JI
Scenaristo Spike’o Jonze’o režisūrinis debiutas „Ji“ yra apie būsimąjį laiką ir tai liudija ne tik filmo tema. Stilizuotuose interjeruose piešiamos kito, mums dar nepažinto laikotarpio bendravimo subtilybės bei visuomenės normos, ir tik filmo fabula – jautri vyro ir kompiuterio meilės istorija – žiūrovą priartina prie visiems laikams ir visoms geografinėms plotmėms pažinaus artumo siekio.
Tačiau „Ji“, priešingai nei daugelis mokslinės fantastikos filmų, analizuojančių žmogaus ir dirbtinio intelekto santykius, prie kryžiaus nekala nei visuomenės, nei technologijų. Režisierius savo pasirinktą temą nagrinėja atsisakydamas dramatiško tono ar pernelyg toli einančių išvadų – nes pasaulis keičiasi, tik žmogus ne.
S.Jonze’o dialogai taupūs, spalvos šviesios, o muzika – sminganti į širdį. Žaisminga forma kartkartėmis gali net užgožti turinį, kuris, toli gražu, yra ne toks saldus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
VAIKYSTĖ
Pagrindinė režisierius Richardo Linklaterio filmų tema yra laikas. Nuo garsiosios „Prieš…“ trilogijos, iki neseniai pasirodžiusio „Dazed and Confused“ (1993) tęsinio „Everybody Wants Some!!“ (2016), R.Linklateris aiškinasi, kas yra laikas ir kokios yra jo reprezentacijos kine galimybės.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – 2014 m. pasirodžiusi „Vaikystė“ (Boyhood), 12 metų filmuota su tais pačiais aktoriais. Tai filmas, augęs, brendęs, besikeitęs drauge su savo herojais, o kartu tai ir labai ambicingas projektas, kuris galėjo nebūti įgyvendintas – nes kas galėjo būti tikras, kad pagrindinį personažą vaidinantis šešiametis Ellaras Coltrane’as per daugiau nei dešimtmetį nepraras ne tik savo žavesio, bet ir noro vėl stoti prieš kino kamerą?
R.Linklateris nebijo būti apkaltintas sentimentalumu – būtent čia slypi „Vaikystės“ stiprybė. Net ir pasirinkdamas gradiozinę schemą, režisierius savo imtį susiaurina iki vieno berniuko istorijos, taip paprastai, o kartu be galo jautriai priartindamas šį pasakojimą prie kiekvieno iš mūsų.
NEGARBINGI ŠUNSNUKIAI
Quentino Tarantino filmai žiūrovams visad siūlo kraujo fontanus ir gero humoro dozę, o „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds, 2009) suteikia dar ir galimybę perrašyti istoriją – kelioms valandoms persikelti į Antrojo pasaulinio karo metus ir pamėginti išgyventi kiek kitokį scenarijų.
Vienas įdomiausių Q.Tarantino žigsnių – nuo istorijos postamento nukelti Adolfą Hitlerį, į kurį filme kreipiamasi ne kaip į baimę keliantį diktatorių, bet kaip į isterišką, pajuokos vertą beprotį. Režisierius dekonstruoja savo filmo antagonistą apie kurio figūrą ir pina savo keršto istoriją.
Q.Tarantino savo filmuose dažnai kalba apie patį kiną kaip mediją, tačiau čia kinas tampa kovos įrankiu, kuris gali pakeisti pasaulį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
DŽESMINA
Woody Alleno 2013 m. sukurta „Džesmina“ (Blue Jasmine) yra vienas įdomiausių režisieriaus darbų, peržengus tūktantmečio slenkstį. Galbūt todėl, kad „Džesmina“ nežaidžia pagal tradicines „alleniškas“ taisykles – psichologiniai sutrikimai čia neapsiriboja lengva neuroze ir hipochondrija, o žaismingas santykių aiškinimasis išties perauga į įtampos persunktą dramą.
Filmo centre – aikštinga ir įnoringa Niujorko aukštuomenės dama Džesmina, kurią pribloškiančiai vaidina Cate Blanchett. Džesminos pasauliui subyrėjus į šipulius, ji mėgina vėl atsistoti ant kojų, tačiau gyvenimas moteriai paruošė dar daugiau staigmenų.
„Džesminoje“ W.Allenas atsigręžia į mažas dramas, kurias žiūrovai, kaip ir režisieriaus filmų personažai, neretai yra linkę slėpti po savo socialinėmis kaukėmis.
