– 11-oji Kauno bienalė siūlo atsigręžti į paminklus. Su kokiais paminklais susiduriame šiandien? Kodėl ši tema mums yra aktuali?
P.Pukytė: Šiandien paminklas, jei kalbame apie Lietuvą, yra labai tradicinis, seka XX a. pradžios XIX a. pabaigos romantinėmis, net totalitarinėmis tradicijomis. Mūsų bienalė norėtų tas tradicijas keisti ir siūlyti kitokius įmanomus paminklų variantus, kitaip pasižiūrėti į paminklą, pasiūlyti kitokias „paminklinimo“ formas ir strategijas. Toks buvo vienas iš mūsų pagrindinių tikslų.
– Kalbant apie paminklus neišvengiamai kalbame apie kolektyvinę atmintį ir jos įamžinimą. Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos atminties politiką ir jos raišką viešosiose erdvėse?
V.Vitkienė: Artėjant Lieuvos valstybės šimtmečiui ši tema labai aktuali. Kai kurie kolegos klausė, ar tema nebus pasenusi. Sakėme „ne“, nes buvome girdėję, kad valstybė šimtmečiui ketina pastatyti šimtą naujų paminklų, vėliau šimtmečio programoje skaičius buvo sumažintas iki 60 paminklų, dabar ją skaitant paminklų skaičius neįvardijamas.
Bet žmonės vis tiek įsivaizduoja, kad atmintį įmanoma įamžinti tik metalo, bronzos skulptūra ar monumentaliu kompleksu, skirtu memorialinėms atminties formoms. Tuo pačiu Lietuvoje visiškai nėra analizuojamos nei teoriniame lygmenyje, nei meno akademijose, kuriose ruošiami menininkai, naujosios atminties formos, tai, kas vyksta šiuo metu pasaulyje, kaip organizuojami konkursai pagrindinių aikščių statiniams.
Naujosios strategijos, apie kurias mes bandome kalbėti bienalėje, Lietuvoje viešoje erdvėje dar nėra aptartos. Todėl pasiūlydami žiūrovams tokius netradicinius paminklus, kurių kartais net nesimato, neteigiame, kad sukuriame ilgalaikius paminklus – ne, mes kuriame paminklus bienalės laikotarpiui, iki rudens pabaigos, bet norime parodyti, kad kalbėdami apie atmintį nebūtinai turime užsidaryti akmeninėje, kietoje, griežtoje formoje. Tai daugiau diskusijų, įsigilinimo, emocinio ryšio su vieta, asmenybe ir istoriniu faktu sužadinimo aktas, o ne konkretus objektas ir daiktas.
Jamesas Youngas, žymus teoretikas atminties įamžinimo klausimas, teigia, jog tik nesibaigianti diskusija, tik nesibaigiantis paminklo kūrimas iš tikrųjų garantuoja gyvą atmintį.
– Apsilankius bienalės parodoje „Iš ko padaryti paminklai“ akivaizdu, jog Lietuva yra tikrai ne vienintelė valstybė, susidurianti su panašiomis diskusijomis ir skirtingų socialinių grupių nuomonių skirtumais „paminklinimo“ klausimais. Ar manote, jog įmanoma rasti vienokį ar kitokį konsensusą tarp meno profesionalų, politikų ir miestiečių, ar begalinė diskusija šiuo atveju yra neišvengiama?
P.Pukytė: Viena vertus, begalinė diskusija taip pat gali būti naudingas, vertingas dalykas. Vienas iš mūsų garbingų svečių, kuris dalyvavo žodinėje bienalės programoje, Jamesas Youngas, žymus teoretikas atminties įamžinimo klausimas, teigia, jog tik nesibaigianti diskusija, tik nesibaigiantis paminklo kūrimas iš tikrųjų garantuoja gyvą atmintį.
