais.
Viename tų darbų pavaizduota Saulės sistema. Autorius pasakojo, jog šį kūrinį įkvėpė tėčio papasakota istorija. Sykį gūdų sovietmetį pas Vytauto močiutę atbėgo kaimynų berniukas. Sovietmečiu apie kosmosą, kaip prisimena dailininkas, visi „kliedėdavo“. Berniukas, netverdamas džiaugsmu, pasididžiavimu ir nuostaba pasakojo, kad sovietai žmogų į Mėnulį nuskraidino!
O močiutė net nesiklausė ir vis apie vištas, agurkus, pomidorus klausinėjo. Berniukas gailiai pravirko ir išlėkė namo. Paveiksle regime sovietmetį ženklinančias komodas ir prasilenkiančią planetų sistemos perspektyvą – kontrastą tarp buitinio ir išaukštinto. Nors, kita vertus, sovietai vienodai aukštino savo mokslo ir buities, beje, abu įsivaizduojamus, pasiekimus.
Disciplinavimo architektūra
Tiek apie seriją „Die Ostalgie“, o kaip sovietmetis įsivelia į pastaruosius, naujausius Vytauto kūrinius? Pirmiausia, persismelkia per blokinių Lazdynų rajono daugiabučių sienas. Ne vienos drobės popartiškas pirmasis planas tarpsta kone fotorealistiškai tiksliai išpieštuose urbanistiniuose fonuose. Vis tik fotorealizmo sąvoką čia galime vartoti tik sąlygiškai.
Vytautas naudoja autorinę pieštukinio pikselių impresionizmo techniką. Paprastai tariant, štricho brūkšneliais sukuria įtaigų tikrovišką vaizdą, regimą iš tinkamo atstumo. Taigi, viena sovietmečio reprezentančių – architektūra. Būtent per architektūrą, nors galbūt daug aštresniame registre, apie sovietmetį prabyla ir jauna Londone gyvenanti menininkė Indrė Šerpytytė.
1983 metais gimusi kūrėja sovietmetį matė tik darželio laikais, o, būdama keturiolikos metų, su mama ir broliu išvyko į Jungtinę Karalystę. Braitono universitete Indrė įgijo fotografijos bakalauro laipsnį, vėliau Londono Karališkajame menų koledže baigė magistrantūros studijas.
2001 metų spalį Šerpytytė buvo informuota, jog autoavarijoje žuvo jos tėtis, tarnavęs valstybės saugumo karininku. Nei oficialiai paskelbta nelaimingo atsitikimo versija, nei įtarimai susidorojimu nenuramino, nenumaldė netekties skausmo ir pojūčio, jog į žmogaus gyvenimą ir mirtį tyrėjai neretai žvelgia pro pirštus. Tuomet autorė susidomėjo galios, represijų, disciplinavimo ir kitomis politinėmis temomis.
Komunizmo šventieji
Norėdama atkapstyti valstybės abejingumo šaknis, Indrė Šerpytytė sukūrė fotografijų ir objektų ciklą „1944–1991“. Objektų serija – su liaudies drožėjo pagalba išskobti KGB namukų modeliai. Tokių pokario Lietuvoje buvo apie 300. Beje, tautodailės su sovietmečiu santykis dvejopas, dvilypis, ambivalentiškas.
Nors, iš esmės, pats dialektinis materializmas reikalavo vienu metu galvoti viena kitai prieštaraujančias mintis. Na, o tautodailė buvo eksploatuojama valdžios kaip lietuvybės propagavimo butaforija. Kita vertus, būtent rūpintojėliai, koplytstulpiai teikė lietuviui paguodą, viltį, palaikė tikėjimą. Ir būtent į lietuvių liaudies meno tradicijas atsirėmė arsininkai – lietuvių dailės modernėjimo šaukliai.
Bet grįžkime prie Indrės kūrybos. Minėtieji modeliukai padirbinti pagal menininkės fotografijas, kurias ji parsivežė iš kelionės į Lietuvą, kurios metu ieškojo medžiagos šiam meniniam tyrimui. Modelių netikslumas, formų abstrahavimas tiesiog įkūnija istorijos kaip mokslo, kaip tapatybės dalies esmę. Juk istorija prisimena ir išryškina tik reikšmingiausius įvykius ir asmenis, nes „viena mirtis – tai tragedija, milijonas mirčių – statistika“, kaip sakė vienas šviesaus rytojaus ir pažangios dabarties šizofrenikas, penkmečių planuotojas.
Na, o penkmečių planuotojo ir kitų sovietmečio šventųjų, pakeitusių tikruosius šventuosius, gausu Šerpetytės ciklo „Pjedestalas“ fotografijose. Jose sujungtos dokumentinės nuotraukos su pačios autorės nuotraukomis, darytomis Grūto parke. Kūriniuose į mišką kaip pasakoje nereikalingas senelis išvežti amžinieji kovotojai (tai su kažkuo, tai prieš kažką, tai už kažką) vėl atgimsta savo zenite.
Aplink juos būriuojasi spaliukai, rikiuojasi kariai su kruvinosiomis vėliavomis, gieda pasipuošusios moksleivės ir t. t. Beje, ir Vytauto Tomaševičiaus vienoje drobėje šmėsteli sovietmečiu statyta skulptūra. Tik visai kitokia ir kitame kontekste. Lazdynuose tebestovi puiki, 1973 metais statyta Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“. Tiems laikams (o, pasižvalgius po dabar statomas viešąsias skulptūras, ir šiems laikams) ypač moderni.
Astronautų derlius
Valaičio abstrakcijos judino socrealistines dogmas skulptūroje. O šiandien socialistinio realizmo dogmas itin įdomiai akumuliuoja jaunosios kartos tapytojas Jonas Jurcikas. Tapytojas naudoja apropriacijos metodą – pasisavina įvairias ikonografines schemas ir jas sukergia į visai naujus ironiškus darinius, sukurdamas absurdo fiestą, distopinį pasaulį. Kas jį sieja su Vytautu Tomaševičiumi?
Abu šie skirtingų kartų autoriai prabyla ne apie praeitį, bet apie praeities atplaišas dabartyje. Jurcikas yra štai taip pakomentavęs siužetų pasirinkimą: „Nesiekiau atspindėti sovietinių, utopinių ideologijų savo paveiksluose, aš naudojau tik tam tikrus elementus, kurie gali tai priminti. Tai priemonė, kuri talkina man konstruojant paveikslus. Mano kūryboje svarbu ne pati sovietinė ideologija, o iš jos kilusios pasekmės šiuolaikiniam žmogui.“
Sovietmečio ikonografija ypač išraiškingai skleidžiasi Jurciko triptike „Marso užkariavimas“. Paveiksle „Susitikimo pradžia“ įvyksta mokslo ir ūkio pirmoji akistata – kolūkiečiai pradeda domėtis astronomijos pasiekimais, o astronautai – derliumi. „Epicentre“ vyksta lyg ir kažkoks sukilimas, kosmonautas, prarėžtas dalgių ašmeninis, leidžia orą kaip pripūstas žaislas.
Bet mes sulaukiame „Laimingos pabaigos“, kur žaisliniai kosmonautai jau pozuoja žiūrovui, supratę savo vietą, t. y. valdžiai reikalingus tik propagandinius mokslo pasiekimų tikslus. Jų žvilgsniai nukreipti į virš galvų pakibusius ašmenis, damoklo kardus. Baimė visais laikais buvo efektyvi disciplinavimo priemonė. Šis žemės ir dangaus darbuotojų opozicijos sulipdymas draugėn yra tarsi Tomaševičiaus pasakotos istorijos variacija. Dar vienas pokalbis apie vištas ir planetas.
Pieniškos ašaros
Tolimesnės panašumų tarp Jurciko ir Tomaševičiaus kūrybų paieškos, manau, būtų bevaisės ir dirbtinės. Gal tik vienas estetinis sąlyčio taškas, iš esmės bendras didžiajai daliai postmoderniosios tapybos. Tai – didieji vienspalviai plotai, potėpio pėdsakų išnykimas, tiražinio plakato įspūdis, „plastmasinės“ spalvos. Tačiau Vytauto tapyboje vis vienokia ar kitokia forma išnyra tapybiškumo momentai: impresionistiškos drobės gabalas butaforiniame cukraus vatos pasaulyje ar atvirkščiai – šaltas monochrominis nublizgintas mirčių registravimas virpančių potėpių dangaus fone.
