„Jūs nežinote, ar čia dar yra kavinė?“ – lūkuriuojant prie Kauno menininkų namų paklausė maždaug penkiasdešimtmečių pora. Keista, nes kavinės čia nėra jau beveik du dešimtmečius, tačiau jos prisiminimai – dar gyvi.
Legendinė menininkų namų kavinė šiandien tapusi šiuolaikine skaitykla, kurioje galima rasti įvairius užsienyje bei Lietuvoje leidžiamus meno bei literatūros leidinius.
Legendinės kavinės, tuo metu vadintos tiesiog „menais“ greičiausiai nepamena dabartinė Kauno menininkų namų direktorė Rūta Stepanovaitė. – ji tiesiog per jauna.
„Tačiau taip, aš girdėjau apie tą kavinę. Tai legendiniai laikai, kai Kauno menininkų namai veikė visiškai kitomis sąlygomis, kada čia buvo Kauno bohemos vieta, kur visą parą neužsidarė durys“, – šyptelėjo R.Stepanovaitė, šiai įstaigai vadovaujanti jau metus. Kauno menininkų namai keičia veidą ir tampa netradicinių veiklų gimimo lauku.
Skirtingai nuo teatrų, Kauno menininkų namai sezoną pradeda ne nuo rugsėjo – jis skaičiuojamas nuo lapkričio 29-osios, kai įstaiga švenčia savo gimtadienį.
„Tad visiškai naujas sezonas startuoja gruodžio pradžioje. Mes jam jau pasiruošę, nubrėžėme veiklos gaires, išsikėlėme tikslus.. Tampame įdomi organizacija miesto renginių kontekste, o šį sezoną baigiame O šį sezoną baigiame su keliais kino festivaliais“, – sakė R.Stepanovaitė.
– Kauno menininkų namų pastatas statytas 1930 metais metais pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, o čia turėjo įsikurti Vatikano atstovybė. Vėliau jis pritaikytas vaikų ligoninei, o sovietmečiu veikė vaikų darželis. Pastato istorija – įdomi, tačiau kas šiandien yra Kauno menininkų namai?
– Aš vis galvoju apie Kauno menininkų namų identitetą. Kas yra šie namai? Vienareikšmiško atsakymo nėra, nes mes tarsi nepapuolame į jokią klasifikaciją.
Kauno menininkų namai yra unikalus darinys visos Lietuvos kontekste. Jie buvo įkurti sovietiniais laikais, kada buvo siekiama tam tikrų tikslų. Tuo metu panašaus pobūdžio namai buvo įkurti Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje, o iki šių dienų išliko vieninteliai Kauno menininkų namai.
Jų formatas buvo kuriamas vienais tikslais, o dabar vieno atitikmens mes nerandame. Pasakyčiau, kad tai yra vieta, kur nuo renginių organizavimo pereinama pereinama į kultūros procesų koordinavimą ir medijavimą. Tampame tarpininku tarp menininkų ir jų auditorijų, taip pat tarp kultūros organizacijų, kūrėjų, lankytojų.
Kauno menininkų namų vardas vis dažniau skamba įvairių Kauno miesto renginių fone. Tai – ir Sugiharos savaitė, „Nepatogaus kino“ festivalio programa, projektai su muziejais, V.Putvinskio gatvės diena, Kauno kariliono muzikos festivalis – abu pastaruosius organizuoja Kauno menininkų namai.
– Jūsų nuomone, ar Kauno menininkų namai bendrame Kauno kultūros lauke užima pakankamai tvirtą poziciją?
– Taip, tačiau visada yra kur tobulėti. Galvojant apie auditorijų plėtrą tikrai žinome savo tikslines grupes, žinome, kokių grupių galbūt galėtų būti daugiau, ties tuo ir dirbame. Dar turime galimybių daugiau komunikuoti, tačiau jei prieš dvejus metus būčiau pasakiusi, jog sugrįžtame į kultūros lauką, po šių metų jau galiu teigti, kad esame sugrįžę, veikiame tvariais, o ne eksperimentiniais pagrindais.
