Paroda pasakoja kovojusių moterų istorijas iš dviejų praėjusių šimtmečių, kuriuos galima laikyti virsmo visomis prasmėmis laiku. Moterys vadavosi iš socialinių stereotipų, kovojo už emancipaciją, o iškovojusios teises prisiėmė ir pareigas – įsitraukė į tiesioginę kovą už laisvę.
Tai pirmoji tokia paroda atnaujintame ir kultūrinio veiksmo vieta tapusiame Lukiškių kalėjime. Kartu tai nauja Lukiškių kalėjimo konversijos autorių ir Lietuvos nacionalinio muziejaus partnerystė.
Gedulo suknelė – protesto simbolis
Antradienį spaudos konferencijoje dalyvavęs kuratorių komandos atstovas Marius Ėmužis pradėjo nuo 1919 birželio kovų:
„Netikėto kontrpuolimo metu bolševikai atstūmė Lietuvos kariuomenę. Besitraukdami jie paliko penkis sužeistuosius ir tuo metu vertingą ginklą – sunkųjį kulkosvaidį. Netoli mūšio lauko gyveno seserys Anelė ir Kostė Juozonytės, kurios apsimetusios, kad išėjo parvesti gyvulių, sugebėjo surasti sužeistuosius, juos sutvarstyti bei patraukti juos į saugią vietą. Negana to, sugrįžo pasiimti kulkosvaidžio, kurį galima pamatyti parodoje. Tai itin sunkus daiktas, kurį seserys rideno pakalne.“
Galvodami apie kovą mąstome, dažnai apie kovą su priešu, bet mes esame linkę manyti, kad tai kova už.
Be to, po kelių mėnesių prasidėjus „Zarasų operacijai“ viena iš seserų, pamačiusi įsitvirtinusią bolševikų bateriją, nukirpo jos kabelį.
Iš viso parodą sudaro 5 teminiai blokai bei daugiau nei 50 istorijų, pasakojamų 15-oje Lukiškių kalėjimo kamerų.
„Nors visos temos ir skirtingos, jos visos jungiasi. Galvodami apie kovą, dažnai mąstome apie kovą su priešu, bet mes esame linkę manyti, kad tai kova už galimybę skaityti gimtąja kalba, tikėjimą ir jo išpažinimą, gyvybę arba tiesiog žmogiškumą“, – dėstė M.Ėmužis.
Už tai jos gaudavo baudas, buvo tremiamos, bet po kelių dienų grįždavo ir rengdavosi tais pačiais juodais rūbais.
Pasak mokslų daktaro, moterų kova pasireiškė įvairiai, tarkime, per rūbus. Parodoje eksponuojama tradicinė juoda gedulo suknelė, kurias vilkėdamos moterys protestavo dar iki 1863–1864 metų sukilimo. Moterų pozicija regima ir uniforminiuose drabužiuose – šaulės, partizanės suknelėse ir net kasdieniško palto siluetuose.
Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) direktorė Rūta Kačkutė 15min teigė, kad labiausiai ją įkvėpė būtent XIX a. juodomis suknelėmis prieš Rusijos imperijos valdžią protestavusios moterys.
„Už tai jos gaudavo baudas, buvo tremiamos, bet po kelių dienų grįždavo ir rengdavosi tais pačiais juodais rūbais. Tą jos darė dar iki tol, kol vyrai susirinko ginklus ir 1863 metais patraukė į sukilimą.“
R.Kačkutę paveikė tyli moterų kova, kuri ir įkvėpė vyrus, be to, ją sužavėjo moterų gebėjimas užmegzti tarpusavio ryšius: „Per visą istoriją matosi, kad pamatinė jų stiprybė yra solidarumas ir mokėjimas komunikuoti.“
Duoklė kovotojoms
R.Kačkutė išryškino dvi svarbias parodos temas. Ekspozicijoje pasakojama ne tik apie ilgą kelią, kurį dėl laisvės nuėjo lietuvės, joje atskleidžiama ir universali sunkių apsisprendimų problematika:
„Kovos iš moterų niekas niekada nesitikėjo – netgi atvirkščiai. Jų nepalaikė ne tik visuomenė, bet ir artimieji. Todėl kalbame apie labai gilų moterų apsisprendimą, aiškų žinojimą, kur einama ir kokios to pasekmės.“
LNM vadovės teigimu, „kovotoJOS XIX–XX“ yra duoklė šalies moterims, nes iki šiol jos buvo nepastebėtos. Parodoje dalyvavusių mokslininkų komandos tyrimai parodė, kad moterų indėlis į kovas nėra menkesnis nei vyrų.
Man atrodo, kad moterys visais laikais buvo stiprios istorijų pasakotojos.
„Kai ėmėmės šios temos, negalvojome, kad šiandien ji bus tokia aktuali. Bet dabartiniai įvykiai rodo, kad moterų indėlis yra itin svarbus, ką matome visi. Tikiuosi, kad rašant šių dienų istoriją nebebus atskiros moterų ir vyrų kovos, o įprasime, kad ji yra bendra“, – teigė R.Kačkutė.
Apie parodos aktualumą kalbėjo menininkė bei visuomenininkė Neringa Rekašiūtė:
„Man keista ir nejauku, kad esu priskirta kovojančiai moteriai. Savęs taip nematau, esu tiesiog paprastas pilietiškas žmogus. Bet klausydamas kitų istorijų, galvoju, kad šiandien svarbu ne tik kova fronte, bet ir kova už naratyvą. Mes net ir dabar esame naratyvų susidūrime – vienas girdimas iš Rusijos, kitas – Vakarų, bet viskas susiduria Ukrainoje. Man atrodo, kad moterys visais laikais buvo stiprios istorijų pasakotojos.“
Paroda – Lukiškių kalėjime
Paroda Lukiškių kalėjime atsidūrė neatsitiktinai. R.Kačkutės požiūriu, šis netradicinės erdvės pasirinkimas padės aktualizuoti temą:
„Apie tai norime kalbėti jaunimui, nes ji yra tie žmonės, kurie, neduok Dieve, iškilus pavojui, turės eiti ginti Lietuvos. Jų apsisprendimas kovoti yra labai svarbus.“
Muzikos agentūros „8 Days A Week“, administruojančios Lukiškių kalėjimą, partneris Martynas Butkevičius pažymėjo, kad tokios institucijos turėtų dažniau įsitraukti į kultūrinę veiklą.
Pasak jo, iki LNM pasiūlymo ten turėjo įsikurti alternatyvus viešbutis, tačiau pirmąja erdve, įveiklinusią erdves, kuriose žmonės kalėjo iki gyvos galvos, tapo „kovotoJOS XIX–XX“.
M.Butkevičiaus požiūriu, šiandienos kontekste toks žingsnis yra teisingas. „Buvau sužavėtas mokslininkų darbu ir nekantrauju pats pamatyti žmonių reakcijas ir emocijas“, – teigė jis.
