Jei traukiniu ar autobusu atvykę į Kauną, keliausite į juokais turistų meka vadinamą prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“, greičiausiai užklysite ir į Miško gatvę. O čia jau į akis tikrai kris ir ant 30-ojo namo esantis piešinys – būtybė, laikanti balionus.
Pasak jo autoriaus, menininko iš Indonezijos Anagardo, šis piešinys simbolizuoja žmogų-antgamtinę būtybę. Tačiau pagrindinė jo mintis – viltis, kad nesunyks pasaulio įvairovė.
„Esu atviras ir mėgstu kalbėti įvairiomis temomis, bet svarbiausias mano tikslas – iškelti opiausias ir aktualiausias temas, kurios verstų diskutuoti ir ieškoti atsakymų. Dažniausiai mano darbų idėjos kyla iš politinių ir socialinių problemų“, – pasakoja Anagardas.
Gatvės menu jis susidomėjo ir pats kurti pradėjo prieš kelerius metus – 2011-aisiais. Kaip ir tuomet, taip ir dabar jo kūryba nėra „sausa“. Jis mėgsta sarkazmą. Labai dažnai jo piešinių herojumi būna žmogus, virstantis antgamtine būtybe.
„Mano akiratyje yra žmogus, todėl ir būtybės mano piešiniuose dažnai į mus kuo nors panašios. Mano piešinių herojai dėvi drabužius, dažnai yra žmogaus dydžio, atlieka veiksmus, kurie yra būdingi žmonėms, pavyzdžiui, meldžiasi, bučiuojasi, laiko savo rankose išmanųjį telefoną, kuris vienaip ar kitaip tampa šiuolaikinio pasaulio problema“, – pasakojo menininkas.
Indonezijoje, Javos saloje, gimęs ir užaugęs kūrėjas pasakojo, kad jo darbuose galima rasti ir vietinių legendų motyvų, taip pat simbolių. Pavyzdžiui, paukščių, kurie reiškia laisvę.
Nors piešinių motyvai lyg ir kartojasi, tačiau pagrindinė mintis vis kita. Ir, pasak menininko, pritaikyta prie vietinių aktualijų.
„Paukštis man reiškia laisvę, todėl dažnai naudoju jo motyvą, bet niekada nesistengiu eiti tuo pačiu keliu. Man, prieš pradedant kūrinį, svarbiausia suprasti erdvę, kurioje aš darau savo darbus, bei žmones, kurie čia gyvena“, – sakė indonezietis.
Anagardas yra studijavęs vaizduojamuosius menus. Tuo metu dalyvavo ne viename projekte, savo darbus eksponavo galerijose, festivaliuose, taip pat buvo ir vienas iš „Kauno bienalės“ dalyvių. Taip pirmą kartą atsidūrė Lietuvoje ir Kaune.
Gatvės menas – ne vienintelis jo pomėgis. Dažnai savo kūryboje jis jungia fotografiją, tapybą. Tačiau pastaraisiais metais daugiausia laiko skiria būtent gatvės menui.
Pasak menininko, jam galerija tapo per daug uždara erdve, tarsi nuobodi sistema. Visai kas kita gatvės erdvės.
„Nors darbų eksponavimas galerijose visada atveria naujų galimybių dalyvauti kitose parodose, sulaukiau ir sėkmės, aš pavargau nuo koncepto vaikymosi ir visos sistemos. Vieną dieną pasikviečiau savo draugą iš Italijos, kartu su manimi kurti gatvės meno“, – pasakojo pašnekovas.
Tiesa, įdomus faktas: nors tuo metu jau piešė gatvėje, daugelis jo draugų menininkų net nenutuokė, kad jis kuria gatvės meno darbus. Anot Anagardo, viešintis jis nenori, nes turi tik vieną tikslą – sukurti tai, kas liktų žmonėms.
Anagardo darbai išsiskiria ne tik žmogaus-antgamtinės būtybės ar paukščio motyvais. Kiekvienas pastebės, kad juose labai daug ryškių spalvų. Tačiau, pasak menininko, pradžioje buvo kitaip – pirmuosiuose gatvės meno piešiniuose jis naudojo tik juodą ir baltą spalvas.
