Tai objektas, daug pralenkęs savo laikmetį, ir simboliškai įtvirtinantis tai, kas šio didžio menininko suvokimu buvo lietuviškumas pasauliniame kontekste. Dabar gi, sukakus 100 metų nuo šios koplyčios konsekracijos, 2024 metų rugsėjo 8 dieną, tikimąsi, jog pastatas bus paskelbtas aukščiausio lygmens valstybės saugomu kultūros paminklu.
Svarbus ne tik darbas, bet ir asmenybė. Gyvename tokiu periodu, kai istorinės, Lietuvos istoriją ar meną formavusios asmenybės, yra tapusios nemenko susiskaldymo objektu visuomenėje. A.Vivulskis visiška priešingybė – tai vienijantis asmuo, po kurio giliu katalikų tikėjimu puikiai sutelpa lietuviška ir lenkiška tapatybė, bei skulptoriaus ir architekto talentas.
Galiausiai, iš šono rodytųsi tragiška šio žmogaus mirtis – 1919 metais sausio 10 d. tarnaudamas nuo bolševikų gintis skirtoje suformuotoje savanorių rinktinėje Vilniuje, pats jau sirgdamas plaučių uždegimu, atiduoda savo šiltą apsiaustą tarnybos draugui, ir po savaitės miršta. Tad tėvynės gynyba jam buvę svarbiau už kūrybinį potencialą ir nebaigtas statybas tiek minimams Šiluvos koplyčios, tiek ir didesnio mastelio Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios.
Lietuva neteko genijaus, potencialiai kursiančio šedevrus atsikūrusioje nepriklausomoje valstybėje, tačiau šis gilaus tikėjimo ir patriotizmo persmelktas pasiaukojimas mums dovanoja sektiną asmenybę apimančią daug platesnius žmogaus veiklos barus nei vien tik kūryba.
Taigi, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia, kurios projektas labai ankstyvas – 1903 metai, tampa ir savotiška menininko kūrybos viršūne. Tai tiek vienintelis išlikęs jo projektuotas pastatas, tiek ir vienintelis išlikęs tikrai beveik autentiškas jo sukurtas objektas apskritai.
Viskas prasideda sulig tuometinio Šiluvos klebono kun. Marcijono Jurgaičio iniciatyva 1908 metais Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 300 metų jubiliejui, apsireiškimo vietoje, vietoj buvusios medinės koplyčios, pastatyti didingą ir įvykio mastui priderantį rūmą.
Gerai žinodamas Šiluvos įvykių istoriją, tuo metu antro kurso architektūros studentas, uoliai imasi darbo ir palyginti greitai sukuria pastato koncepciją bei, kaip skulptoriui ir dera, paruošia būsimos šventovės maketą iš molio. Pats maketo rengimas tuo metu nebuvo įprastas reiškinys nei Lietuvos teritorijoje, nei carinės Rusijos projektavimo praktikoje. Vis dėlto, pastato statyba dėl įvairių rusų valdžios apribojimų prasideda tik 1912 metais, vyksta su pertraukomis, o pats objektas užbaigiamas 1924 metais, architektui jau mirus.
Pastato architektūra žavi tiek savo konceptualumu – lietuvišką tapatybę ir dvasią perteikti giliai archetipinėmis, bendrakultūrinėmis formomis. Čia atrasime ir senovės Egipto, ir viduramžių gotikos – rodos visiškai skirtingų stilistinių krypčių, bet gebėjimas derinti tokias netgi prieštaringas architektūrinės išraiškos formas stebina.
Jei Vilniaus Švč. Jėzaus širdies projekte matome stiprią viduramžių architektūros įtaką, bei neabejotinas citatas paimtas iš garsiosios Paryžiaus Švč. Jėzaus širdies bažnyčios, tai šiluviškis variantas, nors ankstesnis laike, yra neriboto A.Vivulskio kūrybinio potencialo įrodymas.
