Iniciatyvą parėmė tiek vietos gyventojai, tiek įmonės, skyrusios piniginę paramą, dovanojusios dažus, skolinusios automobilinį bokštelį, stelažus, nemokamai apgyvendinusios menininkus. Savanoriai sutvarkė pastato aplinką, organizavo labdaros renginį, padėjo freskos autoriams paruošti sienas piešiniui.
Nuo pat šios iniciatyvos pradžios iki pat pabaigos buvo jaučiamas begalinis žmonių entuziazmas ir noras pirmą kartą mieste išpiešti pastato 270 kv. m sienų ir taip papuošti Kaišiadorių viešąją erdvę.
Pabaigus projektą ir atslūgus emocijoms, kalbiname freskos bendraautorius Tadą Vincaitį-Plūgą ir Edvardą Šeputį-Shepą.
– Kodėl atvykote į Kaišiadoris tapyti freskos?
– Plūgas: Nieko nebūna be priežasties. Kai pamačiau idėjos sumanytojų sukurtą grupę socialiniame tinkle „Facebook“, nedelsdamas pats prisistačiau joje ir po truputį pradėjom bendrauti su organizatoriais. Buvo smalsu aplankyti ligi tol tik traukiniu pravažiuotus Kaišiadoris. Be to, gundė galimybė vėl drauge su kolega Edvardu Šepučiu išpiešti nemažą sieną. Viduje kažkas kuždėjo, kad mums ten reikia piešti.
– Shepas: Mane sužavėjo, jog tai nebuvo savivaldybės iniciatyva, o paties miestelio gyventojų. Didesnėms savivaldybėms reikėtų to pasimokyti.
– Kaip atsirado piešinio idėja. Kodėl nuspręsta piešti „Bučinį“?
– Shepas: Bučinys atveria daugelį durų, kaip ir užveria senas...
– Plūgas: Pastatas, kurį ištapėme, stovi atokiau nuo pagrindinės gatvės, bet pakankamai gerai matomas. Ir ypač jo kampas. Dėl to organizatorių ir buvome paprašyti pagrindinį piešinio akcentą sutelkti pastato kampe, ant abiejų sienų. Turėdami dvi skirtingų dydžių bei statmenas viena kitai plokštumas, susidūrėme su įdomia ir neįprasta užduotimi. Teko pasukti galvas, kaip tą kampą apjungti. Tarpusavyje pasikeitėme ne viena idėja, kol nusprendėme, kad bučinys būtent tai, kas ten tinka. Abi piešinio kompozicijos dalys (vaikinas ir mergina) skirtingų dydžių sienų plokštumas sujungė į bendrą visumą. Kad tas pastatas yra šalia autobusų stoties, sužinojau tik atvykęs. Tai buvo atsitiktinumas, kuris tik sustiprino patį piešinio turinį.
– Ar yra skirtumas, kur tapyti: didmiestyje ar mažame miestelyje, tokiame kaip Kaišiadorys?
– Plūgas: Taip, yra. Kaišiadorys mums buvo ypač svetingi. Priimti buvome be galo draugiškai ir šiltai. Visą laiką buvo jaučiamas organizatorių emocinis ir moralinis palaikymas bei vidinis džiaugsmas, kad jų idėja po truputį „tampa kūnu“. Dirbau visas dienas pakylėtas. Aišku, jaučiau ir didelę atsakomybę, nes prie projekto prisidėjo daug žmonių, kurie savo asmeninėmis lėšomis parėmė šį sumanymą. Tiesiog visi susitelkė kaip kumštis: patikėjo vizija, dėjo pastangas, viską suorganizavo, o mums tik beliko nupiešti. Visas piešimo procesas praėjo labai sklandžiai, o šio darbo įspūdis dar išliks ilgai. Buvo tikrai smagu paviešėti.
Shepas: Na, didžiausias skirtumas gal būna pats objektas, jo mastelis, struktūra. Visa kita jau laisvalaikio žavesys.
– Ar galėtumėte apibūdinti, kas veikia jūsų kūrybą?
– Plūgas: Dažniausiai – vieta, kurioje bus piešiama, bendras kontekstas. Tai tapo svarbiu darbų aspektu. Stengiuosi, kad piešiniai būtų suprantami ir paprastam piliečiui ar praeiviui. Bet tai nėra ir griežtos sąlygos, kuriomis visuomet vadovaujuosi, nes kūrybinį procesą pratiškai įtakoja viskas: aplinka, žmonės, įvairios akimirkos, sapnai, jausmai ir t.t.
– Shepas: Labiausiai mano paties vidus. Taip pat aplinka. Bet vidus yra pagrindas, nes ten viskas ir gimsta.
– Ar buvo sunku dviem dailininkams, tapantiems skirtingais stiliais, dirbti vienoje komandoje?
– Plūgas: Ne, nesunku. Tai kolegiškas bendradarbiavimas su savotišku iššūkiu ir atsakomybe. Manau, kad dviese piešti yra smagiau, sparčiau, ir daugiau motyvacijos. Tik klausimas, ar ilgai taip galėtumėme? Daug ko pasisemiu iš jaunesnio kolegos, bet taip pat tenka dažnai ieškoti kompromisų, išklausyti argumentų ar kritikos. Esame lankstūs ir subrendę bendriems darbams. Vienokį ar kitokį sprendimą randame tiek diskutuodami rimčiau, tiek juokaudami. Manyčiau, kad tai ne paskutinis bendras darbas, nes mūsų skirtingi stiliai vienas kitą papildo, praplečia stilistinį spektrą ir kūrybines galimybes.
– Shepas: Su Plūgu jau ne pirmą kartą kartu dirbame. Sunku nebuvo, juolab, kai abu žinome tiksliai, ko reikia, kad bendras vaizdas išliktų tinkamas žiūrovui, tiek pačiam sau. Man asmeniškai netgi patinka, kai maišosi skirtingi stiliai į vienumą, jungtis visada gerai.
