Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas pasakoja, kad muziejus labai vertina šią dovaną, tad pernelyg nedelsdamas nutarė pristatyti interaktyvią instaliaciją Lietuvos publikai: „Mūsų muziejaus bendruomenė labai džiaugiasi galimybe Senojo arsenalo erdvėse parodyti J.Urbono reikšmingąją „Planetą iš žmonių“. Bendradarbiavimas, prasidėjęs labai gražiai – nuo dosnaus menininko sprendimo padovanoti muziejaus rinkiniui Venecijos architektūros bienalėje pristatytą ir puikiai įvertintą kūrinį, klostosi ir toliau: profesionalų komanda šiuo metu intensyviai pluša, instaliuodama „Planetą iš žmonių“ vienoje didžiausių mūsų salių. Labai tikiuosi, kad kūrinį netrukus gausiai aplankys ir palankiai įvertins ir meno mylėtojai Lietuvoje.“
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatomoje kūrinio versijoje siekta išlaikyti originalią parodos Venecijoje struktūrą, mastelį ir turinį, tačiau neišvengta ir iššūkių. Erdvių aukštomis lubomis reikalaujanti instaliacija prieš kelis mėnesius Australijoje buvo pristatyta kiek žemesnė, o dabar tilps ir muziejaus erdvėje Vilniuje. Instaliacijos ašis – beveik penkių metrų aukščio skenerio struktūra, į kurią lankytojai kviečiami užeiti ir nusiskenuoti pasirinkta choreografine poza. Trimačiai nuskenuotų kūnų atvaizdai perkeliami į astrofizikinę kosminės erdvės simuliaciją, o čia pat įrengtuose ekranuose galima matyti besiformuojantį gniužulą ir save, naujo dangaus kūno – planetos iš žmonių – bendrakūrėjį.
Šioje meninėje-mokslinėje galimybių studijoje J.Urbonas ne tik tyrinėja realias galimybes perkelti savo kūnus į kosminę niekumą, kur dėl specifinių sąlygų jie imtų vienas kitą traukti. Menininkas klausia, kokių socialinių, politinių ir kultūrinių pasekmių turėtų tokia kosminė programa; ką reiškia žemiškoji prigimtis ir kur veda kosmoso kolonizavimas ir privatizavimas, jo tarša ir teisėkūra. Siekdamas atsakyti į šiuos klausimus ir tyrinėti kosminę kultūrą, nežemišką vaizduotę ir gravitacinę estetiką, 2019 m. J.Urbonas įkūrė Lietuvos erdvės agentūrą (LEA).
Ši pusiau fiktyvi organizacija, suvienijusi tarptautinę skirtingų disciplinų komandą, Lietuvos paviljoną Venecijoje pavertė savotiška kosmoso erdvės tyrimų laboratorija. Tąkart ją į dešimties rekomenduojamų aplankyti paviljonų sąrašą įtraukė įtakingiausias pasaulyje dizaino ir architektūros portalas „Dezeen“. Architektūros bienalėje hipotetinė planeta suformuota iš 67 tūkstančių žmonių, o parodoje Melburne – iš 10 tūkstančių, Vilniuje šiuos skaičius tikimasi pasivyti.
„Matydami, kokią choreografiją instaliacijos lankytojai pasirenka skenuodamiesi, atkreipėme dėmesį ir į tai, kad šiame antropocentriškame projekte negalime išvengti daiktų. Ne tik drabužių, skėčių, rankinių ir kuprinių, vienas žmogus Venecijoje pro paviljoną ėjo nešinas vazonine gėle, tad į kosmosą nutarė išsiųsti kaip tik ją. Atsižvelgiant į tai, kad šįkart instaliacija eksponuojama Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, dar įdomu kviesti lankytojus pagalvoti, kokius daiktus jie pasiimtų į kosmosą“, – apie naują parodos kontekstą svarsto J.Urbonas.
Instaliacijos erdvinę aplinką projektavęs Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros duetas stengėsi sukurti kilnojamos „kosminės stovyklavietės“ įspūdį. Lynais ir laikančiosiomis konstrukcijomis įžemintą architektūrinę kompoziciją kūrusių architektų tikslu tapo suteikti laboratorijai neatpažįstamą žinomų medžiagų įspūdį. Reaguodami į aktualius medžiagiškumo klausimus, architektai panaudojo viename iš perdirbimo ciklų išgaunamą plastiko masę. Bendradarbiaujant su didžiausia plastiko gamintoja Baltijos šalyse ir viena iš pirmaujančių plastiko perdirbimo įmonių Europoje, pagaminti specialūs krėslai ir registratūros stalas. Masyvios plastiko struktūros atspindi kritinį požiūrį į žmogaus formuojamą geologinį sluoksnį ir mūsų kaip rūšies Žemėje paliekamus vartojimo pėdsakus.
Žmogaus žarnyną primenantis, ornamentiškas baldų paviršius papildo J. Urbono plėtojamą susipynusių žmonių kūnų kaip kosmoso fosilijų idėją. Vingrią medžiagą architektai sustingdė specialiuose toro formos įkvėptuose elementuose ir ant besisukančio stalo paviršiaus. Šis ekspozicijoje veikia ir kaip J. Urbono kūrybos ir tyrimų archyvas. Ant jo eksponuojami anksčiau įgyvendintų ar dar tik būsimų projektų maketai, tarp jų „Eutanazijos kalneliai“, „Orgazmo karuselė“, „Oro laikas“, „Sapnų viešbutis“, „Baranio kėdė“, „Vėmimo mentelė“, „Hipergravitacinis fortepijonas“, „Smegenų suktukas“.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus erdvėse įkurta laboratorija suskliausta dviem šviesos burėmis, kurioms modulinės struktūros dizainą kūrė Vladas Suncovas. Jis taip pat sukūrė ir centrinio interaktyvios architektūrinės instaliacijos objekto – 3D skenerio – korpusą. Architektūrinės fantastikos vizualizavimo darbus atliko interaktyvių sprendimų dizaino studija „Studio Pointer*“ (Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris). Ji sukūrė ir konceptualų Lietuvos erdvės agentūros vizualinį identitetą – specialų šriftą, suprogramuotą pagal žmogaus griaučių struktūrą.
Ankstesnės „Planetos iš žmonių“ versijos ar instaliacijos elementai pristatyti Mokslo galerijoje Dubline, Šanchajaus šiuolaikinio meno muziejuje, Ujazdowskio šiuolaikinio meno centre Varšuvoje, „Vartų“ galerijoje Vilniuje, Edinburgo šiuolaikinio meno centre „Collective“, Melburno galerijoje „Science Gallery“. 2021-aisiais instaliacija pristatyta 17-oje Venecijos architektūros bienalėje. Tąkart paviljoną organizavo edukacijos, rezidencijų ir meno centras „Rupert“ (komisarė Julija Reklaitė, kuratorius Janas Boelenas, asistuojanti kuratorė Milda Batakytė).
„Planeta iš žmonių“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaroma balandžio 28 d. 18 val.