Apsireiškimo koplyčia jau yra tas darbas, kuris nėra saugiai paremtas kokiu nors tradicinės architektūros kanonu, o visiškai naujos, autentiškos formos išieškojimo rezultatas. Kitaip sakant, pastato architektūra yra ir virš laikmečio kultūrinių apribojimų, tiek virš bet kokių stiliaus normų.
Tačiau nauja A.Vivulskis kuria ne kaip ano meto modernistams būdinga – laužant, atmetant ar net panaikinant ilgametę pasaulio architektūros istoriją. Vivulskio nauja yra įauginta pačios tradicijos skvarboje, ir tokiu būdu, pastatas, būdamas visiška savo laikmečio inovacija – iš tiesų rodo į lietuviškos tapatybės istoriją ir tikrovę ir ją atspindėjusią architektūros tradiciją. Ir šita Lietuviška tikrovė yra giliai įausta į nutolusių istorijoje pasaulio civilizacijų rūbą, tarsi sakytų: „štai mes irgi esame sena tauta, archetipinė tauta“.
Dar vienas aspektas, kurį norisi paminėti, tai yra A.Vivulskio gebėjimas derinti smulkias detales ir stambias aklinas plokštumas – tai yra architektūrinės kalbos elementų kontrastas labai netikėtai veikia kaip pagrindinis raktas į harmoniją.
Reikia pabrėžti, jog A.Vivulskio projektuoti ir įgyvendinti keturi portikai nebuvo tokie, kokius matome dabar. Portikai buvo mediniai, pats autorius jiems skyręs labai daug dėmesio, daug eskizavęs, daręs atskirus lipdinius. Medžio ir mūro architektūros derinimas yra itin sudėtingas ir, galima sakyti, labai pavojingas architektūrinis veiksmas, dažnai besibaigiantis nesėkme.
Išlikusiose nuotraukose matome, kaip visas šitas, rodos, disonuoti tarpusavyje turinčių detalių šokis, kuria tobulą architektūrinę harmoniją, kuri leidžia suvokėjui tikrąja to žodžio prasme, kontempliuoti pastatą ir, matyt, geriau suprasti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje prasmę.
Taigi, šalia begalės krikščioniškų ir, išžiūrimų, nacionalinių simbolių, gausaus pasaulinio architektūrinio konteksto sutalpinimo visame šitame darbe pasiekiant tobulą vienovę, mes nujaučiame architekto ir skulptoriaus A.Vivulskio siekį kalbėti apie Dangaus karalystę – perduoti visiškai realios Naujosios Jeruzalės vaizdinį, visiems matoma ir aiškiai suvokiama forma.
A.Vivulskis buvo didelis novatorius, žvelgęs į ateitį, bet puikiai suprato, jog tikroji ateitis ne atmeta seną, bet jį įtraukia į „čia ir dabar“ kuriamą realybę. Toks be apribojimų skvarbus žvilgsnis į realybę, ypač juntamas Šiluvos koplyčios kompozicijoje, mums ir dabar yra pavyzdys, kaip kurti ne tik naują, kokybišką architektūrą, bet ir visą valstybę.
Siekiant kiek įmanoma plačiau skleisti žinią apie A.Vivulskio gyvenimą, kūrybą ir nuo jos neatsiejamą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje ant akmens, ant kurio ir stovi šios šventovės altorius, rengiama IV tarptautinė mokslinė konferencija Šiluvoje Antanui Vivulskiui atminti. Ateitis, tradicija ir tikėjimas.
Konferencija vyks 2024 metų rugsėjo 26 d. Šiluvos piligrimų centre. Konferencijos pradžia 10 val. 30 min. Daugiau informacijos www.siluva.lt
Rengiant tekstą buvo naudotasi profesorės, architektūros istorikės dr. Nijolės Lukšionytės – Tolvaišienės monografija: „Antanas Vivulskis (1977-1919). Tradicijų ir modernumo dermė“