Buvo laikas, kai Kauno menininkų namai turėjo padaryti labai drastiškus žingsnius tam, kad būtume įdomūs, kad mus išgirstų.
– Pernai Salomėjos Nėries muziejuje kartu su muziejumi pristatėte bendrą projektą „Salomėjos genomas“, o Vytauto Didžiojo karo muziejuje su teatro grupe „Teatronas“ pakvietėte į distopinį spektaklį-ekskursiją „Karo muziejus: nauja pradžia“. Ar pasiteisino tokie – netradiciniai – sprendimai?
– Tai niša, kurią mes plėtojame. Yra projektai, kurie labai tinka mūsų partnerių erdvėse, Kauno menininkų namams tai yra galimybė išeiti iš komforto zonos, išeiti iš pastato, kuriame jau daug metų esame ir bandome ieškoti naujų formų šiuolaikiniam turiniui.
Tęsiame permąstymo liniją, kaip organizacija, turinti aiškų identitetą, veiklos kryptis, gali save pristatyti kitame kontekste
Esame tarpininkai tarp institucijų ir meno kūrėjų ir kartu norime kurti unikalų turinį naujose erdvėse.
Tai yra iššūkis padėti rasti dialogą ir iš to sukurti turinį, kuris būtų šiuolaikiškas ir netelpantis į kažkokius rėmus.
Trečia, norisi ieškoti naujų galimybių, kaip gali tam tikros kultūros įstaigos įsiveiklinti ne tik įprastomis funkcijomis. Tai buvo iššūkis – pasiūlyti komandoms, kurios labai kūrybingos, bet turi visiškai kitokį matymą, nebijo rizikuoti ir eksperimentuoti. Bet būtent joms galima pasiūlyti eksperimentinį turinį.
Tai – ne tik rezultatas, kai kūrėjas atneša idėją, viziją, tačiau yra ir bendradarbiavimo rezultatas.
- Pastatas – senas ir nėra, pavyzdžiui, pritaikytas neįgaliesiems. Ar yra tokių rūpesčių, į kuriuos reikia žvelgti ne iš kūrybininko, bet iš ūkininko pusės?
-Taip. Dar prieš tapdama direktore sakiau, kad vienas iš tikslų – siekis, jog pastatas būtų prieinamas kuo platesnei auditorijai, įvairioms grupėms, kurios turi tam tikrų poreikių.
Kalbant apie neįgaliuosius situacija yra sudėtinga. Pinigų gal ir būtų, tačiau tai yra paveldosaugos objektas ir ne viską čia galima daryti. Kol kas stengiuosi nedaryti greitų, tačiau trumpalaikių sprendimų. Kas iš to, jei įrengsime užvažiavimą neįgaliojo vežimėliui, bet tame pačiame aukšte negalėsime pasiūlyti pritaikyto tualeto? Tad šis klausimas – ateičiai.
Tačiau mes susidraugavome su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene. Pati esu vykdžiusi tyrimą, kuriuo aiškinausi, kokie šios grupės poreikiai lankantis kultūros objektuose, parodose.
Mūsų projektų vadovė Miglė Jankūnienė turi patirties dirbant su klausos negalią turinčiais žmonėmis.
Įsukome programą ir per kelis metus norime tapti institucija, kuri draugiška kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, o turinys jiems lengvai prieinamas.
Pradėjome nuo mokymų, kai patys mokėmės gestų kalbos pagrindų, susipažinome su kurčiųjų kultūra, susitikome su kurčiųjų bendruomenėmis.
Kitas etapas – dalį savo turinio, kuris gali būti aktualus kurčiųjų bendruomenei, versti į gestų kalbą ir transliuoti jiems prieinamais kanalais. Pavyzdžiui, dalis mūsų naujienų svetainėje jau yra išverstos į gestų kalbą. Vyksta ir kitos bendros veiklos.
– Rūta, kai įeini į menininkų namų kiemą, čia visada dega šviesa – ant medžio pakabinta elektros lemputė. Kodėl?
– Šviesa reiškia, kad kažkas yra namie. Ir kad pas mus visada galima užeiti.
