Paskutinės akcijos dienos! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Kaip krabas atsiskyrėlis ieškojo, kur pasislėpti: pokalbis su menininkais E.Ruibyte ir A.Jaku

Kūrėjai Eglė Ruibytė ir Algirdas Jakas, iki šiol kūryboje veikę skirtingais ritmais, apjungė idėjas ir surengė dueto parodą, pavadintą „Hermit Crab“. Kultūros komplekse „Sodas 2123“ įkurdintos galerijos „Atletika“ erdvėse pristatytoje parodoje pasitelkta aktuali metafora – egzoskeleto gyvūnas. Atsiskyrėlis krabas, saugodamas savo gležną kūną, slepiasi kitų gyvūnų kiautuose ar plastiko šiukšlėse. Jo tikslas – atrasti saugią buveinę, kad galėtų išlikti. Apie tai su menininkais kalbasi Milda Dainovskytė.
Eglė Ruibytė ir Algirdas Jakas
Eglė Ruibytė ir Algirdas Jakas / Loretos Keršytės nuotr.

– Beveik ketverius metus praleidote šiaurės Vokietijoje, Hamburgo mieste. Čia abu, nors ir skirtingais ritmais, studijavote skulptūrą Hamburgo vaizduojamųjų menų universitete (HFBK Hamburg). Papasakokite, kuo gyvenote tuos metus?

A.Jakas: Pirmus metus Hamburge galima nurašyti aklimatizacijai ir bandymui susikurti aiškesnes veikimo kryptis. Norėjosi pokyčio meninėje praktikoje, nes pamačiau, kad tai, kas galbūt veikdavo Lietuvoje, buvo absoliučiai neaktualu ir nesuprantama Vokietijoje. Tuo pačiu tai buvo puiki proga pasinaudoti dirbtuvių resursais, atrasti naujų medžiagų. Galbūt būtų pavykę dar daugiau pasisemti, jei ne visam pasaulyje prasidėjusi pandemija, kuri sutapo su antrais buvimo Hamburge metais. Kita vertus, galėjau džiaugtis ištuštėjusia studija ir galimybe be šurmulio susikoncentruoti į savo projektus.

Mėgavausi laisva studijų forma, kritiniais susitikimais, atgaliniu ryšiu, nors ir nebuvo lengva viską spėti.

​​E.Ruibytė: Pradžioje mokiausi tipografikos klasėje, kur labai daug dėmesio buvo skiriama knygoms, šriftui, vokiečių, olandų dizainui, tų dalykų konceptualizavimui. Vokietija turi gilias dizaino tradicijas ir kiek kitokią šiuolaikinio dizaino išraišką, todėl ten man atsivėrė visai kitas laukas. Paraleliai pradėjau dirbti dizainere Hamburge ir pastebėjau, kad studijų kontekste mane labiau domina meno studijos, todėl tuo pat metu prisijungiau prie vienos iš skulptūros klasių, kur pradėjau eksperimentuoti su naujomis formomis, technikomis ir idėjomis. Mėgavausi laisva studijų forma, kritiniais susitikimais, atgaliniu ryšiu, nors ir nebuvo lengva viską spėti. Atgalinis ryšys paskatino kritiškiau galvoti ir diskutuoti apie tai, ką kuri, kaip tai atrodo štai čia, mums prieš akis ir bendrame kontekste, konceptualiai ir vizualiai.

Manau, savo kūriniuose nemažai „nuvagiu“ iš dizaino, man patinka tarpinė būsena, kai kūriniai tarsi apsimeta kažkuo kitu, įprastais, kasdieniais, keistai funkcionaliais objektais. naujos patirtys kuriant objektus, instaliacijas, išbandant medžiagas mene veikia ir dizaino pasirinkimus – pradedi ieškoti skulptūriškumo analoginiuose projektuose, netikėtos, naujos patirties skaitmeninio formato projektuose. Milda, o gal tu gali papasakoti, kaip tavo gyvenime jungiasi skirtingos disciplinos?

Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“
Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“

– Ačiū, Egle. Tam tikru studijų Vilniaus dailės akademijoje etapu pradėjau ieškoti kitų būdų mąstyti apie meną, ne tik pati bandyti kurti. Taip palaipsniui priartėjau prie to, ką veikiu šiandien. Taip jau nutinka, kad imtis naujų parodų ir asmeninių kūrybinių sumanymų realizavimo reikia lygiagrečiai. Tačiau kartais įgyvendintos parodų idėjos po tam tikro laiko atgimsta kuriamais kvapais, ir atvirkščiai.

Man labai miela pastaroji kolaboracija su Jeronimu Mantvydu Seibučiu bei mūsų paroda Vilniaus universiteto geologijos ir mineralogijos muziejuje. Mane inspiravo pokalbiai su profesore Eugenija Rudnickaite, minėto muziejaus šeimininke, o pokalbiai gimė kai dirbau su studentų paroda universiteto erdvėse.

