Visai neseniai A.P.Virbickaitė išleido knygą „Ką veikti muziejuje“ („Tyto alba“, 2024), kurioje skaitytojas neras sudėtingos muziejų istoriją narpliojančios studijos. Tačiau joje gausu praktinių patarimų, kaip pasiruošti kelionei į šią instituciją.
Apskritai, pašnekovė rašo tekstus meno temomis, bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Dešimtmetį veda privačius dailės istorijos kursus, yra pažintinio meno kanalo „Menas per prievartą“ autorė. Kartu su menotyrininkais Simona Makseliene ir Ernestu Parulskiu išleido knygą „Menas ir pinigai. Apybraižos apie meno rinką“ (2015).
Šiame interviu lengvai, be patoso kalbamės apie tai, kokia žiūrovė yra pati A.P.Virbickaitė.
– Ar turi savo asmeninę Leonardo Da Vincio „Monos Lizos“ nuotrauką?
– Ne. Jeigu kartais ir nufotografuoju kokį meno kūrinį muziejuje, vėliau dažniausiai jį ištrinu. Tai buvo vienas iš problemiškų aspektų rengiant šią knygą, nes jų galiausiai prisireikė.
– Ar esi viena iš tų principingų nefotografuotojų muziejuje?
– Nesu, bet aš svarstau apie tai, tad šias dilemas užrašiau ir knygoje. Kartais atėjusi į muziejų nieko neįamžinu ir man tai labai patinka, mat galiu įsijausti į pačią erdvę, ji mane užburia. Visgi, yra atvejų, kai dėl darbo turiu nufotografuoti vieną ar kitą kūrinį. Tada tenka atsidusti, išsitraukti telefoną ir padaryti tas kelias nuotraukas.
– Likti vienam su meno kūriniu. Skamba egoistiškai.
– Kol žmogus žiūri į meno kūrinį, jis ir yra tik jam (šypsosi). Tame nieko nėra blogo: pradedi mąstyti apie patį darbą, erdvę, jos šeimininką. Išėjus burtai tiesiog išsisklaido ir apie tai, ką matei, imi mąstyti kiek kritiškiau.
– Man atrodo, kad ši knyga yra apie tai, ką reiškia būti meno žiūrovu. Žiniasklaidoje dažniausiai ieškome atsakymų į tai, ką mano kūrėjas. Vis dėlto, žiūrėti į meno kūrinį yra lygiai taip pat sudėtinga, kaip ir jį sukurti. Kas tau, kaip patyrusiai žiūrovei, yra sudėtingiausia bandant suprasti, interpretuojant meno kūrinį?
– Tik pabaigus meno studijas man buvo sudėtinga atsipalaiduoti. Atrodė, kad turiu, kuo daugiau suprasti, išanalizuoti, kritiškai pažvelgti. Ilgainiui tai praėjo ir esu labai patenkinta.
Turbūt sunkiausia yra prisitaikyti, mat į muziejų ateinu su visos dienos nuotaikomis, o menas reikalauja didelio dėmesio. Kartais reikia emocinės prieigos, o kartais vien racionalaus proto. Todėl tai, kaip žiūriu į Rafaelį, skiriasi nuo to, kaip žiūriu į Kazimirą Malevičių. Vis dėlto stengiuosi prisitaikyti, nors ne visada pavyksta.
– Ar yra meno žanras, laikotarpis, o gal menininkas, kurį sunku prisijaukinti? Man, pavyzdžiui, sunku žvelgti į Pablą Picasso ar Gustavą Klimtą, bet tai, ko gero, dėl muziejų parduotuvėlėse besikartojančių jų atvaizdų.
– Įdomu, nes Picasso dabar gali erzinti dėl jo asmeninės laikysenos, santykio su moterimis. Teko skaityti Paryžiuje esančio šio menininko muziejaus informaciją, kurioje teigiama, kad jaunam žmogui Picasso nebėra dievaitis. Jie galvoja, ką su tuo daryti. Aš pati jį gerbiu, bet tikrai nedievinu. Esama menininkų, kuriuos sunkiau priimti. Būtent todėl žaidžiu penkiolikos minučių žaidimą, kurį esu aprašiusi knygoje, su tais darbais, kurių nesuprantu. Tereikia atsisėsti prie kūrinio nustatytą laiką ir bandyti į jį atidžiai žiūrėti. Taip esu stovėjusi prie Nicolas Poussino ir supratau, kokia tiksli jo kompozicija. Visgi, didelės meilės jam neatsirado. Žinoma, visa tai su laiku gali keistis.
Čia kyla prisiminimas apie tai, kaip pamilau minimalizmą. Kartą nuvažiavome į Madridą, tada, aišku, aš jau žinojau apie šią kryptį ir teoriją puikiai supratau. Ten aplankėme Prado, Thyssen-Bornemisza muziejus... mano kompanjonės pavargo ir pareiškė niekur daugiau nebeisiančios. Todėl vienumoje apsilankiau amerikiečių menininko Carlo Andre retrospektyvinėje parodoje. Tai buvo nuostabu. Aš vos neapsiverkiau. Po visų paveikslų, kurie bando paveikti ir įtikinti, C.Andre darbai pasirodė nieko nenorintys. Tai buvo švari forma ir gryna medžiaga.