Kita vertus, pas mus labai daug kalbama apie konsensuso reikalingumą – aš manau, kad jis yra neįmanomas banaliausios, paprasčiausios demokratijos principu, balsuojant, ieškant mažumos ir daugumos. Konsensusas ne tuo pagrindu turėtų būti siekiamas.
– Paulina, gyvenate tarp Vilniaus ir Londono. Kiek Kaunas jums artimas ir pažįstamas? Galbūt po bienalės kuravimo į Kauną ir jo erdves ėmėte žiūrėti kitaip?
P.Pukytė: Taip, be abejo, turėjau galimybę artimiau susipažintu su Kaunu. Kaunas yra mano mamos vaikystės miestas, aš vaikystėje irgi į jį atvažiuodavau, tačiau nelabai gerai pažinojau Kauną. Dabar atvažiuoti su menininkais į jų tiriamąsias keliones, kartu su jais vaikščioti, pasakoti ir pačiai gilintis į Kauno istoriją buvo labai įdomu.
– Kaip buvo atrinkti bienalėje dalyvaujantys menininkai?
P.Pukytė: Dalis menininkų yra iš užsienio, dalis iš Lietuvos. Juos pasirinkau dėl keleto priežasčių. Vieni iš jų buvo pakviesti dėl to, kad dirba, ir jau seniai, su atminties įamžinimo projektais, pvz., Horstas Hoheiselis ir Andreas Knitz iš Vokietijos. Jie jau keletą dešimtmečių plačiai žinomi pasaulyje ir kuria alternatyvius paminklus, paminklų negatyvus. Man atrodė labai svarbu atvežti juos į Lietuvą, nes pas mus antipaminklo judėjimas nėra labai žinomas ir bent jau viešojoje erdvėje tokiu pavyzdžių neturime.
Tad vieni menininkai turėjo ryšį su Kaunu, kitus kaip tik kviečiau tam, kad į miestą pasižiūrėtų nauju žvilgsniu ir pamatytų kažką, ko mes galbūt jau nebematome ir praeiname pro šalį neatkreipdami dėmesio.
Kitas gana žinomas ir populiarus pasaulyje menininkas, kurį kviečiau, yra Tatzu Nishi iš Japonijos, kurio projektai yra apie jau egzistuojančius paminklus. Dar viena menininkė, kurios senesnį, 1996 m. projektą atsivežėme, yra Sophie Calle, kurios projektas yra apie buvusius, nukeltus paminklus.
Parodos pradinis taškas buvo paprašyti menininkų pažvelgti į buvusius, esamus ir galimus arba negalimus paminklus. Trijų krypčių žvilgsnis man pasirodė reikalingas.
Kviečiau ir tuos menininkus, kurie yra iš Kauno, pvz., Dainius Liškevičius yra gimęs Kaune, tačiau vėliau iš jo išvažiavo. Menininkę Jenny Kagan iš Britanijos kviečiau, nes jos tėvai yra išsigelbėję iš Kauno geto.
Tad vieni menininkai turėjo ryšį su Kaunu, kitus kaip tik kviečiau tam, kad į miestą pasižiūrėtų nauju žvilgsniu ir pamatytų kažką, ko mes galbūt jau nebematome ir praeiname pro šalį neatkreipdami dėmesio. Tačiau visi mano kviesti menininkai vienaip ar kitaip dirba arba su viešosiomis erdvėmis, arba su atminties įamžinimo problemomis.
– Ar galima sakyti, kad vienas iš bienalės tikslų yra keisti ne tik miestiečių, bet ir valdininkų požiūrį į paminklus bei tai, kaip paminklų konkursai turėtų būti organizuojami?