Grįžkime prie pokalbio: iki šiol kūrėte atskirai, „Hermit Crab“ – paroda galerijoje „Atletika“ yra jūsų, kaip dueto, debiutas galerinėje erdvėje. Tačiau 2021 m. vasarą drauge parengėte instaliaciją „Prietemų atokaitos“ Lentvaryje, apleistoje „Maximos“ aikštelėje („Lokomotif“ parodoje „Raktas, bokštas ir karūnos“). Šis kūrinys buvo tarsi vientisas kūnas, darbai įkurdinti automobilyje „Nissan Micra“ ir teritorijoje aplink jį.

Kaip iki šiol veikę individualiai apjjungėte savo idėjas viename kūrinyje?

A.Jakas: Parodos Lentvaryje aplinkybės mums buvo naudingos ir iš dalies palengvino darbą, nes galėjome neprisirišti prie vienos vietos, buvome laisvi klaidžioti po miestą ir ieškoti mūsų idėją geriausiai nusakančios vietos. Be to, automobilis, stovėjimo aikštelė jau patys savaime turi kontekstų, iki tol dirbę galerinėje erdvėje ir paskutinius kūrinius darę didesnio mastelio, dabar abu norėjome savotiškai „išnykti“, susilieti su mus supančia aplinka. Dėl to eksperimentavome ir su asmeniniu braižu, kuris šiuo atveju tapo gana vientisas ir sunkiai atskiriamas.

​​E.Ruibytė: Taip, mūsų projektas parodoje „Raktas, bokštas ir karūnos“ buvo pirmas darbas kartu. Sudedamąsias dalis kūrėme pusiau individualiai, o rezultatas visgi buvo vienas kūnas, viena erdvė, situacija su artefaktais. „Hermit Crab“ atveju norėjosi tęsti atskirai pradėtus projektus, kurie turėjo ir susikirtimo taškų (jų ieškota ir galvojant apie „Atletikos“ erdvę), tad gavosi labiau grupinė, bet labai glaudžiai išmąstyta, beveik „duetinė“ paroda.

Kūryba kolektyve, grupėje, poroje yra labai įdomi tema, turinti savų įtampų ir privalumų. Dirbti kartu tikrai yra įdomu.

Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“
Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“

– Šiuo atveju objektų kolekcija pristatoma pasitelkiant visai kitą strategiją. Dizainerio Vytauto Gečo sukurta parodos architektūra subtiliai apjungia kontrastingas galerijos „Atletika“ erdves.

Rasų Montvilos kolonijoje stūksantis pastatas ir jo erdvės, prieš tapdami meno centru, priklausė vaikams. Čia iki 2013-ųjų veikė internatinė mokykla. Koks jūsų ryšys su šia erdve?

A.Jakas: Išties ši mūsų paroda susideda iš aiškiai atskirtų dviejų dalių, kas iš dalies gavosi natūraliai, nes man norėjosi išnaudoti erdvės nišas, užkampius ir nutrupėjimus.

Galbūt tai suteikia eklektiškumo visai ekspozicijai, iš pirmo žvilgsnio nėra paprasta apjungti abi erdves. Mano manymu, jas net lankyti reiktų atskiru metu – jei salės erdvė yra labiau rytinė, kvėpuojanti, tai holas ir koridoriai pasitinka vakarinę saulę. Šį aspektą bandėme išryškinti dokumentuodami parodą. Tačiau, kalbant apskritai, man patinka pasiruošimo procese atsiradusios jungtys tarp mūsų darbų. Kaip pavyzdys galėtų būti Eglės juodi putplasčio objektai, kurie tarsi kokie nešantieji indai kloja jungtis su mano piešiniais ir tuo pačiu komunikuoja su kita salės erdve. Šią komunikacijos liniją galima „pernešti“ ir ant didžiojoje salėje kabančių mano savotiškų „nervinių laidų“, kurie bando niveliuotis su aplinka. Juos kurdamas atsižvelgiau į charakteringas salės sienas, užglaistytus buvusius komunikacijos kanalų tarpus. Tuo pačiu ši logika jungėsi su kitoje erdvėje esančiais darbais, kurie taip pat bandė slapstytis, rištis prie jau esančių aplinkos detalių.

​​E.Ruibytė: „Atletikos“ erdvė susideda iš kelių gan skirtingų kambarių, kurie gali veikti skirtingomis kombinacijomis. Galvojome, kaip galėtume konceptualizuoti skirtingas erdves, kaip kartu veikia koridorius ir salė. Vytauto kurti objektai siekė virsti erdvės paskirties kaitą referuojančiais ženklais, naujos funkcijos scenografijos dalimi – lyg sporto salė ir koridorius taptų savotiškais sandėliais, pakavimo zonomis, laukiamuoju ar mistišku tarpu tarp sienų su paslėptomis komunikacijomis. Įdomu, kad diskutuodami apie erdves, jų funkcijas, beveik nei kiek negalvojome apie jas kaip galerines, neutralias – viskas čia yra turėję savo paskirtį ir turi savo krūvį.

