Žemiau – Kotrynos Markevičiūtės pokalbis su Matu apie jo kūrybą, dominančias temas bei pasiruošimą šių metų parodai.
– Matai, kokį darbą pristatysi šių metų „JCDecaux premijos“ parodoje?
– Iš tiesų parodai pasiūliau kelis darbus. Abu jie yra susiję su pastaruoju metu mane dominančiomis kūrybos temomis: žmogaus juslinio suvokimo galimybėmis, skulptūros ir architektūrinės erdvės santykio paieškomis. Nagrinėju garso problemas ir kategorijas per skulptūrinius motyvus, kalbu apie garsą vaizdais. Jau anksčiau esu sukūręs kelis darbus šia tema: savo baigiamajame bakalauro projekte Vilniaus dailės akademijoje pristačiau instaliaciją sudarytą iš suspausto varpo formų. Nors darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su garsu – veikiau abstrakčiais apmąstymais šia tema. Iš ketaus išlieti objektai nurodė į garsinę formą, varpą, tapusį suspausta būgno lėkšte. Kūrinys taip pat turėjo kinetiškumo elementą – daužydamosi viena į kitą lėkštės skambėjo.
Projektas premijos parodoje tęs eksperimentus šia tema, tačiau šiuo atveju naudoju elektroniką ir skaitmeninį garsą. Dabar intensyviau gilinuosi į fiziologines garso suvokimo problemas. Mane domina tokios temos kaip audiofilija, tobulos garso kokybės paieškos – kiek iš tiesų žmogus gali suvokti garso kokybę, kas yra klausa, ką reiškia jos turėjimas ar neturėjimas? Šie dalykai yra sąlygojami tiek fiziologijos, tiek mados – pasiekus tam tikrą garso kokybę, išnyksta ribos tarp to, ką žmogus dar gali objektyviai vertinti, ir ko – nebe.
Ieškodamas naujos medžiagos kūriniui atradau vinilines plokšteles. Jos mane domina ir kaip medžiaga, ir kaip laikmena. Sukonstravau aparatą, kuris leistų vienu metu klausytis abiejų plokštelės pusių. Nors dar liko daug neatsakytų klausimų, vienas iš tikslų – kad mano kūrinys turėtų veikti parodoje tarsi siena, objektas, kuris yra ir skulptūra, ir architektūrinė detalė, kuri priverčia neišvengiamai ją apeiti, ieškoti geriausios pozicijos jos suvokimui.
Kūriniui pasirinkau širdies ritmo įrašus, kurie taip pat yra tiesiogiai susiję su žmogaus fiziologija. Tokiu būdu siekiu atsiriboti nuo objekto mechaniškumo, kad kūrinys pats padiktuotų tam tikrą scenarijų, kaip jis gali būti suvoktas ir patirtas.
– Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoji skulptūros magistrą. Žiūrint į tavo ankstesnius kūrinius, parodas, jaučiamas stiprus ryšys su tradicinėmis skulptūrinės raiškos formomis. Jaunosios kartos menininkai šiandien turi itin platų kūrybos žanrų ir metodų pasirinkimą. Kuo tau artima yra skulptūros raiška?
– Mano santykis su skulptūra susiformavo ankstyvame amžiuje. Mano tėtis yra keramikas, keramika ir man buvo pirmas prisilietimas prie kūrybos, ir, tam tikra prasme, prie skulptūros ir medžiagos. Pradėjus studijuoti Vilniaus dailės akademijoje daug kas persivertė, supratau, kad menas gali būti labai įvairus. Net ir mūsų katedroje skulptūra yra labai skirtinga. Šiuo metu, manau, jau pradedu „išeiti“ iš medžiagos, vis dėlto pagrindas, padėtas vaikystėje, išlieka labai stiprus.
Pirmiausia, man tai labai natūraliai įdomu – iki šiol man svarbu kažką gaminti rankomis. Taip pat mano kūryboje svarbią vietą užima eksperimentai. Pradžioje jie turi tam tikrą techninį atspalvį, tačiau diskusijos apie medžiagas dažnai priveda prie idėjų. Net ir inžinerija gali labai įkvėpti. Nors nenoriu visiškai nusisukti nuo to, ką turiu ir dariau iki šiol, tačiau šiuo metu ieškau kaip galėčiau praplėsti savo praktiką – ieškau tarpinių būsenų tarp medžiagiškumo ir kitų formų.
