Tačiau J.Staselis įsitikinęs: šio konkurso tikslas – atkreipti žmonių dėmesį į fotografiją ne dėl jos patrauklumo akiai, o dėl turinio ir prasmės.
Šiemet konkursui nuotraukas pateikė 111 autorių. Nuotraukas buvo galima teikti temoms „Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Europos metai“, „Kultūra“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Pramogos“, „Gamta ir jos apsauga“, „Reportažas“ ir „Fotopasakojimas“.
Anot J.Staselio, daugiausia darbų tradiciškai buvo pateikta kategorijose „Gyvenimas“ ir „Portretas“.
Žiuri, kurią sudarė fotoredaktorė Katherine Kay-Mouat, fotografas Mindaugas Ažušilis, „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova, žurnalistas Valentinas Mitė ir fotožurnalistas Andras Kralla, vertino beveik keturis tūkstančius darbų.
Laureatai bus paskelbti penktadienio vakarą. Iškart po jo Vilniaus rotušėje atidaroma paroda, kurioje eksponuojami konkurso finalininkų darbai.
Pasiteiravus, kokios tendencijos matyti šių metų Lietuvos spaudos fotografijoje, J.Staselis teigė, jog ryškesnių pokyčių nematyti, tačiau pastebi, kad šiemet teko diskvalifikuoti gerokai daugiau darbų.
„Jau trečius metus esame labai sugriežtinę konkursui teikiamų nuotraukų apdorojimo sąlygas, esame papildę ir etikos kodeksą. Mes, kaip konkurso organizatoriai, norime, kad jis atitiktų fotožurnalistikos standartus – kad fotografija būtų tiek turinio, tiek vaizdo apdorojimo prasme kuo artimesnė realiam vaizdui. Suprantama, kad šioje vietoje niekada nebus šimtaprocentinio tikslumo, nes tai nėra metrai, centimetrai ar sekundės. Tačiau siekiame, kad vaizdas būtų ne kuo patrauklesnis akiai, o kuo tikresnis. Jis žiūrovą turi pritraukti turiniu, o ne spalvingumu“, – kalbėjo J.Staselis.
Anot jo, siekiant išsiaiškinti, kaip nuotraukos buvo apdorotos, jos yra tikrinamos specialiomis programomis: „Šiemet nustebino, kad turim didžiausią diskvalifikuotų fotografijų skaičių per trejus metus – jų daugiau nei trisdešimt. Ganėtinai skaudu, jog diskvalifikuotos buvo ir tos fotografijos, kurios buvo nominuotos kaip temų nugalėtojos. Taip nutiko pirmą kartą.“
Anot J.Staselio, tai – ir socialinių tinklų įtaka. Siekis kurti ryškias, gražias, spalvingas nuotraukas veikia fotožurnalistus: „Žiniasklaidos vartotojams norisi aštresnės emocijos, aštresnio vaizdo. Aštresnio nebūtinai siužetu. Tai gali būti suaktyvintos spalvos, didesnis kontrastas. Toje vaizdų masėje bandoma tik tokiu būdu atsikovoti dėmesį. Bet šiuo konkursu mes sakome, kad turime nepasiduoti šiai srovei.“
Konkurso nuostatuose griežtai apibrėžiamas manipuliavimas ne tik vaizdu, bet ir turiniu, t.y. nuotraukų režisavimas. Tačiau šis klausimas Lietuvos fotožurnalistikoje, J.Staselio nuomone, nėra toks aktualus.
„Lietuvoje neturime tiek daug bulvarinės žiniasklaidos, kuriai būtų aktualus manipuliavimas turiniu. Tokia yra mano asmeninė nuomonė. Reputacijos praradimas gali kainuoti daug brangiau, nei galėtum gauti trumpalaikės naudos. <...>
Nuostatuose nurodyta, kad konkurse gali dalyvauti fotografai, nuolat bendradarbiaujantys su žiniasklaida. Iki sugriežtinimo, konkurse dalyvavo apie 150 fotografų, dabar – apie 110. Nuolatinis bendradarbiavimas reiškia atsakomybę – vadinasi, redaktoriai tais žmonėmis pasitiki, tai nėra atsitiktiniai fotografai, atsiuntę atsitiktines fotografijas, kuriems toks galimas manipuliavimas turiniu neturi įtakos, kadangi jau rytoj ar po metų jie nebendradarbiaus su žiniasklaida.“
Pasak J.Staselio, Lietuvoje vis tik gali pasitaikyti netyčinės manipuliacijos turiniu, kai žiniasklaidos priemonė, naudodama asociatyvias nuotraukas, to nenurodo.
Konkurso etikos nuostatuose taip pat teigiama, kad susidūrę su situacija, kai nėra aišku, kaip derėtų elgtis, fotožurnalistai turėtų kreiptis patyrusių profesionalų patarimo. Tačiau kiek fotožurnalistų bendruomenė Lietuvoje yra glaudi ir kiek tokios profesinės konsultacijos yra dažnos?
„Deja, tai nėra dažnas dalykas. Kiekvienam mūsų kolegai, ar vyresniam, ar jaunesniam, atrodo, kad jis pats viską žino. Mano supratimu, nėra tokių, kurie viską žinotų – mes visą gyvenimą mokomės, jei norime kažką suprasti ir kažko pasiekti“, – komentavo J.Staselis.
Anot jo, Lietuvos fotožurnalistikai trūksta savireguliacijos mechanizmo – nebūtinai formalaus.
„Kiekviena situacija yra skirtinga. Kiekvienoje situacijoje turi būti išklausytas fotografas, ir, jei tai jau yra konfliktinė situacija, kita pusė. Rasti verdiktą nėra lengva. Kai yra daugiau žmonių, daugiau patirčių, yra lengviau atrasti sprendimą. Kolegos kartais tam neskiria pakankamai dėmesio. Jei yra sudėtingesnė situacija, manau, būtų prasminga pasitarti“, – kalbėjo Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas.
Jo teigimu, Lietuvoje fotožurnalistikos studijų nebėra nuo 1992 m. – dėl šios priežasties klubas stengiasi organizuoti neformalius mokymus, konsultacijas, išvykas į festivalius, taip keliant profesinę kartelę.
Paroda „Lietuvos spaudos fotografija“ Vilniaus rotušėje veiks iki gegužės 31 d.