O kalbant apie krūvį – man šis pastatas pažįstamas nuo mokyklos laikų, kai savanoriavau čia buvusiame specialiųjų poreikių vaikų internate (Vilniaus Rasos specialiojoje mokykloje). Atrodo, net keletas gyvenimo etapų sutelpa į tuos pačius koridorius – nuo nelengvų, bet naudingų patirčių ir savotiškų draugysčių su dažnai primirštamomis jautriomis visuomenės grupėmis iki smagiai rajoną gentrifikuojančio projekto, eksponavimosi galerijoje. Tad ši vieta daugiasluoksnė ir, manau, rezonuoja su mūsų darbuose liečiamomis temomis.

Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“
Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“

– Egle, parodoje „Hermit Crab“ pristatei naujausius kūrinius. Siuntinių užpildų gamybai naudojamą technologiją pasitelki kurti skulptūroms. Procesai, kuriuos įgyvendinai savadarbiame studijos fabrikėlyje, primena apie žmogaus klaidas virtinėje sistemiškų veiksmų, kol tiražuojama daugybė oru užpildytų pagalvėlių. Taip pat – žmogaus teises sunkiomis darbo sąlygomis. Kuo skiriasi ekonominiai, socialiniai procesai? Tu juos paverti jaukiais, nišiniais, humanizuotais.

​​E.Ruibytė: Taip, man sunku įvardinti, kas slypi industriniuose procesuose – galbūt proceso estetika, kuri, žinoma, turi ir liūdnąją pusę? Man įdomu rankomis padaryti labai techniškus dalykus – galbūt šis paradoksas ir turi savyje egzistenciškumo. Mane taip pat domina pigiomis laikomos medžiagos, beveik šiukšlės – plastikas, putplastis ir panašios, dažnai naudojamos atskirti, apsaugoti, padengti. Tuomet norisi pažvelgti į jas kaip į pagrindinius veikėjus. Manau, čia randasi paralelių įvairiuose sluoksniuose – kaip veikia sistema, kas atlieka kokias funkcijas, kas yra „essential workers“, kokiuose kiautuose slepiamės, kuo pildome tuštumą (angliškai siuntinių užpildai vadinasi „void-fillers“).

Klaidos techniškuose procesuose taip pat gali tapti priminimu apie dalykų kilmę ar jų procesą – ar tai būtų iš Indijos atvykusi blakstiena, ar nuotrauka iš gamyklos Kinijoje naujame IPhone. Kalbėdama apie klaidas sistemoje, pagalvojau apie luditus („mašinų laužytojus“ iš XVIII–XIX a.) ir apie baltarusius, slapta gadinančius geležinkelio bėgius, idant pakenktų galimam karinės technikos judėjimui Ukrainos link.

Matyt, bandydama DIY būdu daryti gana gamykliškus veiksmus, pasmerkiu save nesėkmei ir tuo pačiu tikiuosi būti jos išgelbėta. Putplastis mano puode pučiasi per stipriai, gipso sienelės ir diržai neatlaiko, putplasčio granulės perauga į keistus ląstelių gumbus, kurie galų gale savotiškai mena Algirdo „rentgeniškus“ piešinius.

Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“
Lauryno Skeisgielos nuotr./Paroda „Hermit Crab“

– Algirdai, parodos „totemas“ krabas atsiskyrėlis ieško, kur paslėpti savo gležną pilvelį. Šio personažo bruožai kuria naratyvą, kaip sąveikauja jūsų idėjos. Algirdo nerimo simboliai ir tavo, Egle, amortizuojantys jo kuriamą krūvį. Kol ruošiatės parodai, per pastaruosius kelis mėnesius, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, suardyta tvarka paveikė meno lauką. Pasikeitė ir mūsų pokalbių turinys ruošiantis parodai…

A.Jakas: Krabo atsiskyrėlio metafora iš tikrųjų talpi. Ji ypatingai aktuali tapo pandemijos kontekste, kai „atsiskyrėliu“ tapau aš pats ir didžiuma mano pažįstamų. Prasidėjusi Rusijos agresija pridėjo papildomų įtampų, kas tiesiogiai paveikė ir ruošimosi parodai procesą, visus apėmė sutrikimo ir savotiškos beprasmybės nuotaikos.

Manau, gerai pastebėjai „amortizuojantį krūvį“, tam tikrą įkvėpimą ir iškvėpimą. Laurynas Skeisgiela, kuris dokumentavo mūsų parodą, minėjo, kad salės erdvė veikia jį terapiškai, ką aš pastebėjau ir pats, ypač būdamas saulės nutviekstoje erdvėje ryte. Tai buvo gan keistas kontrastas, turint omenyje mokyklos istoriją ir jos disciplinuojantį, šaltą institucinį charakterį. Tuo pačiu vykstanti agresija priverčia galvoti ir apie tokių mokyklos sporto salių, kaip savotiškų saugumo salų, paskirtį, kurios, deja, ne visada būna taip pat traktuojamos kitos pusės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas