Vienas medžių papuoštas inkilu-Kauno centrinio pašto kopija. Kiti inkilai – improvizacijos tarpukario architektūros stiliumi. Kaip sako pats Timotiejus – jų dizainas yra spėliojimas, žaidimas detalėmis.
Darbais „papirko“ net senolius
Pažintį su Timotiejumi norėčiau pradėti nuo komentaro internete. Jį radau po tekstu, gvildenančiu gatvės meno chuliganizmo temą, graffiti piešinius ant sienų, prie kurių ranką buvo nakčia prikišęs ir Timotiejus, kuomet dar buvo „nelegalas“. Komentatorė rašo: „Žmogus taip taikliai pastebi esmę ir ją realizuoja lakoniškai, aiškiai, estetiškai. Baudų neskirčiau. Nors jau esu močiutė, bet man patinka toks gatvės menas ant apleistų ar užmirštų objektų. Galėtų Klaipėdos „peckeliai“ pasimokyti iš „Morfų“.
Geresnės anotacijos nesugalvotum. Timotiejaus darbai išties išsiskiria paprastumu, tačiau ne prastumu. Idėjos originalios, stiprios, taiklios, vietoje, įgaunančios nepriekaištingą estetinę formą. Kalbant dar paprasčiau, leidžiančios išgyventi katarsį. Man tai lygybės ženklas su sąvoka „menas“.
Su mokslais prasilenkė
Timotiejus stiprus visame kame, ko imasi: fotografijoje, koliažuose, video, animacijoje, grafikoje. Tačiau vaikinas mokytojų neturėjo. Piešti išmoko per prancūzų kalbos pamokas. Mokslai Timotiejui nekibo. Iš pradžių liovėsi eiti į lietuvių kalbos, vėliau į matematikos pamokas, galiausiai apkritai nustojo lankyti mokyklą. „Man pakeliui link mokyklos buvo centrinė biblioteka. Ten praleisdavau laiką ir grįždavau namo. Dailės gimnazijos taip ir nebaigiau. Diplomą atsiėmiau suaugusiųjų mokymo centre. Kaip lėktuvas, nukritau kažkur į krūmus. Paskui bandžiau studijuoti Vilniaus kolegijoje. Ir ten jaučiausi negerai. Kam gaišti laiką? Geriau pats sugalvodavau užduotį ir pats bandydavau įgyvendinti“, – atviravo Timotiejus. Iš pradžių „chuliganavojo“ naktimis, palikdamas meninius pėdsakus ant skirtingų Kauno pastatų, galiausiai sukūrė projektą „Sėjėjas“, kuris garsiai nuskambėjo ne tik Lietuvoje. Timotiejų pastebėjo ir užsienyje. Po projekto „Sėjėjas“ (Seeder) „Morfai“ tinklaraštyje randame komentarus: „Nuostabu, norėčiau, kad „Sėjėjas“ atsirastų Manhetene“.
Džiaugiasi galimybėmis Kaune
Timotiejus miestui pristatė projektą, kurį vienaip ar kitaip ėmė kopijuoti kiti miestai. Tai – „Kauno akcentai“. Pasak T.Norvilos, menininkai jau po truputį gali atsitiesti, šis projektas yra puiki proga ir raiškai, ir šiokiai tokiai kapeikai, taip pat galimybė įgauti patirties, kas labai svarbu jauniems kūrėjams.
Galiausiai – gražėja ir savitumo įgauna miestas, nusmaigstytas netikėtų meninių sprendimų.
Pirmieji Timotiejaus darbai mieste buvo savotiški eksperimentai su grafika ir tapyba, vėliau vaikinas perėjo prie gatvės meno. „Tai vieša ir labai įdomu. Daug darbų darydavau naktį. Padarai – palieki. Smagu, kai vėliau daug žmonių pamato. Yra auksinės vietelės Kaune ir jose nieko nėra. Tai per gera media, kad nieko nedarytum“, – sakė T.Norvila.
– Kaip kilo idėja sukurti art deco stiliaus inkilus?
– Žvelgiau į Lietuvos nepriklausomybę, kiek aš, jaunas žmogus, galiu pažvelgti.
Pati pradžia buvo kuomet Kauno tarpukario modernioji architektūra buvo įtraukta į preliminariuosius UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašus. Iki tol tarpukariu nelabai domėjausi, jo nesureikšmindavau. Bet tas įvertinimas privertė mane suklusti. Supratau, kad tai kažkas vertingo, tik aš toks nepasišvietęs. Pradėjau stebėti detales, pasidarė įdomu, kaip jos keičiasi ant kiekvieno namo.
– Ir, visgi, kodėl inkilai?