– Nujaučiu, kad pačiai sudėtinga lankytis Šiuolaikinio meno centre (ŠMC).
– Ne, kartais ten būna visai neblogų parodų. Tik norėtųsi, kad jos vyktų dažniau. Bet, ko gero, čia manęs klausi, ar man patinka šiuolaikinis menas. Taip, jis man patinka, tik jis neapsiriboja vien ŠMC ir yra kur kas įvairesnis, nei matome ten. Man labai patinka nuvažiuoti į Berlyno bienalę, kurioje aktualumas, politiškumas atsispindi daug ryškiau. O ŠMC turi specifinę kryptį, kurią sunku apibūdinti. Panašu, kad ji poetiška, atsargi, užsisklendusi savyje, ten vengiama bet kokio aštresnio judesio. Galbūt todėl daug kam gali būti sunku į ŠMC parodas įsitraukti ir pradėti dialogą. Žinoma, čia kalbu apibendrintai, ŠMC parodos nėra vienodos.
– Pirmuosiuose puslapiuose jau išdėstoma, kodėl muziejus galima kritikuoti, ir kodėl ne. Čia įeina restitucijos problemos, instituciškumas, šaltumas. O kokias problemas Lietuvos muziejuose galima įžvelgti?
– Ko gero, jos yra tos pačios. Visgi, mes dar nepradėjome kalbėti, iš kur mūsų muziejuose atsirado vieni ar kiti eksponatai. Šių klausimų kol kas nekeliame. Juk kiek sovietmečiu čia yra suvežta darbų iš dvarų, o gal ir iš žmonių. Mes tiesiog nežinome ir todėl nėra problemos (šypsosi).
– Visgi, Lietuvos muziejai patys savaime negalėjo būti kolonizuotojais, nes gyvenome po geležine uždanga. Galbūt mūsų problemos kaip tik yra atvirkščios? Iš mūsų yra išvežti svarbūs eksponatai?
– Man taip pat labai įdomu, ar iš tiesų buvo kas nors išvežta. Tačiau apie tai nekalbama. Todėl įvardinti didelių problemų negalėčiau, nes diskusijos tiesiog nekyla. Dažniausiai žiniasklaidoje skaitome pranešimus spaudai apie parodas ir didėjantį žiūrovų skaičių. Bet tai yra natūralu – esame maža šalis. Bet kas bus tas, kuris atsistos ir pradės kelti kritiškus klausimus? Nežinau. Juk muziejus yra galinga, didžiulė institucija, sauganti savo paslaptis. Tame matau savotiško žavesio.
– Koks tavo pirmasis atsiminimas, susijęs su muziejumi?
– Neturiu pirmojo atsiminimo muziejuje. Mano tėvas buvo skulptorius Lionginas Virbickas ir aš meną matydavau namuose, gyvenau tarp jo.
Tiesa, nepamenu, kiek man buvo metų, bet mokykla mus vežė į kažkokį muziejų. Atsimenu epizodą, kad stoviu ir kažkokia nepažįstama teta, gal muziejaus darbuotoja, pasakoja, o štai mes, vaikai, esame prigrasinti stovėti tyliai. Kaip neįdomu! Koks siaubas! (juokiasi) Jeigu mano gyvenime būtų buvę tik tie keli atėjimai į muziejų su klase, tai nežinau, ar būčiau susidomėjusi tuo giliai.
– O iš kur ta meilė muziejams atsirado?
– Ne muziejams, o menui. Aš taip pat vaikštau į mažesnes galerijas, į laikinas parodas. Tiesiog knygoje akcentavau muziejus, nes taip buvo paprasčiausia. O kalbant apie meilę menui, tai mano gyvenime jokio nušvitimo, pakeitusio požiūrį į šį reiškinį, nebuvo. Tai tiesiog visada buvo natūrali mano gyvenimo dalis.
– Kiek ilgiausiai esi prabuvusi prie meno kūrinio?
– Aš gyvenu su menu! Kaip tuos paveikslus skaičiuoti, kurie yra namie?
– Kolekcionuoji?
– Ne... (juokiasi) Tiesiog kartais ką nors nusiperku, kartais gaunu dovanų – menas namuose taip pat kaupiasi natūraliai.
O ilgiausiai prie eksponato muziejuje esu praleidusi gal pusvalandį, gal kiek ilgiau. Bet taip nutinka dažnai, nes tenka apie kažką rašyti arba kartais tiesiog užsižiūriu. Šis ilgas buvimas su kūriniu tikrai padeda, mat ilgainiui matai vis daugiau.
– Savo knygoje taip pat siūlai ir priemones, kaip pažinti meno kūrinį. Per dydį, spalvą, kompoziciją, žanrą. Tai kaip priartėti prie savos meno kūrinio interpretacijos?
