Šių dienų visuomenė karštligiškai viešina savo patirtis socialinėse medijose. Internete apstu maisto, kelionių, šeimos nuotraukų, matomų visiems vos vienu piršto paspaudimu. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie skausmą, mirtį ar gedulą, kuriuo žmonės dalinasi socialinėse medijose.
Kuratorės Monikos Barbaros Srodon organizuota paroda išryškino mintį: viskas – net mirtis – tampa vieša.
Šią ir kitas problemas parodoje „Dead Social“ analizuoja šeši menininkai Bolim Jeon, P Mulligan, Birutė Nomeda–Stankūnienė, Anna Salmane, Ruth Waters bei pati M.B.Srodon.
Empatija socialinėse medijose
Parodos atidaryme dėl pandemijos dalyvauti galėjo tik viena iš menininkių – B.N.Stankūnienė.
Jos darbuose socialinės medijos yra galimybė gedinčiam žmogui pasidalinti išgyvenimais ir tokiu būdu pasijusti mažiau vienišam. Kuriamas empatijos jausmas tarp gėdinčiojo ir jo sekėjų. Tad internetas tampa tik dar viena erdve, kurioje žmogus gali išlieti savo skausmą ir liūdesį.
Servetėlė yra būtent tai, į ką šluostome ašaras – ant jos lieka mūsų emocija.
„Gedulas, mirtis leidžia suprasti mūsų esybės laikinumą. Pasirinkau eksperimentavimą servetėlėmis dėl jų skaidrumo ir trapumo. Be to, servetėlė yra būtent tai, į ką šluostome ašaras – ant jos lieka mūsų emocija“, – 15min pasakojo B.N.Stankūnienė.
Menininkė piešia tušu ant servetėlių, kurias vėliau išmirko klijuose.
Skaitmeninis paviršutiniškumas ir nemirtingumas
Tuo metu M.B.Srodon darbe „Neoliberali žaidimų aikštelė IV: Beždžionių karstyklė“ pašiepiami influenceriai ir socialinių medijų netikrumas, kuris yra pristatomas kaip vaikų žaidimas.
Tarkime, gedulo, išreikšto internetinėse platformose, tikslas – sukurti tam tikrą įvaizdį, parodyti tai aplinkiniams. Tokiu būdu mirtis subanalinama.
Kaip reikėtų elgtis su paskyromis, kai jų savininkai miršta?
Parodos darbuose socialiniai tinklai lyginami su nemirtingumu. Nors žmonės jau yra iškeliavę anapus, jų paskyros vis dar egzistuoja. Parodos metu menininkai kėlė etinį klausimą – kaip reikėtų elgtis su paskyromis, kai jų savininkai miršta?
Bolim Jeon, menininkė iš Kroatijos, sugretina šią realybę su budistų mitu, kuriame žmogaus siela po mirties patenka į tarpinę stotelę. Mite septyni pragaro karaliai sprendžia ar siela išmoko visas reikiamas pamokas Žemėje ir galės ilsėtis ramybėje, ar jai teks reinkarnuotis ir tęsti mirties prisikėlimo ciklą. Analogiškai ir socianlinėse medijose galime įžvelgti šį ciklą: kai žmonėms sureagavus, pakomentavus mirusiojo įrašą feisbuke, jis lyg prisikelia, bet vėliau vis tiek nugrimzta į užmarštį.
Paroda veiks iki birželio 30 dienos.