– Atėjo eilė medžiams. Sugalvojau, ėmiau eskizuoti. Labai užsidegęs juos piešiau, su meile. Pirmieji bandymai, daugybė eskizų. Turiu tokią fobiją: „Ar tikrai gerai padariau?“ Eskizuodamas mąsčiau, jei tarpukariu architektai būtų kūrę inkilus, kaip jie turėtų atrodyti.
– Ar galvojai apie „užsakovų“ – paukščių poreikius?
– Taip, o kaip gi, bendravau su ornitologais. Kaip būstas žmogui, taip ir paukščiui – turi būti patogus gyventi.
Inkilai pagaminti pagal tikslius matmenis, kad tiktų tam tikros rūšies paukščiams įsikurti. Tik paskui namelius apauginau detalėmis, būdingomis art deco stiliui.
Viskas yra svarbu – ir inkilo dydis, ir angos dydis. Tačiau paukščiai kaip ir žmonės, jei nėra iš ko rinktis, gyvena ten, kur gauna. Jei, tarkime, geniui per maža anga, jis prasikapoja didesnę skylę.
Inkilai pagaminti pagal tikslius matmenis, kad tiktų tam tikros rūšies paukščiams įsikurti.
– Tai dabar esi dar paukščių žinovas?
– Nusipirkau knygą, perskaičiau apie inkilus, ten, pasirodo, labai įdomiai gyvenimas vyksta. Jei inkilas yra miške, jame gali apsigyventi ir voverė, kuri kaupia ten riešutus, bitės, šikšnosparniai, skruzdėlės. Graužikai, žebenkštis, išplėšia lizdus, suvalgo kiaušinius ar jauniklius, todėl dedama speciali apsauga, kuri mano projekto atveju atlieka ir funkciją, bet kartu yra ir dekoras.
Man kyla nerimas, kad tik kas apsigyventų.
– Kas ta jėga, kuri verčia tave kurti?
– Esu Kauno ir Lietuvos patriotas. Daug kas kyla iš patriotiškumo. Pamenate ilgiausio lietuviško žodžio „bepasikiškiakopustėliaudamiesiems“ piešinį? Taip pat iš patriotizmo. Jei būčiau anglišką žodį parašęs, būčiau nuskambėjęs plačiau ir užsienyje. Aš specialiai rinkausi lietuvišką, kad stiprintų tą mūsų patriotiškumo jausmą.
Šiais metais norėjau tą patį žodį įžiebti naktį Žalgirio arenos švieslentėje per kalbos dieną. Užbuksavome. Tačiau nenuleidžiu rankų, gal dar pavyks kitais metais.
– Ar modeliuoji galvoje galimas reakcijas į savo darbus?
– Labai priklauso nuo darbo. Kartais visai nesvarbu, kokia ji bus, o kartais labai norisi suakumuliuoti tam tikrą reakciją.
Tarkime, kaip projektas su sraige ant pastato-vaiduoklio. Norėjau išjudinti, atkreipti dėmesį ir kas žino, kiek turėjo įtakos procesams mano darbas, bet „vaiduoklio“ jau nebėra.
Jaučiuosi turtingas ponas, užsigyvenęs idėjų, taigi jau nebelabai sureikšminu. Tam nebėra net laiko. Reikia rašyti paraiškas, daryti kitus darbus, o ir dėmesio man reikia vis mažiau ir mažiau.
– Mokytojų neturėjai. Ar turi meno pasaulyje autorių, kurie tave žavi?
Man, aišku, klasikai visi be galo svarbūs – A.Diureris, Mikelandželas. Mums šviesmečiai iki jų.
Mes čia kažką darom? Nieko mes nedarom. Vaikų žaidimus žaidžiam. Į šiuolaikinį meną aš apskritai numojęs ranka. Yra pavienės idėjos, kurios sužiba, bet bendra masė... Ten maisto nėra.
Arba senų namų interjerai: ten aš net nesu atidaręs tų durų. Kiek ten pramąstyta.
Mes čia kažką darom? Nieko mes nedarom. Vaikų žaidimus žaidžiam. Į šiuolaikinį meną aš apskritai numojęs ranka.
Labai svarbu ir gamta. Lietuvos kraštovaizdžiai – perlas. Tą ypatingai suvokiau, kai buvau išvykęs iš Lietuvos. Ateityje norėčiau negyventi mieste.
Nuėjom nuo prigimties. Technologijų nemyliu. Atsiranda visokie elektriniai paspirtukai. Ir kas iš jų – tik žmonės nevaikščios. Jie nieko neduoda. Nebūtų technologijų, būtų mažiau judesio, bet turėtume kitą kokybę. Tyla ir švara – atgyvenos. Bet esu optimistas. Viskas bus gerai.