– Kas, tavo nuomone, yra būdinga šiuolaikinei skulptūrai?
– Sunku kalbėti apie skulptūros bruožus. Lyginant su, pavyzdžiui, tapyba, jos žanro ribos yra labai neapibrėžtos. Pirmiausia šiuolaikinėje skulptūroje pastebiu grįžimą prie medžiagos, tokio pirmapradiško formos ir medžiagos klausimo. Mano nuomone, postmodernizmas, palikęs labai gilų įspaudą šiuolaikinėje skulptūroje, šiandien vietą užleidžia kitiems kūrybos metodams.
Palyginus su skulptūra prieš dešimt metų, kuriai buvo būdingas stiprus konceptualumas, pasitelkiami ilgi aiškinamieji tekstai, dabar matau daugiau laisvos fantazijos, autorių nuoširdumo ir žmogiško mastelio. Šiandien, man atrodo, kai kurie kūriniai grįžta į savipakankamumo būseną. Aišku, technikos nepakanka, tad idėja ir autoriaus balsas išlieka labai svarbūs.
– Ar pastebi dėsningumus, kas rūpi tavo kartos Lietuvos kūrėjams?
– Įvardinti panašumus yra gana sunku, dauguma menininkų labai individualūs. Stengimasis būti įdomiems, išsiskirti, ieškoti naujų raiškos būdų ir temų mus padaro labai skirtingus. Pats nesijaučiu susiformavęs, nuolat ieškau. Manau, tą panašiai išgyvena ir kiti jauni menininkai. Taip pat mūsų kartos kuriamam menui jaučiu stiprų socialinių medijų poveikį. Lietuvoje vis labiau jaučiasi meno rinkos suaktyvėjimas. Nors, lyginant su užsieniu, čia rinka mažai išsivysčiusi, vis dažniau jauni kūrėjai susiduria su sutartimis, pardavimais, mugėmis, o tai yra gana nauja.
Pastebėjau, jog Lietuvoje tradicija ir mokėjimas kažką daryti savo rankomis yra gerokai stipresni nei kitose Europos šalyse, ypač vakarų valstybėse. Nežinau ar šis bruožas čia buvo visą laiką stipresnis, ar jis kažkokiu būdu ilgiau užsiliko. Pats kurį laiką studijavau Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame, ten būdamas pastebėjau, jog vis mažiau darbo atliekama pačių menininkų, daug kas užsakoma, o jei nusprendžiama daryti, studentai nebeturi tam reikalingų įgūdžių. Aš pats jiems atrodžiau gan keistas žmogus, nes viską dariau pats. Aišku, nesakau, jog tai yra labai blogai. Amatas žavi, bet jis jokiu būdu neturėtų būti viršiau sumanymo.
– Ko tikiesi iš premijos parodos?
– Man įdomu kolektyviškumas, kuris šiame projekte, mano manymu, yra labai svarbus elementas. Laukiu bendradarbiavimo su kitais atrinktais kūrėjais. Manau, jog kūrinys iki parodos egzistuoja vienoje formoje, o instaliuodamas erdvėje kiekvieną kartą sukuri jį iš naujo. Eksponavimas atsižvelgiant į erdvę ir į visą parodos kontekstą, klausant arba jiems priešinantis, visuomet kūriniui priduoda krūvių, kurie trukdo arba padeda darbui atsiskleisti. Šiuo atveju parodos ekspozicija galiausiai taps dar vienu kūriniu. Tik jis jau bus mūsų visų bendras, sudėliotas iš tų atskirų dalelių.
Trečioji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų pabaigoje.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be M.Janušonio šiais metais konkurso būdu dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai ir kolektyvai – Gabrielė Adomaitytė, Goda Palekaitė, Anastasija Sosunova ir kūrėjų kolektyvas Pinigų Uostas.