Tam jis turi konkretų paaiškinimą: „Kadangi piešti pradėjau nelegaliai, o vietos, kuriose palikdavau savo žymę, buvo pakankamai matomos, reikėjo greito rezultato. Purkšti juodais dažais buvo greičiau. Reikėdavo tik pasiruošti trafaretą ir pamačius jam tinkamą vietą nupurkšti.“
Kalbėdamas apie gatvės meną, kūrėjas iš Indonezijos sakė, kad asmeniškai jam smagiausias pats procesas.
„Man svarbu išlaikyti ugnį akyse, jausmą ir džiaugsmą viso proceso metu. Juk visai nedaug tereikia, kad taptų nuobodu,“ – tikino menininkas.
Juk tai yra mūsų visų gatvė, todėl svarbiausia bendradarbiavimas. Kai žmonės padeda man įgyvendinti idėją, suprantu, kad ne aš vienas čia esu svarbiausias.
Dabar gatvės meno projektus jis kuria viešai, nesislėpdamas, todėl sulaukia daug aplinkinių dėmesio. Tačiau jis neerzina. Priešingai menininkui smagu, kad žmonės ateina pabendrauti, o kai kurie net pasiprašo padėti.
Anagardas neslėpė, kad kartais galutinis piešinys nuo pradinės idėjos ir pirmųjų potėpių radikaliai pasikeičia. Nes prie jo kūrimo prisideda aplinkiniai – praeiviai, draugai. Į tokį procesą menininkas žiūri kaip į natūralų ir net pageidautiną dalyką.
„Juk tai yra mūsų visų gatvė, todėl svarbiausia bendradarbiavimas. Kuomet žmonės padeda man įgyvendinti idėją, suprantu, kad ne aš vienas čia esu svarbiausias“, – sako jis.
Buvo nedrausmingas mokinys
Savo tikro vardo ir kitų asmeninių duomenų neviešinantis menininkas vis dėlto noriai pasakoja apie savo vaikystę. Ir netikėtai prisipažįsta, jog mokykloje nebuvo lengvas vaikas.
„Mokydamasis mokykloje Javos saloje per pamokas dažnai piešdavau. Ne kartą net iš klasės buvau išvarytas už tai, kad užsiimu netinkamais dalykais. Bet tai manęs nesustabdė. Daug idėjų sėmiausi iš gamtos ir žmonių. Buvau tarsi stebėtojas, piešdavau tai, ką matydavau“, – pasakojo indonezietis.
Vėliau jis perėjo į specialią menų mokyklą. Nors pats jautė, kad jam sekasi, iš pedagogų palaikymo nejautė.
„Mano mokytoja netikėjo, kad galiu būti geras kūrėjas. Visgi tai manęs nesustabdė. Supratau, kad noriu susieti savo gyvenimą su menais. Aš pasakiau savo mokytojai, kad būsiu geriausias. Kai važiavau tris dienas iki į Džakartos menų instituto laikyti stojamųjų egzaminų, atvykęs sužinojau, kad pavėlavau. Apsisprendžiau, kad kitais metais vis tiek stosiu, o šiuos metus praleisiu praktikuodamasis. Kiekvieną dieną praleisdavau piešdamas eskizus, padariau apie tūkstanti eskizų ir, kai atėjo laikas stoti, aš gavau geriausius stojamuosius rezultatus iš visų studentų“, – apie atkaklumą, siekiant užsibrėžto tikslo, pasakojo menininkas.
Studijų metais jis ne kartą dalyvavo ir protesto akcijose. Kelis kartus buvo net vienas iš organizatorių.
„Mūsų universiteto valdžia skelbė, kad turime mokytis ne vien menų, bet ir kultūros, taip pat tokių dalykų kaip sociologija, antropologija. Mes žinojome, kad tai neatitinka mūsų universiteto koncepcijos, todėl teko imtis įvairių veiksmų. Protestavome įvairiais būdais. Taip pat, žinoma, gatvės menu“, – pasakojo pašnekovas.
Dabar Kaune viešintis menininkas pasakoja, kad čia sugrįžo dėl draugų ir paties miesto atmosferos. Kauną jis pamilo 2013-aisiais, kai čia apsilankė pirmą kartą.
„Žmonės čia yra labai saviti, nors jie yra kuklesni, bet tai nereiškia, kad jie yra prastesni. Jie dvelkia ramybe, čia niekas neskuba, tas mane veža“, – tikino menininkas.
Apsilankyti jis tikisi ir ateityje bei ketina čia organizuoti meno festivalį. O kol kas savo žymę jis palieka Miško gatvėje.