O Jonas Jurcikas nesismulkina – atima potėpį iš savo tapybos kartui ir visiems laikams. Visi paviršiai tokie glotnūs, kad, atrodo, tuoj sprogs, plyš, lūš. Skelbiamos „socialistinės realybės“ ir „ja besidžiaugiančių komunistinių piliečių“ dirbtinumui pabrėžti autorius visiems žmonėms-tipams pabruka po trafaretinį cokolį. Kūrinyje „Kokia aš laiminga, matydama savo ateitį“ mergaitė verkia pieno čiurkšlėmis, o jai už nugaros demonstracijoje krykštauja darbininkai, vietoje vėliavos iškėlę lašinių riekę. Taip, toks gabalas mėsos, matyt, buvo tikra šventė. Visi jie sklando kažkokiame vakuume, neapibrėžtame, neįvardijame melo karamelės fone.
Pražilę žaislai
Bet štai Monika Ivaškaitė naudoja visai kitą tapybinę kalbą, kuri, vis tik, taip pat yra postmoderni. Šios autorės kūrybos koloritas gana tamsus, niūrus, kiek purvinas. Tai irgi yra simbolinė santvarkos atspindėjimo, iliustravimo priemonė. Viskas atrodo nyku, vienoda ir nutriušę – tikra sovietmečio kvintesencija. Bet taip atrodo tik man. Pati autorė štai taip pasakoja apie savo darbus:
,,Kodėl aš tapau vaikystę? Nes tai įdomus praeities reiškinys, tai tikra ir kartu pakitę, praėjus tam tikram laikui. Viskas išlieka atmintyje, o tai sukuria iliuziją. Vaikystė įdomi savo spalvingumu, kurį aš perteikiu spalvomis, nuo tamsių iki šviesių. Kai kurie darbai man juokingi, kiti liūdni. Daug sukurtų personažų, o kai kurie iš vaikystės nuotraukų, jie perkelti į paveikslus. Kiekvienas darbas atspindi tikras arba išgalvotas istorijas, istorijas iš vaikiškų knygelių ir iš mano fantazijų.“
Taigi štai ir vėl iškyla bendrystė su Vytauto Tomaševičiaus kūryba. Abu jie tiesiog vaizduoja vaikystę. Bet juk ji gimė tik metais už mane anksčiau, kodėl būtent sovietiniai žaislai taip giliai įsirėžė į pasąmonę? Matyt, todėl, kad jie jau buvo nugyvenę ilgą gynimą, prisigėrę tėvų vaikystės prisiminimų, prisijaukinti ir gyvensi. Aš turėjau Vanka-Vstanką, bet geriau pamenu Barbes.
O Monika turėjo alavinį kareivėlį. Koks ne-nekaltas propagandinis žaislas... Ne mažiau nei Barbė, kita vertus. Bet patyrinėkime paveikslus. Štai baltas kaspinas, dvi kasos, Kalėdinė eglutė. Taip, šios autorės darbai, kuriuose greičiausiai pastebėjau sovietinio laiko ženklus paradoksaliai mažiausiai kalba apie sovietmetį. Tai – tiesiog vaikystė. Paprasta, santvarkomis nesirūpinanti vaikystė. Tai – irgi sovietmečio dalis – paprasta buitis. Pokalbiai wirtuvėje...
***
Taigi, žadėjau ieškoti skirtumų, bet atradau bendrystes. Pagrindinė jų – visi trys autoriai sovietmečio temos ėmėsi iš jausmo, emocijos, potyrio: iš noro atsisveikinti su vaikystės rajonu (V. T.), patyrus artimo netektį (I. Š.), pabūgus sovietmečio praeities šmėklų šiandienoje (J. J.), prisiminus mielą vaikystę (M. I.). Išgyvenimai, susiję su sovietmečiu, tebegalimi mūsų kartoje. Bet ar sovietmečio tema tebebus tokia aktuali ateities dailininkų kartoms, kai sovietmetis tebus vadovėliuose aptinkami praeities naratyvai.