V.Vitkienė: Vienas iš strateginių tikslų, be abejonės, yra padėti tiek miestiečiams, tiek žmonėms, kurie priima sprendimus dėl paminklų atsiradimo, nes dabar visi jaučia didelį spaudimą. Štai išeiviai Amerikoje labai gražia valia surinko pinigus, nuliedino pagal savo supratimą paminklą Vileišiui ir padovanojo Kaunui. Kaunas priėmė šitą dovaną iš pagarbos tiek Vileišiui, tiek tiems, kurie ją donuoja, bet ar dabar visi galime susimesti savo pinigėlius, nusiliedinti ką tik norim ir pasiūlyti savo miestams? Kur yra to ribos, kaip formuojamos mūsų viešosios erdvės ir kam tuomet jos priklauso?
Tikiuosi, kad Lukiškių aikštės konkursas turi šansų pasisukti kitokia kryptimi ir kad dar turime galimybių nestatyti XIX a. stilistikos ir reliktų savo XXI a. sostinėje.
Tuo tikslu organizavome ir konferenciją, kurioje dalyvavo profesorius J.Youngas, menininkai J.Gerzas ir H.Hoheiselis – šios srities didžiausios asmenybės. Tikėjomės, kad į žodinę programą, kuruojamą Rasos Antanavičiūtės, ateis ir valdininkų, bet valdžios dėmesio nesulaukėme. Džiaugiamės, kad viską nufilmavome, vykdysime naujų “paminklinimo” formų idėjų sklaidą.
Atvykusiems svečiams, kurie į šią temą gilinasi, nenuostabu, kad deramės, nesusitariam, ginčijamės dėl viešųjų erdvių – visa tai vyksta visame pasaulyje. Mums būtina žinoti apie kitokias paminklinimo galimybės, bet procesas yra gana lėtas, nes atmintis neretai yra ir politikos formuojamas dalykas.
P.Pukytė: Mums būtina žinoti, kaip kitose šalyse veikia konsensuso principas, arba reikalavimas, kad viešoji erdvė yra visų ir visi turi turėti galimybę pasakyti, kaip ji turi atrodyti. Buvo pateikta labai gerų pavyzdžių – kalbant apie Maios Linn paminklą Vietnamo aukoms JAV ar Rugsėjo 11-osios memorialą, buvo atsižvelgta į visuomenės nuomonę, bet tai nebuvo paprastas balsavimas, kur dauguma nubalsuoja kas kam patinka. Tai ne patikimo ir nepatikimo klausimas, ne „gražu“ ir „negražu“ klausimas, į tai žiūrima kur kas plačiau.
Mums tai labai naudinga patirtis, ypač dabar, kai tokia situacija yra Lukiškių aikšte: skelbiamas konkursas memorialui, o aikštė jau yra taip įrengta, kad ten gali stovėti tik raitelis. Pasikvietėm tokius patyrusius šios srities ekspertus – būtų labai svarbu, kad žmonės, darantys sprendimus, susipažintų su kitokia praktika.
V.Vitkienė: Dažniausiai tokioms svarbioms aikštėms kaip mūsų sostinės viena svarbiausių aikščių reikalinga suburti ir vietos kompetentingų ekspertų žiuri, taip pat tikrai įmanoma pasikviesti ir mūsų vardintus aukščiausio lygio ekspertus, kaip profesorių Jamesą Youngą, kuris buvo komisijos pirmininkas tiek Berlyno memorialo atveju, tiek ir Rugsėjo 11-osios memorialo bei kitų memorialų klausimais.
Vis tik aš tikiuosi, kad Lukiškių aikštės konkursas turi šansų pasisukti kitokia kryptimi ir kad dar turime galimybių nestatyti XIX a. stilistikos ir reliktų savo XXI a. sostinėje.
P.Pukytė: J.Youngas buvo atvykęs ir į Vilnių, į Lukiškių aikštę.
V.Vitkienė: Ir su meru buvo susitikęs Vilniuje. Ir kultūros ministrė per atidarymą turėjo progą su juo pasikalbėti ir minėjo, kad kviestų jį nors elektroniniu būdu patarti konkurso klausimais ir jis mielai sutiko.