– Nebūtinai per šias priemones, mat žmonės yra skirtingi. Vieni nori smulkiai išsiaiškinti visas detales, o kitam tai bus visiškai neįdomu. Trečias ieškos emocinės prieigos. Bet tada kyla klausimas, kuris žiūrėjimas yra vertingesnis? Jie lygiaverčiai.
– O kada pati iš tiesų džiaugiesi savo interpretacija?
– Būna visaip. Aš visada džiaugiuosi, kai man būna įdomu, pavyzdžiui, perskaitau netikėtą kieno nors kito interpretaciją arba atrandu savo istoriją. Rašydama stengiuosi nekartoti to, ką galima perskaityti Vikipedijoje, turiu galvoje klasikines interpretacijas. Visai neseniai man atsivėrė Antano Samuolio „Baltoji obelis“. Apie tai mažai kalbama, bet man norėjosi pažiūrėti į jo tapybą iš socialinės pusės – kaip į neturtingo, pakraščių gyventojo žvilgsnį į naujus turtingus namus. Nesakau, kad tai vienintelė teisinga interpretacija, bet kodėl gi ne?
– Interviu Lrt radijuje pasakojai, kad žmonės baidosi klausimų apie meną, bijodami, kad jie ko nors nesupras. Iš kur kyla ši baimė?
– Kartą atėjau į parodą ir trys nepažįstamos žiūrovės smagiai klegėjo prie vieno paveikslo. Man įėjus viena iš jų savo draugėms pasakė: „Ššš, čia menotyrininkė“ ir jos užtilo... Kartais žmonėms atrodo, kad profesionalai viską žino, nors tai yra netiesa. Nėra teisingų ir melagingų meno kūrinio interpretacijų. Galbūt vis dar gajus noras pirmūniškai atsakyti į visus apie meną iškylančius klausimus?
Visgi, galiu sutikti, kad dailės žodyno žmonėms trūksta. Nežinoma, kas yra koloritas, faktūra, potėpis. Bet, kaip suprantu, mūsų mokykloje per dailės pamokas iki šiol yra piešiama vietoje to, kad būtų mokomasi dailės istorijos, meno pagrindų.
– Prisipažinsiu, kad pati bijau kalbėti apie meną.
– Kodėl?
– Kalbinu nemažai įtakingų žmonių, tad stengiuosi užimti klausytojos poziciją ir sugerti informaciją. Be to, man lygiai taip pat trūksta žodyno. Į paveikslą žvelgiu kaip į siužetą, suprantu jį asociatyviai, tad tavo knygos dalis apie priemones interpretuoti meną buvo tikrai naudinga.
– Ir ką daryti? Kaip tai keisti? Ko gero, reikia pradėti apie tai kalbėti su draugais arba užsirašyti. Kaip ir rašiau, kartais parodoje naudinga susikoncentruoti į vieną dalyką, tarkime, tyrinėti spalvas, linijas, kompoziciją.
– Būtinai pasinaudosiu šiuo patarimu. Besiruošdama radau pačios rašytą straipsnį apie tobulą muziejų. Galbūt galėtum pafantazuoti, koks jis būtų?
– Bet aš rašiau, kad nežinau! (juokiasi) Jeigu kada užeisiu į tobulą muziejų, tai man nebereikės vaikščioti į kitus. Visgi muziejus yra kaip žmogus. Jis turi savo charakterį. Ši savybė man leidžia pasiduoti ir patikėti juo, nors iš principo ten gali būti viskas blogai. Aišku, tokie muziejai dažniausiai būna privatūs, kokio nors menininko studija arba namai, mat valstybiniai dideli muziejai nelabai gali sau leisti stipriai išsiskirti. Ten dirba daug žmonių, kuratorių ir kitų sričių specialistų. O jeigu koks kolekcininkas paima savo mėgstamus darbus ir juos sukabina taip, kaip jam atrodo, kad reikia... tada įdomu.
– Knygoje rašai, kad dažniausiai privatūs muziejai užsidaro. Kodėl taip nutinka?
– Vieni užsidaro, o kiti sugeba tolesnį savo buvimą deleguoti valstybei. Na, taip nutinka, nes išlaikyti muziejų yra brangu, be to, neegzistuoja toks muziejus, kuris išsilaikytų iš bilietų. Galiausiai žmonės miršta, ateina paveldėtojai, kuriems jų tėvų įkurta meno institucija visai neįdomi.
– Ar Lietuvoje trūksta muziejų?
– Man atrodo, kad jų užtenka. Dabar trūksta kokybės.
– Jeigu galėtum išgerti kavos su kokiu nors menininku, kas jis būtų?
– Ko gero, Marcelis Duchampas. Jis toks žavingas, aplink jį tiek daug paslapčių, kurių jis man, žinoma, neatskleistų, tačiau būtų taip įdomu pamėginti jas išsiaiškinti.
